Rambyno kalnas
Rudens popietės spindulių nutviekstas Rambyno kalnas abejingų palikti negalėtų – 45,4 m virš jūros lygio iškilusi kalva skęsta paskutiniuose geltonuose lapuose ir švelnioje šviesoje. Rodos, tokį auksinį orą net ir paliesti būtų įmanoma – juk atvažiavome ne ant paprasto kalno, o legendomis apipinto Rambyno. Kad būtų dar įdomiau, čia jau laukia ekologas D. Brazauskas, Rambyno regioniniame parke dirbantis 10 metų.
„Esame ant Rambyno kalno, nors iš pirmo žvilgsnio kalno kaip ir nėra. Paprastai atvažiavę užsieniečiai labai stebisi, ir tik nuėję iki skardžio pamato Nemuną ir aukštį, – pasakojimą pradeda D. Brazauskas ir mosteli atsivėrusių tolių pusėn. – Kiek tik matosi plyti užliejamos pievos, apačioje Nemunas, o kitoje pusėje – Karaliaučius su Tilžės ir Ragainės miestais. Matyti pasienio stulpeliai, už kurių be leidimo vaikščioti jau nebegalima.“ Ekologas dar pasiūlo žvilgterėti į mobilųjį telefoną, nes, anot jo, netyčia prisijungti prie kaimyninės šalies tinklo labai paprasta.
Kalnas puikiai sutvarkytas ir prižiūrėtas – prieš kelerius metus buvo nuvalytas jo šlaitas, pastatyti suoliukai, informaciniai stendai, o į užliejamas pievas ir Nemuną veda statūs mediniai laiptai. Taip pat stovi ir paminklas lietuvių dievams – ant Rambyno kalno buvo viena seniausių baltų šventviečių, o legendos byloja apie kažkada čia buvusį aukų akmenį. Nuo Vydūno laikų lietuvininkai čia šventė Jonines ir kitas šventes.
Paklaustas apie gamtines Rambyno kalno savybes ekologas D. Brazauskas sako, kad ant gūbrio galima rasti labai įvairių augaviečių, egzistuoja labai didelė bioįvairovė.
Miegapelių detektyvas
„Vienas svarbiausių Rambyno regioninio parko išskirtinumų – bene didžiausia Lietuvoje didžiųjų miegapelių populiacija, kurią stebime nuo 2009 m.“, – sako D. Brazauskas. Šiuos gyvūnus Rambyno regioniniame parke būtent jis ir aptiko.
Paklaustas, kaip vyksta naujos rūšies radimas, ekologas sako, kad tai panašu į detektyvą: „Kaip surandu naujas rūšis? Važinėju po kaimus, šnekuosi su vietiniais žmonėmis. Jie vis manęs klausia, ar mačiau tą, ar mačiau aną, visko papasakoja. O kartą vienas medžiotojas paklausė, kokie „šinšilos“ pūkuotomis uodegomis pas mane miške laksto. Be to, jis tą žvėrelį ir nufotografavęs buvo. Paskambinau Gamtos tyrimų centre dirbančiam ir miegapeles tyrinėjančiam dr. Rimvydui Juškaičiui, kuris netrukus patvirtino mano įtarimus – tai yra didžioji miegapelė. Tuoj pat jo paklausiau, ką dabar reikėtų daryti? Dr. R. Juškaitis paliepė kelti inkilus.“
Pirmaisiais metais su vaikais D. Brazauskas sukonstravo 50 inkilų ir pavasarį juos iškėlė Rambyno regioniniame parke, tose vietose, kuriose įtarė esant didžiųjų miegapelių. Tikrino juos pavasarį ir rudenį: „Su Rimvydu susitariau, kad tikrindamas inkilus jį pasikviesiu. Jis atvažiavo, patikrinome 50 inkilų, špyga, nieko nėra. Bet jis patirties turi, sako – kentėk, lauk rudens. Rudenį jo nebekviečiau, bet vėl visus inkilus iš eilės tikrinau ir tik 48-tame inkile radau vieną didžiąją miegapelę, o 50-tame du jauniklius.“
Taip ir buvo rasta Rambyno regioninio parko didžiųjų miegapelių populiacija (iš viso Lietuvoje jų žinoma iki 10). Ekologas sako, kad nuo 1989 m. į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas graužikas užauga iki 140–190 mm ilgio, būna 70–120 g svorio. Lietuvoje didžiosios miegapelės daugiausiai gyvena brandžiuose mišriuose miškuose, todėl viena iš pagrindinių jų nykimo priežasčių – miško kirtimas didžiųjų miegapelių gyvenamose vietose.
Keturkojai (ne)legalai
Su ekologu D. Brazausku važiuojame užliejamomis parko pievomis palei Nemuną. „Per pavasario potvynius čia viskas būna po vandeniu, kuris pakyla iki 1,5 m. Bet paskutinis didelis potvynis buvo 2011 m. Plaukiau valtimi per lankas, gražu buvo. Tiesa, dabar potvyniai kartais ne pavasarį, o rudenį būna, matyt, klimatas keičiasi“, – apie gamtos ritmus pasakoja ekologas.
Nemuno pusėje stovi geltoni stulpeliai, už kurių eiti be pasieniečių leidimo negalima. Tačiau D. Brazauskas tuoj pat nuramina: „Šituo keliu turistas gali važiuoti, bet privalo turėti asmens dokumentą. Norintys pasivaikščioti už stulpelių, privalo nuvažiuoti į užkardą ir gauti leidimą.“ Iš toli matosi pasienio pareigūnų automobilis. Pareigūnai, pamatę atriedančius net du automobilius, ištiesia lazdelę ir stabdo. Tačiau sužinoję, kad keliaujame po regioninį parką, palinki gero kelio.
Kitoje kelio pusėje plyti tankus miškas. D. Brazauskas sako, kad parke gyvena labai daug plėšrių paukščių. Tai reiškia, kad mitybos grandinė yra labai gera, pilna. „Prieš 3 metus atsirado antra jūrinių erelių pora. Taip pat gyvena 2 rudųjų peslių poros, yra juodųjų peslių. Iš retesnių paukščių yra ereliai rėksniai. Kitaip tariant, parke yra gyvasties“, – sako ekologas.
Paklaustas apie gyvūnus jis sako, kad yra visko, netgi apie lūšis vietiniai yra pasakoję: „Netikėjau, galvojau, kad man makaronus kabina, bet lūšis iš tikrųjų yra. Šį pavasarį tai patvirtino pasieniečiai, nes matė ją plaukiančią į Karaliaučių.“ Lūšis – ne vienintelis gyvūnas, migruojantis iš vienos valstybės į kitą. Pasak pašnekovo, pasitaiko, kad iš Kaliningrado srities atplaukia vilkų, šernų, stirnų. „Nemunas – didelė ir srauni upė, bet žvėrims perplaukti yra lengva. Pats esu matęs kaip stirnos plaukia net ir prieš srovę. Žvėrims perplaukti Nemuną nėra jokių problemų“, – tvirtina jis.
Metų medis
Rambyno regioninio parko pasididžiavimas – 2017 Lietuvos metų medžiu išrinkta Raganų eglė. Iki jos per drėgną mišką veda medinis lieptas. „Aš čia užaugau, būdami vaikai šiame miške vaikščiodavome ir į eglę ne kartą esu įlipęs“, – eidamas eglės link prisiminimais dalijasi D. Brazauskas ir pabrėžia, kad dabar tai daryti griežtai draudžiama.
Kelių šimtų metrų ilgio tako pabaigoje pasitinka tikrai nepaprastas vaizdas – maždaug 160 metų amžiaus eglė į viršų stiebiasi net 32 m, o vienas 7,5 m apimties kamienas išsišakoja net į 17 kamienų (anksčiau jų buvo 18). Šiuo metu žinoma vienintelė tokios formos eglė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
„Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai padarė Raganų eglės genetinės kilmės tyrimą. Norėta išsiaiškinti, kaip toks medis užaugo. Genetikai ištyrė kiekvieno kamieno kilmę ir nustatė, kad tai yra ta pati genetinė medžiaga. Tai reiškia, kad Raganų eglė yra vienas natūraliai užaugęs medis, o ne žmogaus rankų kūrinys“, – sako ekologas D. Brazauskas ir pasidžiaugia, kad dėl unikalaus genotipo eglė yra tarptautinės reikšmės gamtos objektas.
Paklaustas, kaip visgi nutiko, kad eglė užaugo su tiek kamienų, D. Brazauskas sako, kad dar jaunas medis galėjo būti pažeistas – įlaužtas ar apgraužtas žvėries, tačiau tiksliai pasakyti būtų sunku. „Kažkas buvo iškėlęs teoriją, kad čia po žeme slypi geležies klodai, todėl medžiai tokie keisti. Ten toliau paėjus ir pušys turi po kelis kamienus. Nežinau, ar tai teisybė“, – priduria pašnekovas.
Veiklos visai dienai
Rambyno regioniniame parke gausu piliakalnių, taip pat buvo akmens amžiaus gyvenviečių. D. Brazauskas sako, kad gilinant Nemuno vagą į krantą iškastose žemėse rado iš kaulo išdrožtą žvejybai skirtą kabliuką. Kaip vietinę ypatybę jis pamini ir kapines: „Mažojoje Lietuvoje nebuvo didelių kapinių, žmonės būdavo gyvena keliose sodybose, miršta ir ten būna palaidojami. Todėl šiame krašte labai daug mažyčių kapinių. Kiekvienas mažiausias, kelių namų kaimelis turėjo savas.“
Vertingiausia ir įdomiausia Rambyno regioninio parko dalis yra Šereiklaukio miškas, esantis šiaurinėje gūbrio dalyje. Jis pasižymi labai įvairiu reljefu, skirtingais dirvožemiais, kurie lėmė labai skirtingų tipų miškų augimą. Apie 1500 ha plote yra net 8 miškų buveinės, saugomos Europos mastu.
Pašnekovas sako: „Šereiklaukio miškas yra labai įvairus, daug įvairių medžių augaviečių. Kažkada čia stovėjęs Šereiklaukio dvaras buvo pats didžiausias ir stipriausias ūkinis vienetas apylinkėse. Sakoma, kad maždaug prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaro savininkui reikėjo ištekinti dukrą. Kadangi neturėjo kraičio, pardavė Šereiklaukio mišką kirtimui, todėl jis yra tik 100 m amžiaus. Bet ne viską, nes yra medžių, kuriems 120–150 metų, matyt, jie buvo dar per jauni kertant mišką. Visgi miškininkystės kultūra čia buvo aukšta.“
„Yra didysis Šereiklaukio miško takas, kurio ilgis siekia 9 km. Keliaujant šiuo taku galima apeiti gražiausias parko vietas. Mūsų parko kultūrologė, jaunieji specialistai daro žygius. Jų metu galima pajusti parką, pavaikščioti po kalnus – aukščiausia vieta yra 70 m su trupučiu metrų virš jūros lygios“, – vardina ekologas, paklaustas apie renginius ar žygius regioniniame parke.
Paklaustas, ko dar nederėtų pamiršti Rambyno regioniniame parke, ekologas D. Brazauskas sako, kad apsilankymui galima skirti ir visą dieną. Pašnekovas pamini į nunykusias kapines vedančią ąžuolų alėją ir dingstantį šaltinį: „Jis ištrykšta iš žemės, 700 m pabėga ir dingsta, palenda po kalva. Šio šaltinio vanduo labai geras, jo ph yra neutralus.” Taip pat pasiūlo įspūdingą Meškos vingio griovą, Bitėnus ir Mažosios Lietuvos panteonu laikomas Bitėnų kapines, piliakalnius ir daug kitų gamtos ir kultūros objektų.