Tokį įmantrų pastatą drąsiai galėtum palaikyti praėjusių amžių didiko dvaru, tačiau tai – senoji Utenos pašto stotis. Pasak Utenos turizmo informacijos centro direktorės Rasos Jasinevičienės, beveik prieš du šimtmečius Rusijos caro paliepimu atsiradęs seniausias dabartinės Utenos pastatas savo grožiu ir istorijos įdomybėmis nenusileidžia jokiam kitam.
Šalia Pašto stoties nusidriekusi gatvė kadaise buvo viena pagrindinių Europos magistralių, kuria iš Sankt Peterburgo į Varšuvą lėkė pašto ekspresai, riedėjo prabangios didikų karietos, lingavo diližanai, lėtai stūmėsi prekių prikrauti pirklių furgonai, dardėjo kuklūs miestiečių vežimai ir dar kuklesnės nuotykių ieškotojų bričkelės. Jodavo ir raiteliai, o kartais net pėsčiųjų pasitaikydavo. Juk visi norėjo keliauti saugiai ir patogiai.
Senojo Pašto Siela
Seniausio išlikusio Utenos pastato sienos pažemėje suręstos iš akmens, viršuje tinkuotos ir net 17 kartų perdažytos, o vidinis kiemas grįstas akmenimis. Jo viduryje, kulnu baksnodama iki blizgumo numindžiotą akmenį ir žvangindama raktų šūsnį, manęs laukia Senojo Pašto Siela. Turbūt ne vienas uteniškis taip pavadintų buvusį Dailės mokyklos direktorių Joną Pleckevičių – visoje Lietuvoje nerasi žmogaus, žinančio apie Senąjį Utenos paštą ir visą Pašto traktą daugiau nei jis. Kelis dešimtmečius tyrinėjęs trakto istoriją ir surinkęs daugybę istorinių žinių, Jonas Pleckevičius išleido kelias knygas, o papasakoti gali dar daugiau nei jose parašyta.
Į kiemo vidurį pasitikti Pašto Sielos minu prieš gerą dešimtmetį kruopščiai atkastu ir iš naujo sudėliotu akmeniniu grindiniu. Kad po kojomis ne asfaltas, smėlis ar plytelės, o autentiško grindinio fragmentai – irgi Jono nuopelnas. Ilgametis Pašto stotyje įsikūrusios Dailės mokyklos direktorius ir tapybos mokytojas didžiąją laisvalaikio dalį skyrė išsaugoti ir restauruoti istorinį pastatą kaip tik galėjo. Beveik trys dešimtmečiai Pašto stotyje prabėgo nepastebimai. Be kitų darbų, teko savo bei pagalbininkų rankomis nukasti pusmetrį grunto kieme, kol prisikasė iki 1836 metų. Pasimatė akmenys, išryškėjo Pašto stoties pamatai, net sienos optiškai paaukštėjo, o erdvės išplatėjo.
Karietą kūrė Lietuvos kino studija
Kol apžiūrinėju kieme po stikliniu gaubtu stovinčią karietą, Jonas pasakoja, kad žvyruoto kelio, kurį caras sumanė nutiesti po Napoleono karo, plotis siekė 13 metrų – daugiau nei dabartinė jo vietoje atsiradusi gatvė. Oficialiai 1836 m. atidarytas 1 250 kilometrų ilgio arklių pašto kelias iš Sankt Peterburgo į Varšuvą tuo metu buvo viena moderniausių magistralių pasaulyje. Ji ne tik sujungė Carinę Rusiją su Vakarais, bet kartu tapo politine, ekonomine ir kultūrine gysla, kuria lyg tuščiaviduriu šiaudu iš vakarų tekėjo naujienos ir idėjos.
Spynoje barkštelėjus raktui ir atsivėrus stiklinėms durims, atsiduriu šalia karietos. Tarsi agurkas šiltnamyje įsitaisiusią realaus dydžio karietą Utenos pašto stočiai pagal brėžinius pagamino Lietuvos kino studija. Ne už ačiū – teko laimėti projektą, gauti lėšų. O tai ir vėl – Jono nuopelnas. Iš stiklinio namo šis nemažas kūrinys išrieda tik per šventes ar renginius. Kiek jis sveria nedrįstu nė spėlioti – tokius masyvius metalo ir medienos šedevrus anuomet traukdavo 4-6 arkliai.
Kilstelėjusi koją kiek įstengiu, įšoku į vidų patikrinti karietos patogumo: margu gobelenu muštos sėdynės, minkštos atkaltės, grindys švelniai linguoja pasisupus... Iš aukštai pro didelį langą puikiai matyti, kas dedasi aplink. Apačioje, parimusi prie rato, Pašto Siela kažką pasakoja, bet iš aukštumų negirdžiu, tad tenka lipti lauk ir dar kartą perklausti.
Pistoletai ir teptukai
Utenos pašto stotis anuomet regėjo ne mergaites ir berniukus su teptukais, o visai kitokią publiką. Svarbiausias įstaigoje buvo pašto viršininkas – visi privalėdavo jo klausyti. Išdidus tarsi viešbučio direktorius jis vaikštinėdavo tarp baltų pastatų, arklių ir karietų, įsakinėdavo caro kariams, kalviams ir arklininkams, dalindavo poilsio kambarius svečiams ir nurodydavo vietas transporto laukiantiems keleiviams.
Pašto viršininkas nurodinėdavo net raštininkui, kurį buvo galima rasti beveik kiekvienoje stotyje. Pastarieji neraštingų klientų užsakymu rašydavo laiškus, raštingiems parduodavo popieriaus ir vokų, o neturėdami ką veikti skleisdavo gandus. Artėjant viršininkui užsičiaupdavo – kas gi nebijotų rūstaus vyro su pistoletu? Flygeliuose, kur buvo kareivinės ir arklidės, sargas įkurdindavo vežikus jiems paruoštuose prastesniuose kambariuose, o praeidamas pro ratinę būtinai pakomanduodavo, kur statyti karietas ir furgonus.
Baltos sienos jau seniai nebegirdi griežtų viršininko komandų, grindimis nebekaukši kareiviški batai, nebetrinksi keleivių lagaminai. Užtat pro atvirus langus aidi mokinių klykavimas ir pašnekesiai. Viršininko patalpose, keleivių laukiamajame ir garbingų svečių kambariuose dabar dirba Meno mokyklos mokytojai, įrengtos galerijos, klasės ir administracinės patalpos. Arklidėje, kur trypdavo trys dešimtys caro arklių, įsikūrusi renginių salė, ratinėje – klasės ir dar viena salė, ant palangių sustatyti mokinių darbai.
Viskas skirta carui
Gal ir keista, bet buvusi tokia puošni Utenos pašto stotis anuomet stovėjo plynioje, vienui viena. Tik kelias ir stotis... o miestas, daug mažesnis už Vyžuonas ir Užpalius, glaudėsi už gero puskilometrio. Neturėjusi nė tūkstančio gyventojų, Utena laikyta bereikšmiu užkampiu. Ją gelbėjo tik tai, kad buvo patogioje vietoje – beveik pusiaukelėje tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos.
Tikrindamas užbaigto trakto ir pastatų kokybę, 1836-aisiais Utenos pašto stotį apžiūrėjo Rusijos caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru. Caro įsakymu visi pakelės pastatai turėjo būti nepriekaištingi ir tapti grožio pavyzdžiu, kad gyventojai statytųsi panašius į juos. Be pirmojo karto, Rusijos carai pro Utenos pašto stotį važiavo 1846, 1849 (Nikolajus I) ir 1860 (Aleksandras II) metais. Prieš jiems atvažiuojant kildavo didžiausias sujudimas: pakelės statiniai būdavo staigiai remontuojami ir perdažomi, o benamiai, vagys, elgetos išgaudomi ir sukišami į cypes, kad jų nesimatytų. Palei kelią išsirikiuodavo garbės sargyba.
Pašto kelio stotyse buvo reikalaujama laikyti po 24-30 gerų arklių – tam atvejui, jei pravažiuotų caras, kad būtų galima skubiai pakeisti. Kiekvienai jo palydos karietai kinkydavo po 4, 6 ar net 8 arklius. Ne veltui – caras prašvilpdavo didžiuliu greičiu. Jam atvažiuojant arklininkai su pakaitiniais arkliais jau stovėdavo ant kelio ir juos pakeisdavo akimirksniu. Kaip tai vykdavo, Jonas rodo Pašto stoties kieme mosikuodamas rankomis. Imituoja net dulkių debesis, kildavusius atlėkus arkliams. Nuvaryti arkliai atsidurdavo arklidėse, o naujieji nunešdavo caro karietą 30 km per valandą greičiu – keturiskart greičiau nei keliu judėjo diližanai.
Diližanai
Pašto stoties laukiamajame, t.y. direktoriaus kabinete, šnekučiuojamės apie diližanus. Lig šiol galvojau, kad tai mažytis lengvas vežimaitis, į kurį telpa tik vokai ir paštininkas, tačiau ši transporto priemonė kitokia – sunki, ilga, dengta stora drobe, su mažais langeliais, labiau panaši į arklių traukiamą autobusą nei į karietą. Į diližaną tilpdavo net 20 keleivių ir bagažas! Žandikaulis atvimpa išgirdus, kad jame būdavo kelioniniai tualetai ir viryklės.
Į tokius 7 km per valandą judančius vežimus kinkydavo po 4-6, kartais net 8 Vladimiro sunkiuosius arklius. Jie eidavo lėtai ir beveik niekad nepavargdavo, nes stabtelėjus pašto stotyse gaudavo trumpai pailsėti. Iš Kauno į Zarasus keleiviai važiuodavo beveik dvi dienas, o kelionė iš Sankt Peterburgo iki Varšuvos trukdavo apie dvi savaites. Greičiausi XIX a. pašto diližanai per valandą nušvilpdavo 15 kilometrų – dvigubai greičiau nei paprasti, bet dvigubai lėčiau nei caras.
Stoties viršininkas keleivius kruopščiai registruodavo, pirmenybę teikdamas valstybės rango vyrams, karininkams, kilmingoms damoms, turtingiesiems, pašto kurjeriams, revizoriams. Savo transporto jie laukdavo kaip tik ten, kur dabar mokytojai per pertraukas maigo kompiuterio klavišus. Visus šiuos ponus susodinęs į diližaną, pašto viršininkas įlaipindavo likusius. O kartais vietų ir nelikdavo. Tačiau diližanai traktu vykdavo pagal grafiką iki pat sutemų, tad netilpęs į vieną, galėjai bandyti laimę kitame.
Nori keliauti – krapštyk kišenes
Nesunku atspėti, kad toliausiai Pašto traktu nukeliaudavo tie, kurių kišenės buvo pilnos šlamančių ir žvangančių. Diližanų keleiviams mokėti tekdavo po 3 kapeikas už kilometrą, papildomai – už arklių skaičių, keltus, ratų tepimą ir kitas smulkmenas. Neturintiems kuo susimokėti, avantiūra greitai baigdavosi. Žinoma, buvo ir tokių, kurie keliavo savo arkliais ir vežimais, o arklius pailsindavo pievoje.
Tam tikslui buvo skirta valdiška žalioji juosta – abipus kelio buvo iškasti grioviai ir susodinta tūkstančiai pavėsį teikusių beržų. Po jais visi galėdavo išsimiegoti. Tokie keliauninkai susimokėdavo tik už naudojimąsi traktu. Nemokamai keliu žygiavo tik pėstieji ir viešnagėn pas kaimynus susiruošę vietiniai.
XIX a. viduryje, kai Utenoje stovėjo 236 namai, kuriuose gyveno 800 žmonių, paštas buvo didžiausia ir judriausia miesto įstaiga. Miestelėnus į šią vietą traukė tarsi į kermošių – juos žavėjo kitų kraštų spalvos, rūbų ir lagaminų kvapai, kitoniški veidai – visa atrodė egzotiška. Kol vykdavo keleivių registravimas, vaikai, jaunuoliai ir net suaugę spoksodavo į pasipuošusius ponus, pasiklausydavo žinių ir naujausių gandų. Statistiniais duomenimis, kuriuos Jonas traukia iš atminties tarsi sausainius iš pakuotės, 1857 m. pro Utenos pašto stotį pravažiavo 2 960 keleivių, kuriuos pervežė 15 545 arkliai.
Knygos diližane nepaskaitysi
Kas rytą vos išaušus iš Utenos pašto stoties abiem kryptimis išjodavo po karį, kurių kiekvienas tikrindavo 3 km ilgio kelio ruožą – ar nėra pavojų, ar danga nesugadinta, ar nenuvirto medis, ar kelio nepaplovė liūtis. Kitame kelio ruože kareiviai iš kitos stoties ar posto darydavo tą patį. Radę pažeidimų tuoj pat juos sutvarkydavo, o jei nepajėgdavo, kviesdavo pagalbą.
Rusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją jungiančiame trakte buvo įrengtos ne tik pašto stotys ir kelio apeivių nameliai, bet ir užkardos kelių patruliams, tikrinusiems dokumentus ir išduodavusiems leidimus. Jos stovėjo maždaug kas 150 km. Patikrinę, ar visi keleiviai registruoti ir susimokėję, patruliai nevengdavo pasirausti ir jų bagaže. Daugiausiai kliūdavo kontrabandininkams – knygų ir ginklų pervežėjams. Juos caro karininkai iš karto areštuodavo.
Dailininkai ir poetai
Anuomet Utenos pašto stotyje galėjai sutikti ne tik turtuolių, didikų, pirklių ir caro kareivių, bet ir dailininkų bei rašytojų, kurių vieni išgarsėjo, kiti paskendo užmaršty. Jonas šypsosi pasakodamas, kaip 1843 m. Utenos pašte arklius keitė prancūzų rašytojas Onorė de Balzakas. Anot jo, vyras galėjo užtrukti ir ilgiau, tačiau tik brūkštelėjo laišką ir išrūko, mat buvo išsiblaškęs ir įsimylėjęs, skubėjo kiek įmanydamas į Sankt Peterburgą pas lenkų aristokratę Eveliną Rževską Hanską.
1858 m. iš Utenos pašto stoties diližanu į Sankt Peterburgo Dvasinę akademiją išvyko poetas, kunigas Antanas Baranauskas, o 1893 m. žymus rusų tapytojas, Sankt Peterburgo dailės akademijos profesorius Ilja Repinas iš Utenos pašto stoties keliavo pas Vyžuonėlių dvare gyvenusią ir kūrusią dailininkę, savo mokinę Marianą Veriovkiną. Už karinius nuopelnus generolui Veriovkinui 1879 m. caro perleistame Vyžuonėlių dvare jo duktė tapydavo, priiminėdavo svečius, garsius dailininkus, kurie į Vyžuonėles vykdavo per Utenos pašto stotį.
Rūsyje – kalėjimas
Kol ramstydami akmeninius pamatus laiptais leidžiamės į Pašto stoties rūsį, Jonas pastebi, kad anksčiau laiptai vedė ne iš lauko, o iš vidaus. Rūsio palubėje parodo išlikusią pirmąją medinę pakopą. Nepaisant laiptų vietos, rūsys per du šimtmečius mažai pakito: storos akmeninės sienos su siaurais langeliais, raudonų plytų lubų skliautai. Sienos, grindys irgi restauruotos Jono iniciatyva. Grindų plytos – originalios, tik restauruodami vyrai visas išėmė ir apvertė kita puse, nes buvo perdėm susidėvėjusios.
Glostydamas sienos fragmentą, Jonas braukia per didelį akmenį supančius mažus, į kalkinį skiedinį įspaustus akmenukus. „Štai tikrieji pašto stočių mūrijimo ypatumai, bet vėlesniais metais daugumoje pastatų viskas užtinkuota, todėl nematyti. O čia mes atkrapštėme, smėlio srove nušveitėme kiekvieną akmenuką, kad būtų autentiška ir gražu pažiūrėti“, - sako Pašto Stoties Siela.
Anuomet rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais įvairiems kroviniams, pinigams ir svarbioms siuntoms laikyti. Sargas saugykloje užsirakindavo iš vidaus su visu saugojamuoju turtu. Čia pat buvo ir laikinas kalėjimas su prižiūrėtojų kambariu, kurio pasienius dabar ramsto keli vežimų ratai ir įrankiai. Kalinio celėje stovi karieta geležimi kaustytais ratais. Šią patalpą naudodavo tuomet, kai tranzitu gabendavo nusikaltėlius ar įtariamuosius, o tai pasitaikydavo maždaug kartą per mėnesį.
Tamsi laiptinė, langų grotos ir metalinės durys niūriai nuteikdavo net pačius prižiūrėtojus, kurie, prirakinę kalinį prie sienos, patys užsirakindavo atskirame kambarėlyje. Dabar rūsio erdvė skirta Senojo pašto ir mokyklos muziejui, tad vyrauja kitos nuotaikos. Čia įsikūrusioje meno galerijoje galima pasižiūrėti išlikusių pašto trakto stočių nuotraukų. Iš visų pašto trakto statinių beveik nepakitę išliko tik Utenos paštas ir Kauno ryšių istorijos muziejus.
Optinis telegrafas
Išlindus iš rūsio kojos pasisuka gatvės link, bet Jonas rodo dar vieną objektą – kieme ant ilgo stulpo lyg vėjarodė, lyg koks geležinkelininkų ženklas. Keistas baltai-juodai dryžuotas skersinis su dviem nuo jo kabančiomis ausimis vėjui pučiant nejuda, o ir geležinkelio bėgių nematyti. Išvydęs tokį prietaisą tikrai ne kiekvienas suprastų, jog tai – optinis telegrafas, kitaip vadinamas semaforu.
Toks įrenginys prie Utenos pašto stoties atsirado 1839-aisiais, praėjus vos trims metams po trakto atidarymo. Tuomet per pašto stotis nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos buvo nutiesta ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija, kurią šiandien galima vadinti savotišku trumpųjų žinučių atitikmeniu. Signalas, perduotas nuo Žiemos rūmų Sankt Peterburge stogo, ėjo per visas pašto stotis ir palankiomis oro sąlygomis per pusvalandį pasiekdavo Varšuvą.
Apie rimtus dalykus – prie kavos
Kaip semaforas veikia, tenka aiškintis prie kavos ir pyragėlio, nes tema plati, o ir pietų metas, apie kurį skrandis niekad netrunka priminti. Pamiklinę kojas buvusiu pašto traktu centro link, sukame į netoliese esančią vyninę „Burgundija“, kurioje ne tik vyno galima atsigerti. Salė pilna žmonių, padavėja laksto nuo staliuko prie staliuko, kaskart akimis žadėdama, kad tuoj tuoj atneš ir pyragėlį, ir kavos.
Pyragėliui atsiradus ant stalo, skrandis apsidžiaugia, prisimenu ir semaforą. Turbūt tik Jonas moka taip vaizdžiai išaiškinti, kaip šis prietaisas veikia. Sparčiausia XIX amžiaus ryšio priemone vadinamą optinį telegrafą 1794 metais išrado prancūzas Klodas Šapo. Jono žodžiais tariant, tai buvo stočių su bokštais grandinė, išsidėsčiusi tiesioginio matymo atstumu kas 8-12 kilometrų viena nuo kitos. Virš kiekvieno bokšto ant stulpo buvo įrengiami trys tarpusavyje sutvirtinti semaforiniai strypai. Keičiant strypų padėtis išeidavo įvairios figūros – užkoduotos raidės, kurių seka sudarydavo žodžius, frazes ir sakinius.
Žinodamas raidžių šifruotes, pranešimus galėjai nesunkiai perskaityti.
Utenos optinio telegrafo bokštas, kaip ir kiti 149 kelyje buvę bokštai, turėjo savo prižiūrėtoją, kuris, pamatęs pakeistas kaimyninių bokštų pozicijas, imdavosi to paties. Telegrafo bokštų liniją be pertraukos prižiūrėjo 1904 specialistai, prie kiekvieno budėdami pagal slenkantį grafiką po keturis per parą. Aukščiausi bokštai siekė iki 22 metrų. Ši semaforų sistema atkurta tik Sankt Peterburge ir Utenoje.
Modernusis Klodo Šapo išradimas Utenoje veikė tik du dešimtmečius. 1860 m. pastačius naują įrangą per Utenos paštą buvo nuvesta dvivielio telegrafo linija, o 1918 m. jame įkurta pirmoji Lietuvoje telefonų stotis.
Prisiklausiusi šitiek įdomybių net nuliūstu, kad arklių pašto kelio svarba išblėso gana greitai, 1862 m. atidarius plačiojo geležinkelio liniją Sankt Peterburgas – Varšuva. Caras ir jo šeimos nariai, ėmę naudotis modernesne transporto priemone, pašto stotis paliko ramybėje.
XXI a. ekspedicija Senuoju pašto keliu
Šokolado ir pistacijų pyragėliui ištirpus burnoje, dar nesinori kilti nuo kėdės ir atsisveikinti su Jonu. Šis žmogus, kuriam pernai už kultūros paveldo puoselėjimą ir daugelį kitų švietėjiškų veiklų suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas, galėtų papasakoti daug įdomių dalykų.
Aš irgi galiu jam kai ką papasakoti – kyla mintis priminti Jonui faktą, jog 2014-ųjų pavasarį istoriniu arklių pašto keliu vėl riedėjo karietos. Jas į Varšuvą tris savaites pasikeisdami traukė dešimt stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Ekspedicijai „Pašto kelias“ pagal senovinius modelius pagamintas pusantros ir toną sveriančias keturkinkę bei dvikinkę pašto karietas, įveikusias 800 kilometrų, lydėjo 15 žmonių, vadovaujamų „Klajūnų klubo” prezidento Gintauto Babravičiaus. Pasak jo, buvo verta savo kailiu išmėginti tokį keliavimo būdą ir atgaivinti žmonių mintyse šį istorinį maršrutą.
Jonas Pleckevičius šį įvykį kuo puikiausiai prisimena. Tuomet kieme susirinkusiai didelei žmonių miniai jis pasakojo apie Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos pašto kelio atkarpas bei šiuo traktu keliavusias asmenybes. Senoviniais drabužiais apsirengusios ponios girdė žirgus ir žygeivius vandeniu iš tebeveikiančio stoties šulinio, atvyko miesto meras Alvydas Katinas, kitų žymių žmonių. Iš Rezeknės pašto karieta atgabentas paveikslas pasiekė pirmąjį adresatą Utenoje.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Utenos turizmo informacijos centru.