Pradėti ją reiktų Vilniaus geležinkelio stotyje. Patartina su gidu. Įlipdami kad ir į Vilniaus – Turmanto dyzelį prisiminsite keliasdešimties metų senumo išvykas, įkvėpsite pabėgių aromato ir iš keleivių žvilgsnių suprasite, kad vykstate kažkur kitur, kur laikas sustojęs 20-30 metų atgalios.
Šį įspūdį sustiprins ir pelyjantis pėsčiųjų tunelis po geležinkeliu Naujoje Vilnioje, ir tai, kad aplink stotį nerasite puodelio kavos.
Nevažiuokite iki Naujosios Vilnios traukiniu vienas – vaizdingi gido mostai ir pasakojimai ties Pavilniu į buvusią stribų mokyklą ar tarpukaryje besikūrusią geležinkelininkų privačių namų koloniją nuteiks visai kitaip.
O štai jau Naujoje Vilnioje vietinis gidas gali pasakoti gyvąją pramonės raidos istoriją – o tai ir buvęs dalgių bei vinių fabrikas, aliejaus spaudykla, garsusis mezginių bei siuvinėjimo fabrikas. Dalį visos šios industrijos kūrė čia atvykę šveicarai Karolis ir Arnoldas Mozeriai, kurie yra palaidoti Naujosios Vilnios bažnyčios kapinėse.
Naujosios Vilnios senamiesčio A. Kojelavičiaus gatvele pėdinant jau Vilniaus Užupio link rasite ir laikinąją cerkvę, vienintelę medinę Vilniuje išlikusią. Ji pastatyta 1908 metais, kai nebeliko važiuojančių cerkvių- vagonų. Beje, Rusijoje Sibiro platybėse tokie vagonai dunda iki šiol.
Architektas ir Naujosios Vilnios bendruomenės pirmininkas Maksimas Zacharovas kiek apgailestaudamas pasakojo, kad dar prieš 5-10 metų niekas kultūros paveldo nepuoselėjo. Ant senovinių pastatų būdavo užmaunamos europinių remontų „karūnos“, todėl tikrojo gražaus paveldo likę tik probėkšmiai. Dabar jau vertingų pastatų suskaičiuota 170.
Kaip atrodė istoriniai pastatai, koks yra jų išdėstymas galima pamatyti nedidelėje „Dūmų fabriko“ ekspozicijoje, vienas kitas realus eksponatas kad ir iki 1915 rugpjūčio gaminto dalgio „Litovka“ yra laukiamas iš kieno nors palėpės.
Įdomu ir tai, kad iki Naujosios Vilnios senamiesčio link vinguriuoja puikus, naujai nutiestas ir apšviestas dviračių takas nuo Vilniaus Užupio rajono, o pakeliui dar atsiveria buvęs istorinis gaisrinės pastatas, buvęs depo pastatas „namas garvežys“ ar metalinis santvarinis tiltas.
Pačiame „Dūmų fabrike“ norėtųsi ir gyvo pasakojimo, ir „Tarybų Lietuvos“ kino kronikos archyvų kadrų kodine tema gigantomanija . Apie tai „Dūmų fabriko“ projekto plėtros vadovas Gintaras Bingelis jau galvojantis. Projektorius ir ekranas jau yra, belieka padirbėti vaizdo archyvuose.
„Neigiamus stereotipus apie Naująją Vilnią kaip nesaugų, negražų rajoną reikia kuo greičiau neigti“, - Gintarui Bingeliui pritaria ir „Kelionių laiko“ vadovė Ilona Jozėnienė.
Pusiau juokaudami pašnekovai kuria ir pažintinių ekskursijų pavadinimus „Pramonės paveldas“, „Naujoji Vilnia – sustojo laikas“ ar net „Kaip buvo kuriamas socializmas – Naujosios Vilnios pavyzdys“.
Joje būtų rodomos plynės vietoj buvusio baseino, ledo aikščių ar fontanų jau neveikiančiose didžiosiose gamyklose, kuriose sovietmečiu dirbo apie 20 tūkst. žmonių.
Dabar šiose vietose vietoj kažkada buvusių artelių ar sovietinių cechų šeimininkauja keli šimtai startuolių, na ir, bekasant duobes pamatams, atrandami čia gyvenusių mamutų kaulai.
„Naujoji Vilnia vis dar kaip baltas nepažintas lapas, į kurį reiktų įpiešti pozityvo“, - apibendrina architektas Makskimas Zacharovas.
I. Jozėnienės teigimu, ekskursijos po pramonės paveldą Naująją Vilnią turėtų būti populiarios tik reiktų pataikyti į vyresnio amžiaus žmonių sentimentus, o jaunimui pasiūlyti ir pramogų.