Danuta Beliavska-Aleksiejūnė su vyru į gan atokų mišką netoli Karčiupio geležinkelio stotelės persikėlė prieš 7 metus.
Rančos „Myliu kaimą“ filosofija – meilė gyvūnams. Danuta vidurinę baigė Vilniuje, Žvėryne, po to sėkmingai krimto veterinarijos mokslus tuometėje veterinarijos akademijoje Kaune ir net siekė mokslininkės karjeros. „Visuomet man kirbėjo mintis atsidurti kaime“, – prisipažįstą Danuta.
Susilaukusi antro sūnaus ji socialiniuose tinkluose pasidalino nuotraukomis iš gyvenimo kaime. Taip žmonės pradėjo domėtis bei klausė, ar galėtų atvykti į Danutos ūkį, pabūti su ūkyje esančiais gyvūnais, parodyti juos vaikams.
Pradžioje atvykdavo pavienės šeimos. Vėliau žinia apie ūkį taip pasklido, kad pradėjo plaukti srautas smalsių vaikų ir jų tėvų. Tą pačią pirmąją vasarą prieš 7 metų vieną šeima pasiprašė rančoje leisti organizuoti vaiko gimtadienį, tuo paskatindami teikti dar vieną paslaugą. O rudenį prasidėjo darželių ir mokyklų mokytojų skambučiai, kurie ieškojo vietos auklėtiniams parodyti ūkio gyvūnus.
Dabar ūkyje straksi ožkos, avys, triušiai, žirgas ponis, antys, žąsys ir net mėlyno kraujo pūkuotų karališkų vištų pora.
Akimirksniu čia pasijunti kaip nedideliame zoologijos sode, kur nuo kiekvieno šūksnio atšuoliuoja visada skanukų ištroškę keturkojai. Atvykus į rančą žmonės nustemba išvydę visą pulką draugiškų, laisvų, nepririštų gyvūnų. Ir avys, ir ožkos, ir paukščiai gali išeit iš aptvarų bei vaikščiot kur nori, dažnai lydi šeimas po visą teritoriją ir laukia vaišių.
Nemaža dalis gyvūnų yra padovanoti žmonių. Kuomet gyvūnas tampa tarsi augintis, šeimininkai nebegali jo suvalgyti ir atveža į ūkį. Kiekvienas gyvūnas turi ir savo vardą, ir išskirtinę patekimo istoriją. Žmonėms patinka jų klausytis.
Verslo pradžia nebuvo lengva. „Pradėjusi veiklą neturėjau artimųjų palaikymo. Sunkiausia buvo prieš dvejus metus, kuomet apsisprendžiau išeiti iš darbo LSMU Veterinarijos akademijoje, mečiau doktorantūros studijas, kūriau viešąją įstaigą ir visiškai atsidaviau darbui poilsiavietėje, dar nežinodama ar galėsiu iš to pragyventi“, – pasakojo „Myliu kaimą“ steigėja.
Pasak jos, niekas netikėjo, kad ši veikla bus įdomi kitiems, išskyrus ją pačią, tačiau jau po pirmosios vasaros tapo aišku, kad žmonės ištroškę to, kas tikra. Buvimas gamtoje, tarp gyvūnų – tai ne tik puiki edukacija miesto vaikams, bet ir poilsis visai šeimai. Ir nors artimieji tikino, kad tai tik „naujoko sėkmė“, vis didėjantis lankytojų srautas pagaliau įtikino ir Danutos šeimą, kad tai ne tik įdomi, bet ir uždarbį nešanti veikla.
Danutos įgytos veterinarijos žinios gelbėja sudominant vaikus gyvomis gyvūnų pažinimo pamokomis. Jų metu vaikai šeria gyvūnus, juos glosto, sužino ir daug juokingų istorijų.
„Veikla, įsisuko staigiai ir netikėtai, tad dabar ne tik savaitgaliais bet ir darbo dienomis visi laikai užimti. Čia vyksta ir darželinukų išleistuvės, ir edukaciniai renginiai, gimtadieniai, – sako Danuta Beliavska-Aleksiejūnė, – Šeimoms įdomu stebėti ožkų ir avių „kovas“, triušių lenktynes, vištų maudynes smėlyje, galima netgi pamatyti jas dedant kiaušinius. Vaikams yra veiklos ir Voverynės laipynių parkelyje“.
Kartais šiuolaikiniai vaikai nepažįsta kaimo gyvūnų. Tai, ką mato knygelėse ir kompiuterio ekrane skiriasi nuo realybės ir dažnai vaikas, pamatęs tikrą ožką, išsigąsta, nes nežino, kokio ji dydžio yra iš tikrųjų.
„Kai atvyksta autobusiukas ir išbėga vaikų būrys, visada paklausiu, kokie gyvūnai juos sutiko. Vaikai kartais ožką pavadina ežiu, nes žodis ežys ir ožys skamba panašiai. Tėvams dažnai atrodo, kad jų vaikai myli gyvūnus, tačiau jie nesuvokia, kad jie gyvastį būna matę tik televizoriaus ekrane“, – savo pastebėjimais dalinasi Danuta.
Dabartinį gyvenimo tarpsnį Danuta apibūdina trumpai: „Čia sustoja laikas, čia niekieno gyvenimas – tik mano“. Paklausta ar norėtų grįžti į darbą nuo 8 iki 17 val. tarsteli: „Nenorėčiau“.
Pasak Danutos, per 8–9 šiltojo sezono mėnesius jau įmanoma užsidirbti ir sukaupti pinigų pragyvenimui žiemą.
Visiškai priešingos verslo filosofijos laikosi bene 50 km nuo „Myliu kaimą“ rančos esančios sodybos „Wandeerer“ įkvėpėja Vaida Kairienė. Čia, Neries upės pakrantėje Kaišiadorių rajone į safari stiliaus namelius iš Vilniaus ar Kauno dangoraižių „nusileidžia“ garbūs verslininkai, meno ar IT bei finansų startuoliai su savo antrosiomis pusėmis.
„Jokių augintinių, vaikų edukacijų, pažintinių takų, privalomų šakočių kepimų. Suaugusius brandžius žmones paliekame ramybėje. Jie turi teisę normaliai pailsėti vieni“, – verslo niuansus dėsto Vaida.
Kiekvienas suaugęs žmogus valandų valandas gali stebėti, kad ir kilmingą elnią su 20 patelių ir susidėlioti savo gyvenimo paralales.
Elnių čia apstu, o per rują tiesiog verda gyvenimas, kuris ne vieną atvykėlį gali išversti iš kojų ar pasijusti bereikšmiu gamtos šauksmų stichijoje.
Patys nameliai čia įrengti kas 200 metrų, kad jokiu būdu nebūtų trukdomas poilsio privatumas. Išsinuomoti namelį dviems paroms kainuoja apie 160 eurų, o pastovių klientų lankymosi rekordas – 11 vizitų.
„Atvykę jauni informacinių technologijų specialistai čia dairosi kištukų telefonams pakrauti, televizorių ar wifi. Šių civilizacijos priemonių čia yra minimaliai – televizoriaus tikrai nerasite, tačiau karštą vasaros dieną kondicionierius tikrai atvėsins“, – šypsosi Vaida.
Kartais kūrybiški, finansiškai jau stabiliai besijaučiantys jaunuoliai norėdami išbandyti merginų būdą, tik užsimena, kad vyks į gamtą. Jos nusiperka miegmaišių, vienkartinių indų, o atvykus patenka tarsi į 4–5 žvaigždučių rojų. Tarsi to būtų negana jaunuoliai šalia elnių aptvarų merginoms kartais įteikia ir sužadėtuvių žiedą.
Poilsiavietės svečius rytais gali „nustebinti“ istorinių filmų kadrai. Neretai kitoje upės pusėje esančioje Kernavėje rengiami inscenizuoti mūšiai, o raiteliai ar sargybiniai apsirėdę šarvais atkanka į priešakines pozicijas visai prieš „Wandeerer“ valdas – tik kitoje Neries pusėje.
„Man smagu kitiems žmonėms kurti palaimą“, – taip dabartinę būseną apibūdina Vaida Kairienė gyvenimą skelianti į dvi dalis – tarp Vilnius bei Neries pakrantės Kaišiadorių rajone.