Tikrąją atgaivą lietuviui užsienyje rasti sunku, todėl neretai pasirenkamas paprasčiausias, bet ne prasčiausias variantas – iškyla gamtoje. Tokios išvykos metu atkunta visos lietuvio juslės: išgirstama medžių kalba, užuodžiama dygstanti žolė, iš naujo pajuntamas dar Kristijono Donelaičio „Metuose“ užmegztas lietuvio ryšys su gamta. Toks pasisėdėjimas ant pleduko, skanaujant naminius močiutės gardėsius primenančius maisto produktus laukia Ilzenbergo dvaro lankytojų, bet apie užburiančią iškylą – kiek vėliau.
Nors Rokiškio rajone, prie pat sienos su Latvija, esantis dvaras yra tikra bulvė prie kelioninių šaltibarščių, jo apylinkės nemažiau turtingos: visai šalia stūkso Onuškio dvaro griuvėsiai, Alksnių piliakalnis, kiek tolėliau – Tyzenhauzų dvaras Rokiškyje. Kodėl bulvė? Mat prie Ilzenbergo dvaro puikuojasi didžiausias pasaulyje, net apie 75 tonas sveriantis paminklas populiariausiai Lietuvos daržovei – bulvei. Visgi jei šaltibarščiai su bulvėmis pabodo – šalia dvaro galima paskanauti „Dvaro grill“ restorano paruoštais patiekalais – dūmu kvepiančiu viščiuku ar netgi rūkytais kiaušiniais. Vis dėlto burtų, ką verčiausia aplankyti šiaurės Lietuvoje traukti tikrai neverta, nes nugalėtojas aiškus – Ilzenbergo dvaras.
Ir tikrai – vos įžengęs į dvaro teritoriją pajunti istorijų gainiojamo vėjelio dvelksmą. Atrodytų lyg ir nusikeli į filme „Tadas Blinda Pradžia“ vaizduotus laikus, kur grakščios bajoraitės su skėčiu rankoje mėgaujasi rytine arbata, tada žengia sutvarkytu parku ir galiausiai išvysta tyvuliuojantį vandens telkinį. Žinoma, pasukęs galvą ir išvydęs kadaise buvusias arklides ar tvartus, gyvūnams skirtą teritoriją pajunti ir sūrų paprasto valstiečio prakaito kvapą. Regis, kad dar šiek tiek suktelėjęs galvą išvysi baltus marškinius dėvintį ir rankose dalgį laikantį jaunuolį. Taip, būtent, kelionė į grakščią, bajorišką, didžią, bet kartu ir sūriu prakaitu bei juodos duonos kvapu pagardintą Lietuvos praeitį gali nublokšti pirmieji žingsniai dvaro teritorijoje.
Romantizmo epochą primenančiame parke gali įkvėpti gamtos, pamiršti miesto šurmulį, išpardavimus, šviežių bulvių akcijas bei negandas ir sunkumus. Medžių ošimas, paukščių skleidžiami garsai tarsi primena Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ ar net Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Būtent žmogaus beveik nepaliestame Ilzenbergo dvaro parkelyje iš praeities grįžti į realybę ir imi mąstyti apie ateitį. Parko žaluma leidžia suvokti, kaip šiuolaikinio žmogaus darbai pakeitė gamtą ir tyrumą, ramybę ir istorinį paveldą. Magiškos dvaro aplinkos paskatintas gali įsitikinti, kad ateitis priklauso nuo visų žmonių ir jų noro išsaugoti bei atgaivinti tai, kas buvo užmiršta ir tai, kas buvo ir vis dar yra tikrosios vertybės. Didžiuosiuose miestuose bei pajūryje vyrauja triukšmas bei komercija, o čia paprastos ir prigimtinės vertybės. Galima teigti, kad tokių vietų aplankymas leidžia dar kartą įsitikinti prancūzų filosofo Rene Dekarto minties originalumu: „Mąstau, vadinasi esu“.
Romantiškoje dvaro aplinkoje, medžių paunksmėje, galima pasitiesti pledą ir bajoriškai papietauti. Toks nerūpestingas ir romantinio filmo scenarijų primenantis poilsis idealiai tinka įvairaus amžiaus poroms, norinčioms gyventi romantinių filmų scenarijumi. Žinoma, iškyla su šeima čia taip pat neprailgtų, o naminiai Ilzenbergo dvaro gaminiai sužadintų apetitą kiekvienam. Šalia dvaro įsikūrusioje krautuvėlėje galima įsigyti naminių sūrio gaminių, mėsos produktų, natūralių užtepėlių ar net airano gėrimo. Tikram lietuviškam skoniui persipynus su tyru vėjelio dvelksmu bei iškylos metu mintyse sušmėžuojančiais istorijos epizodais, gaunamas magiškas derinys – sielos atgaiva dvaro apsuptyje.
Ne veltui šalia parko puikuojasi Meilės sala, į kurią veda medinis tiltelis. Nors tiltelis ir trumpas, o sala mažytė, praleistas laikas su artimu žmogumi įsimena žymiai labiau nei stumdymasis su praeiviais ar žuvies kvapas ant Palangos tilto. Nors žengti vos keli žingsniai, norisi vėl stabtelėti ir tiesiog ištarti: „Sustok akimirka žavinga“. O atsigavus sielai ir mintims – laikas tikrai sulėtėja: naminio sūrio gabalėlis burnoje tirpsta lėčiau, susikibusios rankos nė neketina viena kitos paleisti, o medžių viršūnes šukuojanti saulė – pabaigti nepakartojamos dienos. Galbūt kino filmo juostelė užstrigo? Galbūt... Galėtų taip ir likti, bet visgi, kaip ir pridera Meilės salai, akimirką vėl išjudina pats nuostabiausias burtažodis „Myliu“, primindamas, kad tai ne sapnas ir ne utopija, o tiesiog gražus gyvenimo epizodas, įvykęs šiaurės Lietuvoje. Žinoma, saulė leisis dar milijonus kartų, medžiai rengsis ir vėl bus nuogi, bet elegantiškos iškylos epizodas bus išskirtinis – nepakartojamas.
Jei galva dar ne iki galo apsvaigo nuo gamtos grožio, visuomet smagu save paklaidinti 1,2 ha ploto kukurūzų labirinte. Nors vasaros karščiai ir pasvilino kukurūzus, nerūpestingai žengti į jį tikra atgaiva. Šis nedidelis svaigus pasivaikščiojimas įvertintas 2 eurais, o paskutinį liepos savaitgalį atidarymo proga verta suskubti apsilankyti nemokamai.
Visgi didžiausias šios vietos lobis ir pasididžiavimas – net 500 metų menantis Ilzenbergo dvaras. Nors vėlyvojo klasicizmo stiliaus pastatas ir gali pasirodyti kuklus, yra manančių, kad tai – gražiausias dvaras Lietuvoje. Tiek sutvarkytas dvaras, šalia jo esantis ūkinis pastatas, rūkykla, svirnas, arklidės vilioja žymiai labiau nei prekybos centruose esančios parduotuvės.
Ir kai jau apėjus beveik visą teritoriją atrodo, kad tikrai pakankamai buvo paklaidžiota istorijos takeliais, pasimėgauta romantika ar Ilzenbergo dvaro produkcija ir niekas jau nebesužavės – pamatai didingą, beveik dvaro bendraamžį ąžuolą. Ir vėl susimąstai apie tai, kas amžina, o kas laikina, kas tikra, o kas dirbtina. Grįžęs prie didžiausios pasaulyje bulvės statulos jau nebežinai, kokia tai buvo kelionė: ar tiesiog po dvaro teritoriją, ar po įvairiaspalvę istoriją, o galbūt tiesiog po savąsias mintis ir sielos gelmes. Meilė, praeitis, elegancija, didingumas, ramybė, idilija, paslaptingumas – štai ir visi prieskoniai, leidžiantys dvarui užburti savo lankytojus.
