1. Jauryklos parkas
Pietinėje Kretingos miesto dalyje įrengtas naujas, unikalaus landšafto, 10 hektarų ploto Jauryklos upės parkas, kviečiantis apsilankyti tiek ramaus poilsio gamtoje išsiilgusius kretingiškius bei miesto svečius, tiek ir aktyvesnio laisvalaikio mėgėjus. Jauryklos upės parke iš viso įrengta virš 3 km ilgio naujų sveikatingumo bei gamtinių edukacinių takų su įvairiais mediniais tilteliais ar lieptais. Poilsiautojai čia atras ir 5 landšafto apžvalgos aikšteles, iš kurių atsiveria įdomių gamtos objektų vaizdai, net kelias vaikų žaidimų aikšteles su smėlio lauku ir laipiojimo įrenginiais, sūpynėmis bei kt.
2. Lietuvos Šveicarija
Dauginčių atodanga – Šilpelkės pažintinis takas įrengtas Minijos vingyje esančiame Šilpelkės miške. Pilale, Mėnulio kalnu vadinamo piliakalnio papėde, palei XVI–XVII amžiuje supiltą gruntinį pylimą, takas kyla aukštumos šlaitu ir veda iki vienos didžiausių Minijos pakrančių atodangų, kurios plotis siekia 44 m, o aukštis – iki 22 m. Nuo jos atsiveria nuostabi upės vingio ir senslėnio panorama. Karteniškiai šią vietovę vadina Lietuvos Šveicarija. Šalia atodangos auga vienas šiauriausiai nutolusių Lietuvos skroblynų.
3. Perkeltas, pirktas ir parduotas Lazdininkų vėjo malūnas
Lazdininkų vėjo malūno istorija sužavės ir daug ko girdėjusius. Iki pasiekė Lazdininkų kaimą, jis stovėjo Padvariuose, o dar anksčiau – mūsų sostinėje Vilniuje! Į Lazdininkus medinis aštuonbriaunis malūnas pargabentas Darbėnų miestelio vaistininko iniciatyva. Malūnas buvo keliskart pirktas ir parduotas, kol galiausiai atiteko vietiniam ūkininkui, įsigijusiam jį už Amerikoje anglies kasyklose uždirbtus pinigus. Dabar jis vadinamas prezidentiniu, nes priklauso Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėvui.
4. Baltų mitologijos parkas: kuo tikėjo mūsų protėviai?
Unikali ir turininga buvo mūsų protėvių Baltų (aisčių) pasaulėjauta, vaizdžiai atkartota Baltų mitologijos parke netoli Darbėnų miestelio. Nuo pirmosios pažinties akimirkos kelionė į šį verpstės formos edukacinį parką tampa įtraukianti ir leidžia ne tik išvysti, bet ir išgirsti originalų Baltų pasaulio suvokimą ir žmogaus bei gamtos ryšį. Kai kurie lankytojai sako, kad parką tarsi supa gera energija ir čia vis norisi sugrįžti.
5. Žemaitijoje – Japoniško sodo tradicijos
Netoli Darbėnų miestelio, plyname lauke pradėtas meistro iš Japonijos Hajime Watanabe ir gydytojo Šarūno Kasmausko jau daugiau nei dešimtmetį kuriamas Japoniškas sodas – neatsiejama japonų kultūros dalis. Šis Japoniškas sodas yra didžiausias Europoje ir apima 16 ha teritoriją. Sode įspūdinga bonsai medelių kolekcija, akmenų sodas su sakuromis ir tvenkiniais. Šiuo metu Japoniškame sode pats pikas rožinių sakurų žydėjimo, taip pat galite pasidžiaugti ir žvaigždinių magnolijų, azalijų, lazdenių ir kt. augalų žiedais.
6. Karus menantis Kartenos piliakalnis
Važiuojant išilgai Kartenos miestelio, kitame Minijos upės krante atsiveria Kartenos piliakalnis, kadaise buvęs svarbus Ceklio žemės centras, dar vadinamas Pilies, Švedų, Lūžties kalnu. Įkopus į jį kaip ant delno atsiveria Kartenos miestelio panorama. Viena iš legendų mena, kad ant kalno kadaise stovėjo Žemaičių karaliaus pilis, į kurią vis taikydavosi priešų kariuomenės. Kartą ją pulti atvykusios švedų ir rusų kariuomenės susikovė tarpusavyje. Pilies valdovas sušukęs savo kariams: „Veizėkiet, karė tenā!“ („Žiūrėkite, karas ten!“). Nuo to laiko, esą, vietovė vadinama Kartena.
7. Legendomis apipintas Imbarės piliakalnis
Imbarės piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete įrengtas I tūkst. pr. Kr. 2 pusėje ir gyvavo iki XIII a. vidurio. Viena legenda byloja, kad pilies valdovo dukra pamilo ir išlaisvino bokšte įkalintą kryžiuotį. Jos motina mergelę užkeikė (sen. žem. inbarė). Merginos gelbėtoju galėjo tapti tik meilę prisieksiantis smuikininkas. Toks jaunuolis atsirado, tačiau jam nusibodo groti vien tik išrinktajai. Vos jis užgrojo praeiviams, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti Imbare. Nuo Imbarės piliakalnio iki pat Klanalio kaimo įrengtas pėsčiųjų ir dviračių takas, kurio ilgis apie 2 km.
8. Kur teka stebuklingas šaltinis?
Erškėtynas – unikali sakralinė vieta Joskaudų miške. Manoma, kad kadaise čia buvusi pagonių šventykla. 1926 m. ant akmens, prie kurio išteka gydomąja galia garsėjantis šaltinis, vienai Lazdininkų kaimo gyventojai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Tais pačiais metais pastatyta medinė koplytėlė, o 1930 m. – daug didesnė mūrinė koplyčia. Vyresniosios kartos žmonės Erškėtyno vietovę laiko šventa. Dažniausiai per Sekmines ir kitas religines šventes jie atvyksta čia, tikėdamiesi fizinio ir dvasinio išgijimo, sielos atgaivos. Erškėtynas tarsi atkartoja Kryžiaus kalno tradicijas.
9. Kretingos dvaro parkas, Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu
Kretingos dvarą supančiame parke lankytojai gali pasivaikščioti tarp išlikusių šimtamečių parko ąžuolų, paklajoti liepų ir kaštonų alėjomis, tvenkinių pakrantėmis. Pietinėje parko dalyje 2002 m. buvo pastatytas astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu. Šią kompoziciją, primenančią senąsias baltų kultūros tradicijas, sudaro tautodailininkų išdrožtos ąžuolinės skulptūros ir iškalti akmenys, žymintys istorinius įvykius bei kalendorines šventes (Kretingos miesto įkūrimo, Mindaugo karūnavimo ir Žalgirio mūšio datos, Jurginės, Žolinė, Vėlinės ir kt.).
Pagrindinė kompozicijos figūra – ant kalvelės pastatyta 6 m aukščio medžio skulptūra, kurios šešėlis rodo valandas, pažymėtas ant centrinių akmenų. Tos pačios skulptūros viršuje yra iškirsta anga – pro ją patekęs saulės spindulys skirtingais metų laikais krinta ant vis kito akmens, žyminčio kurią nors šventę.
10. Išskirtinis muziejus po atviru dangumi
Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Orvidų sodyba susideda iš daug dalių – akmenų, medžių, tanko, senų daiktų. Sodyba išraižyta takų takelių, kad ir pasiklysti nesudėtinga. Kiekvienas sodybos lankytojas savaip supras Viliaus Orvido sukurtą pasaulį, tačiau abejingųjų jo kūrybai tikrai nebus. Akmenyse tiek daug paslėptos mistikos. Blogas žmogus čia negali ilgai ištverti, o ieškantieji vėl sugrįžta. Tai dvasingumo centras, į kurį gali ateiti visi – ir pikti, ir nusivylę, ir pakylėti, ir laimingi.
