Ties Rumšiškėmis nusileidus prie Kauno marių, stovi vienas iš tokią pasaką pasakojančių stendų. Jis visiems pasakoja tą pačią pasaką apie 35 užlietus kaimus, apie pėdas marių dugne, apie dramatišką išsikėlimų istoriją ir reikšmingą Lietuvos kraštovaizdžio pasikeitimą. Prieš daugiau nei 60 metų kraštovaizdis čia buvo visiškai kitoks. Jį galima pamatyti vienoje kitoje senoje nuotraukoje ar tiesiog pabandyti įsivaizduoti žvelgiant į įsivaizduojamą paveikslą.
Tokia pažintis su marių pasaka šioje vietoje taip ir pasibaigtų, bet man tai tik pradžia. Pradedu pasivaikščiojimą 6,5 kilometrų ilgio Kapitoniškių pažintiniu taku, kuris minimas Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro tinklapyje. Pasaka virsta detektyvu ir leidžiuosi Kauno marių pakrante tolyn, nors nei viename iš stendų apie jokį pažintinį taką net neužsimenama. Vadovaujuosi minėtu tinklapiu, kuriame kaip pradžios taškas nurodytos poilsiavietės, esančios prie valčių nuleidimo vietos, koordinatės.
Palei marias link Kapitoniškių einantis keliukas yra vienintelis ir geriausias orientyras. Klausau patarimo niekur iš jo neišklysti ir tyrinėju dar nematytą Kauno marių krantą. Neilgai trukus, takas nutolsta nuo marių ir miške sutinka nedidelį, bet vandeningą Nedėjos upelį. Mediniu tilteliu perėjęs į kitą krantą, vėl matau artėjančią pakrantę ir vieną iš paukščių salų. Rašoma, jog marių salos bei nendrynais apaugusios pakrantės yra tikras paukščių rojus, o daugiau nei prieš 20 metų čia buvo pastebėti net flamingai.
Paukščių salos taip pat yra neatskiriama marių sekamos pasakos dalis. Nors dabar jos yra paukščių namai, seniau buvo kalvos ar aukštumos, turėjusios savo istorijas. Viena tokia sala, virtusi kalva, gerai matosi nuo kranto, o joje prieš pakylant vandens lygiui, būta senkapių.
Tai tik dalis kraštovaizdžio paveikslo, buvusio iki hidroelektrinės atsiradimo. Nusisukęs nuo marių, matau tiesų kaip styga kelią, ateinantį iki pat vandens. Seniau šis kelias ir toliau ėjo tiesiai, dabartinių marių dugnu. Pro kalvą su senkapiais jis vedė link Rumšiškių, kur jungėsi su vieškeliu iš Vilniaus. Matomas kelias yra dalis senojo Vytauto Didžiojo vieškelio, ėjusio palei Nemuną link Alytaus ir Gardino. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais tai buvo vienas svarbiausių sausumos kelių. Juo kažkada keliavo Suomijos kunigaikštis Jonas III Vaza, juo į Rusiją žygiavo Napoleonas.
Kauno marios paslėpė ir seniau pavojingiausiomis laikytas grėsmingas Nemuno rėvas – Velnio pirtį ir Velnio tiltą. Apie Nemuno slenksčius Vladislovas Sirokomlė rašė „Būtent čia ir yra tos laivams pavojingos Nemuno rėvos, iš kurių viena Velnio tiltu vadinama”. Pasak dugniečių, akmenimis buvo galima pereiti Nemuną nesušlapus kojų – tiek daug upėje akmenų būta.
Kelis šimtus metrų Vytauto Didžiojo vieškelio ir aš išbandžiau, kol Kapitoniškų pažintinio tako maršrutas juo atvedė iki sankryžos. Čia į Kapitoniškių pusę rodo įrengta Kapitoniškių etnokultūrinio draustinio rodyklė. Draustinis skirtas saugoti ir eksponuoti vienkieminio kaimo sodybų užstatymo pobūdį. Smalsu būtų pamatyti kaimą, kurio vardu pakrikštytas pažintinis takas, bet žinau, kad galiu patekti į privačių valdų pinkles. Suku dešinėn, tačiau į gyvenvietę vedančiu keliuku neinu, laikausi rekomendacijos eiti arčiau marių.
Apėjęs Kapitoniškes ratu, atsiduriu prie KTU stovyklavietės. Maršrutas nėra paženklintas, bet čia neapibrėžtumas pats didžiausias. Link Kapitoniškių iškyšulio veda žvejų automobiliais apstatytas keliukas ir tai tik vienas iš variantų kur eiti. Tikslas vienas – pasiekti marių pakrantę ties stovyklaviete. Nieko tokio, jei teks keliasdešimt metrų bristi per žolę ar eiti krūmynais, iki šios vietos Kapitoniškių pažintinis takas yra tikras improvizacijų šou.
Už nugaros lieka dar vienas, šįkart Kapitoniškių iškyšulio archeologinis draustinis. Jei ne Kapitoniškių pilkapių vietai pažymėti įrengta lentelė, net nebūčiau sužinojęs, jog tai jau trečias draustinis šiame maršrute. Ech, lentelė, ir tiek, gerai, kad nors gražių gamtos vaizdų netrūksta.
Einu toliau, gal pasiseks kaip nors Dovainonis pasiekti. Pažintiniu taku vadinti šį maršrutą neapsiverčia liežuvis, tačiau žygiuoti Kauno marių pakrante už stovyklavietės vėl smagiau. Vis labiau ryškėja pramintas takas ir stiprėja įsitikinimas, jog einu teisingu maršrutu.
Staiga prieš akis išdygęs Kauno marių regioninio parko informacinis stendas trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus. Rašo, jog čia stūkso ugnimi bei vandeniu išbandytas Dovainonių piliakalnis. Ugnies jo gyvenime gal ir netrūko, tačiau išbandymas vandeniu dar nesibaigė. Na gerai, kopiu į viršų, kol jo dar visai marių bangos nenuplovė.
Jau vien informacinio stendo pasirodymas sukėlė emocijas, bet kai ant medžių pamačiau mėlynas juostas su užrašu „pažintinis takas”, kiek sutrikau. Iki šiol galvojau, jog Kapitoniškių pažintinis takas yra kaišiadoriečių išmislas, bet pasirodo, kad ranką čia pridėjęs yra ir Kauno marių regioninis parkas.
Nuo piliakalnio pasikeitė ne tik ženklinimas, pats takas pradėjo rodyti kitokį savo veidą ir charakterį. Iki tol marių pakrante vedęs keliukais, maršrutas pradėjo kilti aukštyn ir dabar priekyje veriasi alėjas primenantys takai.
Nors pro medžius geriausiu atveju matosi tik marių vandens atspindžiai, smagiai žingsniuoju nesukdamas galvos dėl maršruto. Mėlynomis juostomis apjuosti medžiai rodo taką, kuris vienu metu priartėja prie gyvenvietės, o po to vėl nuo jos nutolsta. Šis maršrutas kitoks nei kiti Kauno marių regioninio parko takai. Teko nuo piliakalnio kopti aukštyn, tačiau nereikia laipioti šlaitais, kopinėti griovomis ir raguvomis. Ši Kapitoniškių pažintinio tako dalis teikia komfortą ir aiškumą, bet pagal vaizdingumą kiek nusileidžia pirmai jo pusei.
Visgi daryti išvadas reikėtų pasiekus pažintinio tako pabaigą, nes būtent ten yra pati gražiausia maršruto vieta. Nuo 42 metrų aukščio Dovainonių atodangos, kurios viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, atsiveria plačiausia Kauno marių panorama. Tai pati aukščiausia Kauno marių atodanga, aukščiu prilygstanti aukščiausiam apžvalgos bokštui Lietuvoje.
Nuo čia matosi didžiulė paukščių sala, nuo čia galima įžiūrėti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, nuo čia galima stebėti, kaip Nemunas virsta mariomis. Čia galima ir saulę palydėti. O kad romantiškiau būtų, Dovainonių atodanga turi ir kitą pavadinimą – Megakalnis.
Iki romantikos man dar toli – maždaug 6,5 km. Kapitoniškių pažintinis takas yra linijinis, todėl tenka suktis ir grįžti atgal. Jis toks pusiau luptas, pusiau skustas dėl savo ženklinimo, bet nurašyti būtų neteisinga. Pradžia vaizdinga ir įdomi, o pabaiga graži.
Ar takas bus paženklintas visas ir taps visaverčiu pažintiniu taku? Ar atsiras stendų su tako schema ir Rumšiškes su Dovainonimis sujungs patraukli pėsčiųjų tako jungtis? Nei Mergakalnio legendose, nei Kauno marių sekamose pasakose atsakymo neradau, gal jį žino tie, kas legendas ir pasakas užrašė?