Juk šie kraštai – tai ir Marcinkevičiaus gimtinė, o per Nemuną Prienuose persikeliame Greimų tiltu. Turtingas Prienų rajonas ir partizanų istorija.
Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys
Literatams smalsumą turėtų kelti Justino Marcinkevčiaus memorialinis kambarys jo vardo Prienų viešojoje bibliotekoje. Čia netrūksta kultūrinių renginių, neseniai atidaryta ir dedikacijų paroda.
Iš viso čia daugiau nei 3 tūkstančiai dokumentų: knygų, brošiūrų, lankstinukų, laikraščių ir žurnalų. Visa tai atkeliavo iš Antakalnio, buto Vilniuje, kur gyveno rašytojas. Čia galima ateiti, pajusti, susipažinti, atrasti J. Marcinkevičių.
Kaip sako metodininkė Dalia Bredelienė, vedanti edukacijas apie jo kūrybą, iš asmeninės rašytojo bibliotekos atsispindi platūs jo interesai. Čia rasite ir Nyčės vertimų, ir liaudiškų dainynų. Nors biblioteka J. Marcinkevičiaus knygų į namus neišduoda, jas galima liesti ir vartyti. Dalios teigimu, vien pačios lentynos yra jo asmenybės, charakterio ir laikmečio, kuriame jis gyveno iliustracija – jis buvo kuklus ir nereiklus buičiai ir aplinkai.
„Apie Marcinkevičių ir jo kūrybą atsiveria neišsemiami klodai. Kalbant apie jį galima kalbėti apie viską, pradedant mama ir namais, baigiant valstybe, visuomene. Jo tekstai yra labai talpūs ir gilūs, kad ir kokį tekstą bepaimtum, visą edukacinį užsiėmimą gali pravesti iš vieno nedidelio tekstuko“.
Yra čia ir išskirtinių egzempliorių su savomis istorijomis, knygų, kuriose pats autorius jau ranka paredaguodavo pabaigą. Prienų rajone rasite ir pačio rašytojo tėviškę, o ištikimiems J. Marcinkevičiaus gerbėjams siūlomas ir visas kultūrinis maršrutas „Justino Marcinkevičiaus keliu“.
Rimorystės muziejus Veiveriuose
Išgirdę žodį „rimorystė“ suklusome. Ir ne veltui, nes ir šio amato specialistų, rimorių, Lietuvoje telikę keli. Vienas iš jų – į devintą dešimtį įkopęs, Veiveriuose gyvenantis kunigas, seniau šios parapijos klebonu buvęs Kazimieras Skučas. Jis trumpai paaiškina, kad tai – arklių pakinktų siuvimas.
„Seniau tai buvo gana aktuali specialybė, kadangi traukiamoji jėga ir žemės ūkio darbai vyko tiktai arkliais. Tam reikalingi pakinktai. Juos ne bet kas gali imti ir pasiūti. Tam reikalingas rimorius. Dabar reta specialybė, tokie specialistai baigia išnykti. Aš ją pradėjau praktikuoti pokariniais laikais.
Pokario laikais pas mus namuose stovėjo karo fondo arkliai, dešimt arklių. Tuos arklius reikėdavo apmokyti važiuoti. Jie būna labai aikštingi, sutrauko pakinktus, todėl juos reikia dažnai taisyt. Šita pareiga man tekdavo daugiausiai. Pripratau. Vėliau net buvau savo arklį įsitaisęs, ir kitiems kaimynams pasiūdavau pakinktus“, – pasakojo kunigas.
Gražiai sutvarkytas rimorystės muziejus įkurtas visai šalia Veiverių bažnyčios. Čia rasite ne tik pakinktų ar pasagų, bet ir įdomių senoviškų karietų bei rogių.
Pačiam K. Skučui laikyti mišių dabar tenka važinėti į Pažėrus, nors jis gyvena vos keliasdešimt metrų nuo Veiverių bažnyčios. Paklaustas, tik gūžteli pečiais – tokia keista bažnyčios politika.
Jei važiuojate čia, verta užsukti rimties minutei prie Skausmo kalnelio, stūksančio kelio dešinėje prieš pat įvažiavimą į gyvenvietę. Tai partizanams skirtas memorialas, mat čia palaidota netoli šimto partizanų. Jų atminimui pastatyti kryžiai, koplytstulpiai, akmens paminklai, koplyčia su imitaciniu partizanų bunkeriu rūsyje.
Šilavoto bažnyčia ir davatkynas
Šilavoto kaime tegyvena vos keli šimtai žmonių. Vis dėlto, gyvenvietė gali pasigirti dailia storizmo stiliaus bažnyčia, pastatyta prieš daugiau nei šimtą metų. Vietiniai pasakoja, kad bažnyčia statyta paprastų žmonių rankomis, specialiai tam buvo įkurta ir plytinė, kuri bažnyčiai iškilus buvo uždaryta. Žvelgiant akyliau, bažnyčios plytose pamatysite ir žmogaus pirštų įspaudų, ir pelių pėdsakų.
Šalia bažnyčios – partizanams skirtas skveras ir buvusiame sovietų karinių dalinių sanitarinio centro pastate atverta laisvės kovų Šilavoto krašte ekspozicija. Čia sovietmečiu įsikūrė NKVD štabo viršininko kabinetai, tardymo patalpos, izoliatorius, o pastato rūsyje buvo kalinami partizanai. Dabar pirmajame aukšte eksponuojami partizanų memorialiniai daiktai, įkurta fotolaboratorija su partizanų nuotraukomis.
Praėjus bažnyčios kiemu, išeiname į skulptūrų takelį, vedantį į Šilavoto davatkyną. Būtent šiuo apie 700 metrų ilgio taku pamaldžiosios davatkėlės eidavo į mišias. Dabar šis pušyno šlaitas nusėtas tautodailininko Algimanto Sakalausko ir kitų skulptorių darbais – mediniais šventųjų atvaizdais.
Pačiame davatkyne pasijauti tarsi būdamas XIX amžiuje – čia stovi autentiški lietuviško kaimo nameliai, kuriuose gyvendavo netekėjusios moterys.
„Jame pirma apsigyveno mano tėvelio teta, tai buvo 1895 m. Po to ji kvietėsi savo pažįstamas, jos gavo iš namų išeidamos pasogą ir statėsi namelius. Davatkynas veikė šimtą metų, stovėjo 7 nameliai, gyveno 14 moterų. Jis veikė kaip neoficialus vienuolynas. Sovietmečiu buvo tikybos mokykla – už tikybos mokymą viena davatkėlė buvo teista“, – pasakojo dabartinė davatkyno savininkė ir muziejininkė Danguolė Lincevičienė.
Daukšiagirės dvaras
Vienintelis dvaras Prienų rajone. Jį tik praeitais metais nuspręsta atverti ir visuomenės reikmėms. Su ištaigingu prancūzišku fontanu, daugiau nei 4 hektarų parku ir autentiškomis architektūrinėmis detalėmis dvaras kol kas nėra pritaikytas turistams – kol kas jis pritaikytas daugiau asmeninėms šventėms ar kultūriniams renginiams.
Daukšiagirės dvaras iškilo XIX a. pabaigoje – jis pastatytas žydų brolių Frenkelių. Čia veikė ir spirito varykla, iš kurios broliai gaudavo pajamas. Tarpukariu dvaras priklausė ir pulkininkui Chodakovskiui, Antano Smetonos žmonos Sofijos giminaičiui, tad prezidentienė neretai lankydavosi šiame dvare. Dvaro kumečiai tokią viešnią stebėdavo su nuostaba.
Dvaras ištvėrė ir sovietmečio peripetijas. Tuo metu šiose žemėse veikė tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Nepaisant to, išlikusi romantizmo stiliaus dvaro puošyba – keturlapio dobilo ornamentai ant dvaro fasado, jaunikaičio, merginos skulptūros dvaro fasade prie paradinių durų, raityti lubų ornamentai pokylių salėje.
Dvarą 2002 m. įsigijo Kauno verslininkas Petras Ūselis ir netrukus pradėjo jį rekonstruoti. Pamažu dvaras pildosi ir įvairiais antikvariniais baldais, paveikslais, leidžiančiais atkurti XIX a. pabaigos atmosferą.
Prienų parkai
Jei rimtis ir senosios lietuviškos tradicijos kiek pabos, galima tiesiog pasivaikščioti atnaujintame Prienų Beržyno parke, esančiame Statybininkų gatvės gale. Kiek dažniau svečiai traukia į Revuonos parką su gydomosiomis savybėmis išgarsėjusiu šaltiniu prie Nemuno upės, šalia senosios piliavietės, kur prieš šimtmečius stovėjo didinga pilis. Visgi pasirenkame atsinaujinusią ir vietinių labai pamėgtą vietą.
Čia šiltuoju metų laikotarpiu galima atsigaivinti tvekinyje ir išgerti skanios kavos. Barista Gediminas Brudnius čia šeimininkauja jau nuo pavasario, o apyvartos, jo teigimu, didesnės nei analogiškoje kavinėje Birštone.
Pats Beržyno parkas nė iš tolo neprimena buvusios SSRS laikų karinės bazės. Tūlas praeivis gali net aiktelti, kaip gražiai įkomponuoti dar sovietinių kariškių sodinti beržai. Aktyvesnio poilsio mėgėjai ras ir tinklinio aikštelę, ir nemokamą teniso kortą.
Norintiems užkąsti vietiniai siūlo eiti valgyti čeburekų. Anot jų, atvykstantys dažnai sako, jog apie Prienus nežino nieko, išskyrus čeburekus.
Bet mes traukiame į „Seren“ turkišką kebabinę. Jos šeimininkas – 20 metų Lietuvoje gyvenantis Mustafa Seren. Jis dirba kasdien nuo 10 ryto iki 10 vakaro, o kartais ir ilgiau, o visus kitus vietinių gamintojų kebabus įvardina vos ne kaip pradinukų bandymus. M. Sereno pastebėjimu, „Seren“ apyvarta žiemą krenta 50 procentų, tačiau daug klientų sulaukia po bet kurių krepšinio varžybų Prienuose.
O ką daryti, jei vienas šeimos narys kultūros mylėtojas, o kitas tiesiog pragmatikas. Kiek paslėptų lobių Prienų apylinkėse apstu.
Eugenijaus karšykla
Augenijaus Majaus karšykla verpykla nuo „Seren“ nutolusi 22 kilometrus. Ji yra Skriaudžių kaime Veiverių seniūnijoje. Augenijus Majus moterims karšia ir į špules vynioja verpalus. Jis kaip ir Mustafa Serenas iš šio verslo gali solidžiai pragyventi. Akivaizdus to rezultatas – per kelis dešimtmečius iš džiunglių išvaduotas namas virto skandinaviško tipo sodyba. Į ją suka šimtai automobilių iškaršti vilnos, suverpti verpalų.
Eugenijus per metus sėkmingai parduoda 3-4 tonas verpalų, tačiau jis neranda atsakymo į vienintelį klausimą – kodėl moterys vis labiau myli šunis nei vyrus. Iššukuotų šunų plaukų suverpti ir su avies vilna sumaišyti jo prašo dažna atvykėlė.
Prienų moterys optimizmo nestokoja
Iš Tauragės kilusi, antrą santuoką Prienų rajone įregistravusi Vaida Kazlauskienė Šilavoto kaime atidarė šunų kirpyklą.
Ji kol kas negali pasigirti solidžiais uždarbiais, bet pragyvenimui iš šios veiklos uždirba. Vaida, „atarusi“ ir prekybos sistemoje, ir pienininkystės ūkyje, visoms moterims pataria: „nebijokite išlaisvinti vidinio ego. Rutina užgožia, nusispjaukite į aplinkinius ir kažką darykite“. Vaida mikliai nukerpa jūsų augintinį.
Optimizmo nestokoja ir Asta Gluoksnienė iš „Miglūno“. Drebulėmis ir alksniais kūrenamoje rūkykloje klientų peilio laukė keli šimtai kilogramų dešrų, vyniotinių, sprandinės ar kumpio. Populiarios gaminių eksporto kryptys – siuntinukai tėvynainiams į Airiją ar Norvegiją bei „Bobos daržo“ prekystalis Vilniuje.
Mokytoja istorikė Rasa Juocevičienė savo pašaukimą atrado jos vardu įrengtoje Rasos sodyboje. Be abejo, joje galima paskanauti ir Astos Gluoksnienės mėsos skanėstų.
Pabaigai Pociūnų aerodromas. Prienų rajono valdžia juokauja, kad civilinės metrikacijos budintį etatą galima įsteigti kavinėje „Debesota“. Šauksmą skraidyti ir ore, ir ant žemės reikia įprasminti dviem žiedais. Ir nebūtinai jaunieji būna padangių asai.
Pabėgimo kambario Prienų apylinkėse reziumė – kultūriškai patobulėta, šuo nupraustas ir nukirptas, vilna suverpta, šonkaulių nupirkta, smegenys ore išpurtytos, sąžinė beveik rami. Ko daugiau reikia?