− Papasakokite, kaip kilo idėja eiti pėsčiomis per Lietuvą?
– Idėja kilo pakankamai spontaniškai, nors buvo kelios priežastys, kurios privedė mane prie šios „kvailystės“, kaip dauguma tuo metu ją vadino. Visų pirma dėl koronaviruso teko atšaukti ilgai planuota kelionę į Ameriką. Ten turėjau visą vasarą praleisti dirbdama ir keliaudama. Vėliau gyvenimas sugalvojo mestelėti dar kelis išbandymus, su kuriais sunkokai tvarkiausi. Buvau labai išsekusi, atrodė lyg būčiau „pametusi“ savo kelią.
Vieną vakarą „Youtube“ netikėtai atradau žmogų, kuris be galo mane įkvėpė – Mike Posner. Pastaraisiais metais jis patyrė daug netekčių, sunkių išbandymų ir interviu metu pasakė: „Kai mirtys netikėtai pasiglemžia tau artimus žmones, tik tada supranti, kiek mažai turi laiko, ir kad turi gyventi – gyventi reikia dabar“. Po sunkių išgyvenimų šis vaikinas sugalvojo išpildyti ilgametę svajonę – pereiti Ameriką nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Apie šią kelionę jis parašė dainą „Live Before I Die“. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Dainos vaizdo klipą žiūrėjau maždaug šimtą kartų, kol galiausiai supratau, kad ir aš šią vasarą turiu eiti ir tapti tuo, kuo pati galėčiau didžiuotis.
− Kiek laiko planavote kelionę?
– Nors esu nemažai keliavusi, tačiau tokio pobūdžio kelionėje dar nebuvau buvusi. Buvo keista, kad jai susiruošiau maždaug per dvi dienas. Pradėjau krautis daiktus ir dairytis nakvynės likus kelioms dienoms iki išėjimo. Kadangi Camino Lituano maršrutas yra gana aiškus, sužymėtas, kelio pačiai dėlioti nereikėjo.
− Matyt, tokioje kelionėje ne mažiau už maršrutą svarbus ir kompanionas. Su kuo keliavote?
– Pirmą kartą tikrai nebūčiau išdrįsusi įveikti tokio žygio viena, todėl pasiūliau savo draugui Mantui prisijungti. Jis yra lygiai toks pat nutrūktgalvis ir nuotykių ieškotojas kaip ir aš. Net neabejojau, kad sutiks. Tačiau jau antrą ėjimo dieną sutikome kitus piligrimus, su kuriais koja kojon žengėme iki pat kelionės galo ir keturiese užbaigėme kelionę. Tad galima sakyti, kad eiti teko pakankamai įvairiai – ir su didesne kompanija, ir su draugu arba net ir vienai su savimi.
Kai teko paeiti vienai, supratau, kad gal net didesnis malonumas yra keliauti tik su savimi. Taip atsiduri visiškoje ramybėje, nereikia nieko vytis, eini savo tempu ir tiesiog pasijauti lyg būtum vienintelis žmogus šioje žemėje, nes horizonte nieko nesimato, ir taip gali būti ištisas valandas. Lieki tik su savo mintimis, tokiomis kaip „kokia didelė karvė“ arba „kur įdomu eina šitas gandras?“.
Protas prasivalo, dėl to nebėra nei noro, nei poreikio bendrauti. Pakankamai įdomus ir daug ką vėliau atnešantis jausmas, kurį šiaip paprastame gyvenime nelabai įmanoma pajusti. Noriu pasakyti, kad žmonės, su kuriais eini, be abejonės yra svarbūs, bet laisvai galima eiti ir vienam, ir kartais tai atneša gal net didesnių pokyčių ir gerų emocijų.
− Kokie iššūkiai pasitiko pirmą kelionės dieną?
– Nugaros skausmai dėl sunkios ir netinkamai užsidėtos kuprinės pasitiko vos išėjus iš Žagarės, kur pradėjome kelionę. Pirmąją dieną teko nueiti apie 28 kilometrus su 11 kg sveriančia kuprine. Jeigu būtume ją nuo pat pradžių taisyklingai užsidėję, gal būtų buvę viskas kitaip, tačiau mes kvaileliai nepasiskaitėme, kaip ją reikia užsidėti ir visas svoris krito nugarai ir pečiams. Tik vėliau viena mergina paaiškino, kaip iš tikro ją reikia nešti, tai skirtumas buvo neapsakomas.
Taigi, tiek psichologiškai, tiek fiziškai buvo labai sunku žygiuoti, kai jau net pirmos dienos atrodo nebegalėjome ištverti. Tada pradėjo kankinti įvairios mintys, kad „ką aš čia bandau įrodyti, jei net pirmą dieną jau sunku“, „tikrai toliau nebenueisiu ir nebekentėsiu“. Atsirado vidiniai prieštaravimai ir ilgi pokalbiai su savimi.
Kitas iššūkis – vietomis buvo sudėtinga rasti ženklus, kurie rodė kelią. Akys dar nebuvo „įgudusios“ pastebėti ženklinimo, tad teko ir telefone ieškoti teisingo kelio.
− Kur ilsėdavotės ir nakvodavote?
– Būtent nakvynės vietos, asmeniškai man, buvo didžiausias šios kelionės atradimas. Atsisakėme idėjos keliauti su palapinėmis (pagalvojome, kad bus per sunku jas neštis), todėl teko ieškotis nakvynės vietų. Daugelį vietų radome oficialiame Camino Lituano puslapyje.
Nakvojome kempinguose, dvaruose, žmonių namuose, sodybose, klebonijose, bendrabučiuose, piligrimų namuose, viešbučiuose. Kiekviena nakvynės vieta buvo be galo unikali ir dar dabar jas visas prisimenu su didele nostalgija. Vieną rytą Paberžėje, prieš išeinant į žygi, mus pasitiko ponia Regina ir aprodė keletą muziejų bei pagrojo pianinu, kitose dvejose vietose teko visą vakarą iki pat sutemų praleisti besišnekučiuojant su nakvynės savininkais, klausytis jų pasakojimų apie piktus kaimynus, pavogtas miestelio relikvijas ar nusikaltėlius draugus.
Labiausiai įsiminė vienintelė nemokama nakvynė Babtyno dvare, kurį po nepriklausomybės įsigijo verslininkas Mindaugas Šventoraitis. Apgyvendinimo sąlygos buvo stulbinančios, o dviejų valandų vakarinis pašnekesys su ponu Mindaugu apie gyvenimo vertybes, sveiką gyvenseną, keliones ir šeimą – tikriausiai liks atmintyje visam gyvenimui.
Negana to, ryte dar sulaukėme jo padarytų pusryčių, supažindinimo su šunimis bei apsilankėme dvaro kieme įrengtuose muziejuose, kuriose eksponuojami seni automobiliai, motociklai, dviračiai. Tokio žmogaus gerumo, svetingumo ir šviesumo tikriausiai dar nebuvau mačiusi.
− Ką pamatėte įdomiausio? Gal galite išskirti įsimintinas vietas, kurios nebūna pažymėtos jokiuose turistų vadovuose?
– Visas vietas, kurias teko aplankyti, praeiti galima rasti oficialiuose Camino Lituano žemėlapiuose. Ten yra sužymėti visi praeinami objektai. Asmeniškai man didžiausią įspūdį, nuostabą ar tiesiog geras emocijas paliko Babtyno dvaras, Rozalimo baras, Rozalimo pažintinis takas, Vidzgirio botaninis draustinis, Dusios ežeras ir Paberžės miestelis.
Apie Babtyno dvarą jau minėjau – ponas Mindaugas nusipirkęs dvarą jį atrestauravo, pusę dvaro pavertė savo namais, pusę dvaro įrengė savo draugams, svečiams, šventėms. Kieme įrengti muziejai, sodai, įvairios skulptūros. Vieta atvira turistams ir piligrimams.
Apsilankyti Rozalimo bare mums pasiūlė pati miestelio pirmininkė. Baras yra gana autentiškas ir jaukus, vietoje gaminamas labai skani gira ir alus, o kainos tiesiog stebinančios! Alaus bokalas kainavo 0,85 Eur, o giros – 0,35 Eur!
Išėjus iš Alytaus mus pasitiko Vidzgirio botaninis draustinis, juo ėjome 7 kilometrus. Nuostabi gamta, įvairi augalija, piliakalniai, memorialai. Visas miškas buvo toks kalvotas, jog net nepatikėtum, jog esi Lietuvoje!
Dusios ežeras arba kitaip – Dzūkų jūra tiesiog atėmė žadą. Melsvas vanduo, bangos ir jachtos, o aplinkui nuostabi gamta ir stovyklaviečių gausa.
Paberžė nustebino tuo, jog turi vos 6 gyventojus. Miestelis visiškai tuščias, apsuptas gamtos, visi stovintys namai – įrengti muziejai. Gale miestelio stovi bažnyčia, o pradžioje – vienintelis Lietuvoje esantis 1863 metų sukilimo muziejus.
Lietuvoje yra labai daug gražių turistų bei pačių lietuvių neatrastų vietų, reikia tik gerai paieškoti. Būtent piligriminė kelionė suteikė galimybę atrasti tas paslėptas vieteles. O lietuviai yra nuostabūs žmonės, su plačiausiomis šypsenomis! Ypač kaimo žmonės yra be galo išsiilgę bendravimo, nuoširdaus pasiplepėjimo ar tiesiog ramaus pabuvimo kartu.
Teko kelyje susidurti ir su tokiais tautiečiais, kurie sužinoję, kad mes piligrimai – pakviesdavo į svečius ir nedelsiant stalą nukraudavo vaišėmis. Kartą buvo ir taip, kad pasiūlė net atvykti ir pasilikti nakvoti, jei nerasime kur!
Aišku, teko patirti ir didelio žmonių nesupratingumo. Beveik 70 proc. viso kelio teko eiti žvyrkeliu, o vairuotojai nesusimąstydavo ir pralėkdavo pro mus didžiausiu greičiu nė kiek nesulėtindami ir pakeldami tokius didelius dūmų kamuolius, kad tekdavo tiesiog sustoti, įkvėpti ir užsimerkti. Per visą kelionę vairuotojų, kurie sulėtindavo ir kartais net sustodavo buvo tiek, kad galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
− Kiek išleidote per šią kelionę?
– Prieš kelionę buvau pasiskaičiavusi, kad turėtų užtekti 300 Eur. Maždaug 200 Eur. nakvynėms, o kiti likę – maistui. Grįžus paskaičiavau, kad būtent tiek ir išleidau.
− Ar kelionės metu teko patirti nesklandumų?
– Didesnių nesklandumų, kaip bebūtų keista, beveik nebuvo. Buvo daug akistatų su palaidais šunimis, kai nežinai, ar bėgti kiek kojos neša, ar stovėti ir nejudėti. Tada net širdis į kulnus nusirisdavo, nes paniškai bijau didelių ir palaidų šunų.
Juokingesnis „nesklandumas“, jei jį taip galima pavadinti, nutiko išeidinėjant iš Kėdainių. Gatvėje netikėtai sustojo automobilis, išlipo vyras ir pradėjo bėgti link manęs. Truputi išsigandau, nes kaip tik ėjau viena, tačiau minėtas vyras tik paklausė, ar aš einu Camino Lituano. Atsakiau, kad taip, ir tada praėjome kalbėtis. Jis klausinėjo visokių rekomendacijų, patarimų ir galiausiai nueidamas sušuko: „Sėkmės šiandien brendant per upę!“. Aš pasimečiau ir visą kelią ėjau galvodama, ką jis turėjo omenyje, kol nepriėjau... upės, be jokių tiltų. Tada ir prasidėjo visas linksmumas, kai su pūslėtomis ir skaudančiomis pėdomis teko bristi per akmenuotą upę su didžiausia manta rankose ir ant pečių.
− Koks buvo kelionės tikslas ir ar pavyko jį įgyvendinti?
– Be abejonės, pagrindinis tikslas buvo praeiti visą maršrutą ir, galiausiai, įveikti bei perlipti per save, savo fizinius ir emocinius išgyvenimus bei skausmus. Pačiai vis dar sunku patikėti, bet šį planą įgyvendinau, tad galiu tik didžiuotis savimi ir visais kitais piligrimais. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad dabar jaučiuosi kaip niekada tvirtai, išmokau mėgautis akimirkomis ir neskubėti gyventi.
Žinoma, ne mažiau troškau pažinti savo kraštą, bent kiek „prisiliesti ir pajusti“ tėvynę, pažinti žmones. Tai irgi pavyko įgyvendinti 100 procentų, nes atradau begalę naujų, nematytų vietų, į kurias dar tikrai sugrįšiu ir ne viena, bet su artimaisiais. Susipažinau su nemažai nuostabių Lietuvos žmonių, kurie mėgaujasi gyvenimu, dalijasi su kitais viskuo ką turi ir padeda nelaimėje. Su kai kuriais pavyko užmegzti artimesnius santykius ir dabar visi kartu net planuojame švęsti Žolines! Viskas, ko tikėjausi po šios kelionės, išsipildė trigubai.