„Žinoma, taip kai kuriems žmonėms gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Išlipi iš laivo visas įdegęs, švytintis. Tai gal ir pailsėjęs? O ir televizijos laidoje rodomi gražūs Nemuno apylinkių vaizdai iš drono, besišypsantys nacionalinės ekspedicijos dalyviai ir lengvai it vėjas vandeniu sklendžiantys laivai. Kaip romantiška! Tačiau iš tikrųjų tikrovė kitokia: kaitri saulė, didesnis nei 32 laipsnių karštis, mašalų ir uodų būriai vėlų vakarą“, – pasakoja jis.
„Taip, taip, uodai ir kiti kraujasiurbiai niekur nedingsta! – pritaria Selemonui ir kiti ekspedicijos dalyviai, – Vien dėl to, kad filmuojama televizijos laida, uodai kanda ne mažiau. Dar daugiau – kamerų ir lempų šviesa vakarais privilioja ir kitus naktinius skraiduolius. Jie trukdo filmuoti operatoriams, suka ratus aplink filmuojamus laidos dalyvius, taikosi įgelti ar įlįsti į burną.“
Pastabesniems projekto žiūrovams tikriausiai įsiminė du laidos „rekvizitai“: profesoriaus Alfredo Bumblausko gerokai aptrintas odinis portfelis, kurį jis paprastai patikėdavo savo studentams, ir nemaža etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės rankinė, kurios ji nepatikėdavo niekam. Štai toje rankinėje patyrusi televizijos ir radijo laidų vedėja laikė visokias apsaugines priemones nuo uodų, vaistus nuo jų įkandimo, sukelto skausmo ar alergijos. Ir ne tik laikė, bet ir su visais dosniai dalijosi.
„Tik neįsidėk ko nors, – tikina Z. Kelmickaitė, – tai, žiūrėk, iš karto ko nors ir prisireikia. Kam kas įkando, kam pilvą skauda, kam dar blogiau – visai pilvą susuko nuo įtampos. O kur paskui viso to gausi vidury laukų?“
„Žinot, 2016 m. laidose buvo parodyta 25 valandos filmuotos medžiagos. O nufilmuota gal kokie 400. Įsivaizduokite, kiek tai medžiagos! – kelionės įspūdžiais dalijasi knygos sudarytojas ir autorius S. Paltanavičius. – Dar vienas ekspedicijos palydovas – tai visą laiką tave stebinti kameros akis. Nuo šeštos valandos ryto iki kol sutemsta. Sakykime, dešimta ekspedicijos diena. Pusė šešių ryto. Visas susivėlęs, nugulėtu skruostu, tu išlendi iš palapinės, skaudena nugarą, maudžia kojas. Kažkur virš galvos jau zirzia dronas. Ką tik išsiropščiusį tave iš karto pasitinka šviečianti kameros akis, pūkuotas mikrofonas ir džiugus balsas už kameros: „Labas rytas!“ Bet tu visai nenori sakyti „Labas rytas“. Juo labiau džiugiai! Dešimtą rytą iš eilės tu norėtum pasakyti visai ne tai! Bet susikaupi, persibrauki ranka plaukus, nusišypsai ir džiugiu balsu sakai: „Labas rytas“. Nes toks tavo darbas. Į poilsį tai visai nepanašu.
„Man labiausiai būdavo gaila operatorių, – S. Paltanavičiui pritaria Z. Kelmickaitė. – Įsivaizduokite: karštis, laive vietos mažai, aplink birbia kokia sparva. Kalba profesorius A. Bumblauskas, ekspedicijos vadovas. Kalba įdomiai, visi klausosi. Klausosi pusvalandį, gerą valandą. O vargšas operatorius su sunkia kamera tupi ant valties krašto, viena koja ten, kita šen. Nei sujudėt, nei sparvos nusivyti, nieko. Jis vargšas nieko negali!“
„O kameros tikrai labai sunkios, – pritaria 2016 m. ekspedicijos dalyvė, jaunoji istorikė Luka Lesauskaitė. – Pamenu, ekspedicijos metu ant seklumos užstrigo laivai, reikėjo daugiau vyriškų rankų. Operatorius įbruko man kamerą į rankas ir sako: „Filmuok“. Kaip filmuoti? Ką filmuoti? Aš vos kamerą rankose išlaikau! Keletą minučių šiaip ne taip nufilmavau. Žiūriu vėliau sumontuotą televizijos laidą ir matau, kad vaizdas šiek tiek dreba. Ir gėda, ir smagu vienu kartu, kad darbas veltui nenuėjo. Po to dar kitą dieną rankas skaudėjo“.
„O man labiausiai operatorių būdavo gaila tada, kai mes sustodavome kur pavalgyti. Mes, seni televizijos vilkai, tai nieko nelaukiam, greitai dirbti įpratę, mūsų ilgai prie valgio raginti nereikia, nes žinom, kad už kelių minučių gali tekti lėkti, – pasakoja Z. Kelmickaitė. – Vieno stabtelėjimo metu čiumpu aš sumuštinį, šalia operatorius. Galvoju, ir jam ką paduosiu. Atsisuku, o tas vargšas susmukęs jau miega! Reikia nežmonišką sveikatą turėti, kad tokį darbą dirbtum. Bet Edmundo Jakilaičio komanda – nuostabi! Tokių darbščių ir darbui atsidavusių jaunų žmonių – reta.“
„Daugelis žmonių man sako: kaip jums viskas taip lengvai išeina? Išlipat iš laivo, apsidairot ir pasakojat tai, ką matot, – atvirauja gamtininkas S. Paltanavičius. – Aha! Lengva pasakyti. Visi televizijos projekto dalyviai ilgai ruošėsi ekspedicijoms: kaupė medžiagą, vyko į žvalgytuves. Ir aš – ne išimtis, tai nematoma projekto dalis. Bet štai profesoriui A. Bumblauskui geriau, jo suplanuoti apžiūrėti objektai valčiai priplaukus į šalis neišsilaksto. O aš negaliu su kokia stirna ar zuikiu susitarti: „Tu dabar manęs čia palaukėje palauk, kol mes tave nufilmuosim.“ Vos išlipi iš laivo, tuoj visi ima klausinėti: „O kas čia per augalas? O kokios čia šaknys? O kam jos naudojamos? O ar galim pelkėje čia žaltį nufilmuoti? O kur tas žaltys?“
Žmonės mėgsta žiūrėti laidas apie gamtą. O ten koks gamtininkas, pasakodamas apie beždžiones ar kokį retą paukštį, rodo į jį pirštu. Operatorius atsuka kamerą, ir žiūrovai stebi pasakojimo objektą. Lyg tas paukštis taip ir lauktų žiūrovų, o beždžionei tuo metu tikrai nerūpėtų pasikasyti užpakalio. Jei kas pamatytų nemontuotą medžiagą, tai sužinotų, kad į savo asistentą ten laidos vedėjas pirštu rodo, ne į gyvūną. Gyvūnui filmuoti reikia skirti valandų valandas, jis su režisieriumi scenarijaus nederina.
Paklaustas, kaip ruošėsi ekspedicijai, gamtininkas atsakė: „Aš visą gyvenimą gamtą studijuoju. Nuo to momento, matyt, kai vaikščioti pradėjau. Geriausias pasiruošimas!“
Filmuojant televizijos projektą „Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ dalyvavo daug daugiau komandos narių, nei jų matė televizijos žiūrovai. 2015 m. kranto ir laivo komandas sudarė 24 žmonės, 2016 m. – 36.
Parengta pagal leidyklos „Terra Publica“ knygą „Nemunu per Lietuvą“.