Lazdijų turizmo informacinio centro direktorius Mantas Sabaliauskas sako, kad pasienio keliu dažniausiai leidžiasi dviratininkų grupės, norinčios ne tik pamatyti atkurtus sovietmečio spygliuotų vielų užtvarų fragmentus, bet ir pasigrožėti išilgai Lietuvos-Lenkijos valstybių sienos nusitęsusio Galadusio ežero pakrančių gamta, pusę XX a. išvengusia intensyvaus žmonių poveikio, nes iš abiejų sienos pusių pasieniečiai iškeldino gyventojus iš gimtųjų vietų.
Pats Mantas kilęs iš šeimos, gyvenusios kitoje sienos pusėje, lietuviškame Punsko valsčiaus kaime, kurią 1939 m. okupavę Lenkiją vokiečiai išvarė iš gimtosios sodybos į Lietuvą. Toks pat likimas ištiko ir Lietuvos pusėje gyvenusius ūkininkus, kai mūsų šalį užgrobę sovietai įrenginėjo sienos įtvirtinimus. 1947 m. pradėtas ypatingas sienos stiprinimas – 1 km ruože gyvenantiems žmonėms išeiti iš namų duotos vos 2 paros, neskiriant jokios kompensacijos, o 10 km ruože galiojo ypatinga tvarka, pavyzdžiui, reikalauta nuolat turėti asmens dokumentus.
104 km ilgio Kapsuko (dabar Marijampolės) apygardos Sovietų sąjungos – Lenkijos sienos atkarpą saugojo Vartelių, Reketijos, Trumpalių, Galinių, Akmenių ir Pazapsių pasienio užkardos, priklausę ne armijai, o KGB. 10 km. sienos atkarpoje patruliuodavo nuo 18 iki 30 ginkluotų pasieniečių.
Apie 1980 m., kai Lenkijoje prasidėjo „Solidarumo“ protestai, siena dar labiau sustiprinta: kas keliolika metrų pastatyti T formos stulpai, kuriuos jungė spygliuotos vielos su signalizacijos davikliais, įrengtas telefono ryšys. Išilgai tvoros tęsėsi žvyruotas vieškelis, nuolat patruliuojamas pasieniečių, gavęs rokadinio kelio pavadinimą.
1990 m. rugpjūčio 23 d., minint Ribentropo-Molotovo pakto 51-ąsias metines, prie Lazdijų sienos perėjimo punktu, tuo metu vienintelių Lietuvos vartų į Europą, Sąjūdis surengė Europos kelio akciją, simbolizavusią Baltijos valstybių grįžimą į Europą. Nors jau buvo praėję 8 mėnesiai nuo nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo, sieną su Lenkija vis dar kontroliavo Sovietų sąjungos pasieniečiai.
Nors Europos kelias masiškumu neprilygo Baltijos keliui ir gerokai rečiau už jį prisimenamas, lietingą 1990 m. rugpjūčio savaitgalį į laukus prie Lazdijų suvažiavo įspūdinga žmonių minia iš visos Lietuvos. Scenoje koncertavo to meto roko ir popmuzikos žvaigždės, kalbėjo valstybės vadovai ir Sąjūdžio lyderiai, o iš už spygliuotų vielų nuo šarvuočių juos stebėjo ginkluoti sovietiniai kariškiai.
2003 m. balandžio 23 d. toje vietoje pasodintas Europos miškas, kaip anuomet skelbta, simbolizavo Lietuvos grįžimą į Europą ir surengtas tarp Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties pasirašymo Atėnuose balandį ir gegužę vykusio referendumo dėl stojimo į ES. 18 hektarų plote talkininkai pasodino 80 tūkst. pušelių ir 10 ąžuolų, simbolizavusių 10 narystės ES tuo metu siekusių valstybių.
Lietuvos kelyje į Europą spygliuotų vielų nebeliko, tačiau išlikusius tvoros fragmentus, kaip mūsų istoriją liudijančius ženklus, pasinaudojus ES parama, sumanyta atkurti ir rodyti turistams. Beveik 10 km rokadinio kelio atkarpa buvo išasfaltuota, įrengtos stovėjimo aikštelės ir informaciniai stendai, todėl keliauti ja dviračiu, automobiliu ar pėsčiomis – vienas malonumas. Danga dar nespėjo sueižėti, todėl bet koks dviratis ar paspirtukas ja rieda tyliai ir švelniai.
O jei išdrįsite tęsti žygį ten, kur baigiasi asfaltas, ir paieškoti apleistų senųjų Geležinės uždangos likučių bei žole užžėlusių sovietinių paminklų, pasijusite tarsi keliautumėte laike. Vienas toks paminklas, pastatytas buvusios Galinių užkardos teritorijoje, pagerbti 1941 m. birželį žuvusius sovietinius pasieniečius, prižiūrimas Rusijos ambasados Lietuvoje pastangomis – atnaujintos raudono granito lentelės, prie pilko akmens kareivio galvos nelabai seniai, veikiausiai gegužės 9-ąją, padėta dirbtinių gėlių ir degintos žvakelės.
Nepamirškite, kad ir naujai atkurti spygliuoti vielų tvoros fragmentai visai ne butaforiniai, todėl nostalgiška asmenukė jos fone gali kainuoti keletą skylių drabužiuose ar net bjaurią žaizdą. Vaikus dėl to derėtų įspėti iš anksto.
M. Sabaliausko teigimu, dviratininkams Lazdijų turizmo informacinis centras dažniausiai rekomenduoja ilgesnį maršrutą, aplankant Lazdijų krašto muziejų ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago tėviškę Bielėnų kaime.
Įsitikinau, kad link jos rasti išvažiavimą nuo rokadinio kelio ne taip jau paprasta – jokios nuorodos į kurį žvyrkeliuką sukti nėra. Tik nuo Lazdijų pusės pastatytos net kelios informacinės rodyklės. Bielėnai prisiminti tik 2018 m., minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, kai Kultūros paveldo departamentas suteikė partizanų vado gyvenimo atminimo vietoms teisinę apsaugą ir pripažino nacionalinės reikšmės objektais.
1918 m. kovo 6 d. JAV gimęs A. Ramanauskas-Vanagas į Lietuvą su tėvais atvyko 1921 m. apsigyveno Bielėnų kaime, baigė Galinių pradžios mokyklą ir Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose.
Šiandien atokioje sodybos vietoje pastatytas ąžuolinis kryžius, plazda trispalvė ir Vyčio vėliava, o vietovė gerokai panašesnė į lankomą, negu 2013 m. vasarą, kai į ją bridau per aukštą žolę. Paskutinė kelio atkarpa, kurią keiksnodavo lankytojai, kiekvieną pavasarį būdavo užliejama dėl bebrų pastatytų užtvankų vis pakylančių pelkės vandenų, bet dabar ten ne tik kelias pažvyruotas, bet ir įrengta patikima vandens pralaida.