Daugiaaukštis, kuriame įsikūręs viešbutis, buvo pirmas aukštybinis pastatas Lietuvoje. Dabar tankiai biurų prisodinta vietovė buvo dykynė, į kurią miestiečiai nevykdavo, nes nebuvo kaip – nebuvo skirtingas upės puses jungiančio tilto. Dangoraižis buvo dalis sovietų propagandos – reikėjo objekto, kuris bylotų, kokie jie sėkmingi ir iškilūs, panašiai kaip Šiaurės Korėjos sostinės centre Pchenjane pristatyta šimtai dangoraižių, kurie išoriškai liudija šalies turtingumą, o realybėje yra tušti vaiduokliai be gyventojų bei elektros.
1970-ųjų pradžioje buvo taip pat imtasi statyti CUP prekybos centrą, į kurį vėliau žmonės suvažiuodavo apžiūrėti vienintelio šalyje eskalatoriaus. Į parduotuvę vargu, ar buvo vykstama pirkti – to meto gyventojams įpirkti dalykus buvo kone neįmanoma. Į prekybos centrą buvo keliaujama kaip į muziejų apžiūrėti sovietinės pažangos: panašiai kaip aplink 2000-uosius iš provincijų žmonės autobusais važiuodavo spoksoti į Vilniaus ir Kauno „Akropolį“.
Viešbutį statė du dešimtmečius ir pagaliau užbaigė 1983-iaisiais. Tuometė pastato paskirtis – išskirtinai užsieniečių apgyvendinimas.
Paskutinį kartą „Radisson Blu Hotel Lietuva“ buvau apsistojusi gūdžiais 2007-aisiais, kada kartu su kolegomis iš Švedijos atvykome į kažkokią medicininę Baltijos šalių konferenciją, ir aš juos vedžiojau po senamiestį girdama kultūrinį paveldą bei tūkstantąjį kartą aiškindama, kad, ne, mes čia nekalbame rusiškai ir turime nuostabiai turtingą kalbą (apie šį fenomeną esu rašiusi čia).
Vos įžengus į viešbutį, širdį užplūsta sentimentai – tuo metu keliavau su sūnumi po širdimi, laukiausi. Nėštumo metu nešdama atsakomybę už dalį Europos selektyviai skraidžiau, iki kol nėščiosioms leidžiama, o į susitikimus biure važinėjau iki fazės, kai taksistas mane paslaugiai stumteldavo iš nugaros, o kolega tempdavo iš automobilio lauk už rankos, ir taip kažkaip išsiridendavau.
Šiandien gi į viešbutį atvykstu kartu su stipriai mane praaugusiu smalsiu žingeidžiu jaunuoliu, kuriam mūsų viešnagės Vilniuje metu sueina 17 metų.
Kambarys
Šįkart renkuosi ne standartinį, o superior. Pasiskambinu registracijai ir paprašau rezervuoti kambarį kuo aukščiau – noriu sūnui padovanoti panoramą į Vilnių. Šį pageidavimą įgyvendina be jokių papildomų klausimų. Visgi kambario dydis man atrodo neracionaliai mažas.
Jis tarsi suspaustas – čia telpa dvi viengulės lovos, kėdė, stalas ir fotelis, dar veidrodis, nedidelis virtuvės kampas su virduliu bei spinta. Tik vėliau atsiminiau, kad „Radisson“ kambarių standartas, lyginant su kitais viešbučiais, yra iš esmės mažas – esu rašiusi apie miniatiūrinį kambarį Kaune štai čia.
Panorama
Mūsų kambarys – 21 aukšte, panorama atima žadą ir varijuoja priklausomai nuo apšviestumo – dieną galima stebėti verdantį miesto gyvenimą ir po Baltuoju tiltu šmirinėjančius šuniukus, o vakare kvapą gniaužia vaizdas į nuostabiai apšviestą televizijos bokštą bei naktinį miesto gyvenimą. Eismas gatvėse nenutyla kone niekada – smalsu, kur miestiečiai važiuoja 23 valandą. Su tuo vaizdu užmigti ir prabusti yra viena geresnių patirčių gyvenime – panašiai jutausi tik Baku, Azerbaidžane, kur viešbutyje gyvenau penthause, o po kojomis plytėjo visas miestas.
Virš mūsų – „Skybar“, esantis paskutiniame aukšte, bet į jį taip ir nenuėjome, nes nėra ko – pas mus vaizdas tikrai ne prastesnis. Atsklindanti iš baro muzika girdėjosi prislopintai, todėl miegoti netrukdė.
Interjeras
„Radisson“ standartui būdingas skandinaviškas ir asketiškai prabangus; tuo pačiu viešbutis man atrodo mažai išoriškai pakitęs nuo paskutinio vizito (esu tikra, kad buvo bent kartą restauruotas). Greta taip pat pastatytas priestatas dangoraižių džiunglių miestelyje, kas rodo milžiniškas investicijas ir plėtimąsi.
Man kliūva viešbutyje naudojami cheminiai kvapai, bet skųstis neturiu teisės, nes apie šitą dalyką žinojau iš anksčiau. Kai kurių viešbučių strategija yra sieti svečių patirtį su viešbučio prekės ženklu naudojant vieną stipriausių atminties kanalų – kvapą, tik tam jie dažniausiai pasitelkia labai persistyvią chemiją.
Pasiryžtu kelias dienas vaikščioti su medicinine kauke. Prasčiausia kvapinė situacija liftuose, o kambariuose, laimei, kvapo nėra. Šitai gali būti problema žmonėms su jautriais kvėpavimo takais, alergiškiems.
Maistas ir aptarnavimas kambaryje
Verta atskiro paplekšnojimo per petį. Atvykstame net ne alkani, o išbadėję – skrydis iš Stokholmo vėlavo, o po to dar uoliai yrėmės per miesto kamščius. Buvome planavę eiti valgyti vakarienės į miestą, bet nebėra kada – skambinu į registratūrą ir paprašau sujungti su restoranu. Telefonu mus aptarnauja guvaus proto jaunuolis – ačiū jam, kad reagavo greitai, skaitė mums meniu (popierinio meniu kambaryje nėra – reikia įsijungti televizorių ir rasite), o paprašytas dviem alkanoms sieloms rekomendavo guliašo sriubą.
Nuojauta kužda, kad neužteks – turiu beveik nuolatos alkaną dar augantį jaunuolį, todėl užsakau ir lašišos kepsnį. Maistą su nuostabiai paskrudinta viešbutyje kepta duona atneša po maždaug pusvalandžio, kol dar nesame visiškai nugeibę. Tai buvo taip gerai, kad privertė kvestionuoti kasdieninius valgymo ypatumus – ką aš ten taip nuobodžiai, velniai rautų, valgau, jog man tai jautėsi kaip skaniausia vakarienė gyvenime?
Pusryčių nevalgau, sūnui užsakiau (kainuoja papildomai) ir kitą dieną gaunu aukščiausios klasės raportą (išrankumu jis stipriai lenkia mane) – tiko viskas ir sužavėtas asortimentu, viešbutis turėjo nuo vegetarams skirtų alternatyvų iki įvairių mini kepinių (croissantai, pain au chocolat), amerikietiškų blynų, šviežios duonos, daržovių, sūrių, džemų bei šokoladinių kremų, šviežiai spaustų sulčių, pieno kokteilių, vaisių, ir net kava pusryčių salėje buvo skani.
Aptarnavimas
Darbuotojai man pasirodė puikiai išmokyti, mandagūs, tiksliai išmanantys savo reikalus – neturiu nė vienos pastabos.
Kambaryje suorganizavome nedidelę gimtadienio šventę ir, mano nuostabai, atsiklausus registratūros, mums leido uždegti žvakutes ant torto – šypsodami į ūsą sakė, kad, jei įsijungs signalizacija, išjungsime, tuo metu aš vaizduotėje mačiau vaizdą, kai nuo dūmų pradeda isteriškai klykti gaisro davikliai, skandindami visą 21 aukštą po vandeniu, purškiančiu iš lubų, o lankytojai, klykdami ir grūsdamiesi, kovoja už savo vietą lifte leistis žemyn (viskas buvo gerai).
Sporto salė ir SPA zona
Į SPA zoną buvau įkišusi nosį, atrodo puiki, bet ilgai nelikau – man pakako kambario vonios, kurioje mirkau visus vakarus iš eilės. Ten tokia superinė akustika, kad nenorėjau lipti lauk.
Į sporto salę su sūnumi ėjome lengvai prasibėgti ant bėgimo takų – nuostabu, kad jie yra. Vieną rytą likome nustebinti džentelmeno iš netolimo užsienio, kuris su treniruokliais dirbti atėjo menkai rankšluostuku prisidengęs vyriškas kūno dalis. Panašu, jog svečias prakaitavo saunoje, o tarp to ateidavo kilnoti svorių.
Dar apie bėgimo takus – jie (bent jau kairysis, ant kurio bėgau aš) blogai sukonfigūruoti. Šiame aspekte aš kaip nusimananti automobilistė, kuri tik įsėdusi gali išvardyti automobilio problemas. Viešbutiniai dažniausiai būna prastai sukonfigūruoti dėl to, kad viešbučiai – ne sporto klubai, ir jie tik nori užsidėti pliusą, kad bėgimo takelis egzistuoja (prasta konfigūracija vartotojui dažniausiai jaučiasi kaip nepatogus bėgimas, kliurksintis nestabilus takelio pagrindas arba bėgimas į įkalnę, kai tokio nustatymo nedarai).
Kitas dalykas – jutiminis ekranas, kaskart prisilietus, mane nukrėsdavo lengvu elektrošoku. Iš pradžių pagalvojau, kad tikriausiai priliečiau drėgnomis rankomis, vėliau supratau, jog jis tiesiog krečia nuo kiekvieno prisilietimo. Nelabai linksma.
Dabar apie problemas
Vonios kambarys neįtikėtinai mažas, suspaustas, nėra ventiliacijos – išsimaudžius garai tiesiog stovi. Šaltos grindys ir itin menkas apšvietimas – spingsulė, prie kurios dantis valytis gal ir tvarkoje, bet pasidaryti makiažą yra problema.
Kitas milžiniškas minusas – nešvara.
Atvykome jau sutemus ir net kambario prieblandoje buvo galima matyti nenugrėbtų dulkių sluoksnį virtuvės skyriuje, šalia virdulio, puodukų ir stiklinių. Nuo prieblandos man išmuša saugiklius, o galvoje ima klykti raudona įspėjančioji sirena. Švedai, pavyzdžiui, sporto klubuose dievina prieblandą, nes tada nesimato dulkės, plaukai, nešvarumai. Jei viešbutis sau leidžia tokį apsileidimą ant paviršių, kas darysis ant grindų?
Kitą rytą prie dienos šviesos turėjome progą pamatyti, kas darosi – tiek dulkių, kad susiformavę nuo oro judesio judantys dulkių sluoksniai. Nereikia turėti šerlokiškų dedukcijos galių norint pasidaryti išvadą, jog kambarys buvo valytas seniai. Kodėl? Aš rezervaciją atlikau bent tris savaites iki vizito, ar neradote laiko patikrinti, ar viskas gerai?
Dabar atrodo, lyg būčiau atvykusi neįspėjusi, tas kambarys būtų buvęs paskutinis likęs laisvas, ir jie fiziškai nespėjo susitvarkyti – net tokiu atveju nepateisinama. Prieš atiduodant svečiui raktą būtina patikrinti kambario statusą.
Bet labiausiai nustebino net ne nešvara, o cigaretėmis pradeginti patalynės užvalkalai. Priestatui už vieną kitą šimtinę milijonų radote, o poros tūkstančių patalynės užvalkalams pagailėjote? Viešbučiuose neretai tenka susidurti su cigarete pradegintomis užuolaidomis – čia kai užsislėpę rūkaliai prilinkę prie lango ir esant draudimui rūkyti rūko, nes tingi į lauką eiti tuo pridarydami problemų viešbučiui, nes, kaip man viena viešbučių valdytoja pasakojusi, vėliau nėra kaip pašalinti iš kambario cigarečių kvapo.
Susimoki 300 eurų už nakvynę ir bam jums į nosį – sveiki atvykę, linkime ramios nakvynės ant pradegintos patalynės. Traktuoju kaip apsileidimą.
Kaina už kambarį trims naktims – 238 eurų, kambario aptarnavimas – 60 eurų, pusryčiai – 54 eurai.
Mano vertinimas
Kaip gerai, kad bendra viešbučio patirtis nėra apie pradegintus patalynės užvalkalus ar nešvarą, – viso vizito metu su sūnumi tūnojome saugiame gimtadieniškame sentimentų bei trapaus laimės jausmo burbule. Šis vizitas taip pat nuostabiai kompensavo nelabai malonias ankstesnių metų patirtis Vilniuje ir išgydė traumas.
Gyvenimas iš „Radisson Blu“ 21 aukšto sostinėje nuostabus. Labai patiko centrali viešbučio lokacija, iš kurios galima šauti bet kur, kur reikalinga. Stabilios 3,5 žvaigždės iš 5.
Tai – ne pirma Vlados Dapkos parašyta viešbučio apžvalga. Jau anksčiau ji yra įvertinusi nakvynes ne tik Lietuvos viešbučiuose, bet ir užsienyje. Kai kurias jų galite rasti žemiau:
