Prieš porą dešimtmečių Burbiškio dvarui buvo padovanota apie 200 tulpių veislių, rašoma pranešime spaudai. Šiandieną dvarvietėje vykstanti Tulpių žydėjimo šventė, ko gero, tapusi pačia žinomiausia visoje Lietuvoje: skirtingų tulpių veislių ir jų formų čia net 400, o stebėti žydėjimo kasmet atvyksta apie 20 tūkst. žmonių.
Pasak Sigito Senulio, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio Vyriausiojo fondo saugotojo, Burbiškio dvarą ypatingu pavertė ne tik tulpynas, bet ir romantinis architektūros stilius.
Dvaro architektūra – savininko kūryba
„Parodykite nors vieną dvarą Lietuvoje, kuris būtų sukurtas išskirtinai romantizmo dvasioje – tiek parkas, tiek ir ūkiniai pastatai. Romantizmas čia atsirado tik XX a. pradžioje ir kaip vieno žmogaus kūryba.
Šis žmogus – tai paskutinis Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis. Studijų metais jis mokėsi Vokietijoje, daug keliavo, todėl galiu tik įtarti, kad dvarininkui paliko įspūdį škotiški, angliški, itališki statiniai ir tam tikras idėjas jis perkėlė į savo valdą – dvaro projektuotojo nebuvo“, – pasakojo S. Senulis.
Dėl šios priežasties dvarvietėje yra unikalių pastatų, pavyzdžiui, pelėdinė. Pasirodo, pelėdos būdavo įteikiamos dovanų, todėl ilgainiui iškilo joms laikyti skirtas smailastogis namelis, iš kurio ir dabar galima apžvelgti visą dvaro teritoriją.
M. Baženskis dvaro parke iškasė tvenkinius, suformavo salas, kurias sujungė skirtingais tilteliais – jų yra apie 15. Šis parkas vadinamas angliškuoju ir ypač patinka jaunavedžiams. Pasak S. Senulio, yra buvę, kad per vieną dieną parką aplankė 20 naujai susikūrusių šeimų.
Parke stūkso ir daugybė skulptūrų. Viena iš jų – 1912 m. centrinėje dalyje pastatytas skulptoriaus Kazimiero Ulianskio kūrinys – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Jis yra seniausias Vytautui Didžiajam skirtas paminklas pasaulyje.
Pažangus ūkininkavimas gamtos apsuptyje
Vaikščiojant po parką galima išvysti šviestuvo repliką: apie 1920 m. ten buvo įvesta elektra, arklius pakeitė traktoriai – dvaro ūkyje buvo vykdomas pažangus ūkininkavimas. „Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė į Burbiškį atveždavo mokinius, kad parodytų, kaip galima gyventi darnoje su gamta: nenaikinant jos, nesulaukėjant“, – teigė S. Senulis. Ir pridūrė, jog dvaras buvo ir poezijos, muzikos bei kitokių meno rūšių centras, o ši tradicija puoselėjama iki šių dienų.
Pavyzdžiui, Burbiškio dvaro konferencijų salėje gegužę buvo surengta menininkės Lauros Guokės paroda, kurioje eksponuoti aerografu nutapyti kaimo žmonių portretai. Kai kurie jų – išryškėjantys tik tamsoje.
Pasak tapytojos, šių portretų kūrimo metodas ir ekspozicinis sprendimas ne tik užsimena apie tuštėjančius Šiaurės Lietuvos kaimus – tai ir gyvenimo dualumo metafora, simbolizuojanti pastovius gimimo ir mirties ciklus.
L. Guokės darbai pelnė tarptautinių laimėjimų, o už taksidermisto Petro portretą menininkė gavo vieną pagrindinių prizų prestiziškiausiame Londone vykstančiame portretistų konkurse „BP Portrait Award 2016“, kuriame kasmet dalyvauja apie 3 tūkst. kūrėjų.
„Portretas visą laiką buvo mano mėgstamas žanras. Jis kelia tam tikrus egzistencinius klausimus, kurie aplanko žiūrovą, paskatina domėtis nutapytąja asmenybe. Todėl kiekvieno kūrinio istorija neišsitenka tik drobės ribose“, – teigė menininkė.
Paroda keičia stereotipus
2015 m. L. Guokė pradėjo įgyvendinti projektą, skirtą paneigti apie Lietuvos kaimą vyraujantiems stereotipams. Kūrėja vyko į Radviliškio bei Panevėžio rajonų kaimus – pavyzdžiui, Radvilionis, Maldžiūnus, Alksniupius, Paežerius ir kitus. Juose ji bendravo su gyventojais, sužinoti jų gyvenimo istorijas, o kai kuriuos jų – nutapė.
Šio projekto tikslas – padėti žiūrovui suprasti, kad visuomenės informavimo priemonių kuriami kaime gyvenančių žmonių stereotipai yra klaidingi. „Vasarą keliaudama po kaimus sutikau daug įdomių žmonių, išgirdau ypatingų ir skaudžių gyvenimo istorijų. Šis meninis projektas – tai ir mano padėka kaimui, kur gyvenu, kur randu tylą ir galiu atitrūkti nuo nereikalingo triukšmo, kurio šiandieniniame pasaulyje – tiek daug“, – sakė sodyboje netoli Radviliškio gyvenanti menininkė.
Radviliškio rajono savivaldybei priimtina L. Guokės idėja rajone įkurti „Šviesaus meno centrą“. Jame būtų įrengta tarptautinius standartus atitinkanti parodinė erdvė, kurioje būtų pristatomos pripažintų lietuvių ir užsienio autorių parodos bei projektai, veiktų nuolatinės ekspozicijos, edukacinė erdvė, biblioteka.