Lietuviškų kaimų pavadinimų įvairovė tiesiog stulbina – nuo pačių paprasčiausių, siejamų su pro šalį pratekančios upės ar kraštovaizdžio ypatumais, iki įmantrių, net nežinia iš kur kilusių ir kaip pritapusių.
Yra Lietuvoje ir Fliorencija, ir Londonas, Kaukazas, Paryžius ir daugiau kaimų, pelniusių platųjį pasaulį menančius pavadinimus. Bet tarp gausybės protėvių pasirinkimų gausu ir vienodų – po visą šalį išsibarstę ne vieni Laukagaliai, Paberžiai ir kiti.
O štai kaimų, pavadintų Slabada, Lietuvoje pavyko suskaičiuoti apie 25, o dar pridėjus panašiai skambančius, tokius kaip Slabadėlė, Slabadka, susidarytų ir kelios dešimtys.
Slabados vardas, tikėtina, rusiškos kilmės. Anksčiau gyvenvietės, kuriose apsigyvendavo ne baudžiauninkai valstiečiai, buvo vadinamos „Svoboda“ – laisvė. Laikui bėgant pavadinimas kiek pakito.
Panevėžio rajonas taip pat turi savas Slabadas ir Slabadėles – abiejų po dvi Krekenavos seniūnijoje.
Kaip sako seniūnijos darbuotoja Regina Vasiliauskienė, teritorijoje yra ir du Ąžuolytės kaimai. O su ąžuolais siejamų kaimų pavadinimų nestinga ir kituose rajonuose – Ąžuolytė, Ąžuolynė, Ąžuolija, Ąžuolai ir kiti pasklidę įvairiuose Lietuvos kampeliuose.
Kai regionai, rajonai skirtingi, dėl vienodų kaimų pavadinimų painiavos turbūt nekyla. O štai kai toje pačioje seniūnijoje du vienodai vadinami kaimai, nesusipratimai neišvengiami. Anksčiau, kaip sako seniūnijos darbuotoja, buvo paprasčiau. Pagal ankstesnį administracinį suskirstymą viena Ąžuolytė bei viena Slabadėlė priklausė kitai, Petriškių apylinkei, tad buvo aiškiau. Dabar kaimai vienodais pavadinimais toje pat seniūnijoje, tad kartais tenka orientuotis ir pagal pašto kodą ar patirtį.
Dar Lietuvoje populiarūs Smilgiai – jų suskaičiuojama apie dvidešimt. Panevėžio rajone kadaise taip pat buvo dveji Smilgiai, bet, kaip sako istorikas, knygų apie Aukštaitijos kraštą autorius Petras Juknevičius, painiava baigėsi, kai dar tarybiniais metais vieni Smilgiai – gyvenvietė tarp Raguvos ir Miežiškių – buvo pervadinti į Nevėžio gyvenvietę. Rajone yra ir daugiau kaimų tokiais pačiais pavadinimais – Geležiai, Trakiškis, Naujadvaris, Dembava, Vaišvilčiai, Kairiai, Berčiūnai ir kt.
Kaimas per dvi seniūnijas
Tų Berčiūnų Panevėžio rajone, galima sakyti, net ne dveji, o tarsi treji. Juk geležinkelio bėgių kertami senieji Berčiūnai priklauso dviem seniūnijoms – viena kaimo dalis Naujamiesčio, kita – Panevėžio.
Painiavos dėl vienodų pavadinimų, pasak Naujamiesčio seniūno Jono Sankaičio, neišvengiamai pasitaiko. Tuo labiau kad abiejuose Berčiūnuose yra net vienodai vadinamos gatvės – Sanžilės.
Tiesa, vienur Sanžilės, kitur Sanžilos rašoma. Tik nelabai tos vienos raidės paisoma. Sakoma, kad ne tik anksčiau berčiūniečiai iš vieno kaimo į kitą nešiodavo per klaidą gautus laiškus. Ir dabar nesusipratimų pasitaiko, o poliklinikoje registruojantis būtina paminėti, iš kurių Berčiūnų pacientas. Ir per rinkimus, ir tvarkant įvairius buitinius reikalus, žiūrėk, ir susipainiojama.
Vienu metu net kuriozinė situacija buvo susidariusi – vienas tos pačios šeimos narys registruotas vienoje seniūnijoje, kitas kitoje. Laimė, padėtis ištaisyta. Gal būtų daugiau aiškumo, jeigu būtų pakeisti kaimų ar gatvių pavadinimai? Gal. Tik niekas to daryti nenori – būtų daug rūpesčių.
Kaimo pavadinimo keitimo procedūra gana sudėtinga. Gyventojai turi inicijuoti pavadinimo keitimą kreipdamiesi į Savivaldybės tarybą. Šioji paveda Savivaldybės administracijai surengti gyventojų apklausą, pasirinktąjį pavadinimą privalu suderinti su Valstybine lietuvių kalbos komisija ir t. t.
O ir Berčiūnai yra Berčiūnai – kitaip vadinamų nei vienų, nei kitų neįsivaizduotum. Ir miestiečiams ši vietovė gerai žinoma, lankoma. Ne vienas vasaros savaitgalis pušyne prie Sanžilės praleistas. Šis kadaise buvęs mažas upelis, kurio pavadinimo – Sonžylė – paminėjimas aptiktas 1694 metų Upytės žemės teismo dokumentuose, dabar žinomas kaip aštuonių kilometrų ilgio Sanžilės kanalas tarp Lėvens ir Nevėžio.
Iškastas jis 1930 metais norint sumažinti Lėvens potvynius. Ypatingas Berčiūnų vanduo P. Juknevičius teigia, jog dar iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Berčiūnai buvo vienas kaimas. Naujieji Berčiūnai atsirado kolūkinės santvarkos metais. Naujųjų Berčiūnų kūrimuisi yra svarbūs 1952 metai, kai visuotinis kolūkio narių susirinkimas gyvenvietei vietą parinko: (kalba netaisyta) „plotuose tarp gelžkelio ir vieškelio, nuo Sanžylos upelio iki Liekupio pievos ir į vakarų pusę nuo Naujamiesčio vieškelio, rubežiuojantis su Smilgių vieškeliu iki Liekupio pievos“. 1954-aisiais kolūkio valdyba nutarė gyvenvietę kurti prie kelio Panevėžys–Šiauliai.
Taigi, 1958–1960 metais atsirado pirmieji gyvenamieji naujųjų Berčiūnų namai. Iki to laiko šioje teritorijoje tebuvo dvi sodybos – brolių Juozaičių ir P. Gasilionio. Aplinkui telkšojo balos ir kemsynai.
1958 metais kolūkio pirmininkas P. Luomanas pirmas čia pradėjo statyti savo gyvenamąjį namą. Po jo sekė ir kitos statybos – kaimas plėtėsi. Prie kelio Panevėžys–Šiauliai besikuriantys Berčiūnai augo greitai, čia atsirado parduotuvės, mokykla, todėl gyventojų skaičiumi jie greitai pralenkė senuosius. Keista, bet prie Šiaulių kelio esančius Berčiūnus dabar vadina pirmaisiais, o senąjį kaimą – antraisiais. Nors vietiniai dėl pirmumo teisės iki šiol pasiginčija. 1973 metais panaikinus LKP(b)VI suvažiavimo kolūkį, sustambinus apylinkes, vieni Berčiūnai atiteko Panevėžio apylinkei, kiti – Naujamiesčio.
Istorikas P. Juknevičius primena faktą, kad prie senųjų Berčiūnų 1987 metais buvo pradėtas statyti žemės ūkio darbuotojų sveikatingumo kompleksas – neįgaliųjų reabilitacijos centras, sukėlęs daug diskusijų tuometėje spaudoje. Žmonės dar mena, kad padarius giliuosius gręžinius, paaiškėjo, jog Berčiūnų vanduo savo chemine sudėtimi atitinka Likėnų kurorto vandenį. Tad ir buvo imtasi veiklos – pastatyti du angarai ir du bendrabučiai. Bet reabilitacijos centras taip ir neatsirado. Dabar tie bendrabučiai nugriauti, o angaruose įsikūrusi įmonė.
Laukus perkirto geležinkelis
Vis dėlto apie Berčiūnus reikia kalbėti kaip apie labai seną vietovę. Tai liudija pušynėlyje esantis II–V amžių pilkapynas. Teigiama, kad Berčiūnai žinomi jau nuo kryžiuočių laikų. Kai 1398 m. Vytautas Didysis užrašė Lietuvą kryžiuočiams iki pat Nevėžio, Berčiūnai buvo likę prie pat sienos. Domintis praeitimi praverčia P. Juknevičiaus surinkta medžiaga. Joje teigiama, kad istoriniuose dokumentuose šis kaimas paminėtas tik 16 amžiuje.
To meto šaltiniuose kaimas vadinamas Bertaševičiais, Bertašiūnais. Tai iš šių pavadinimų ir atsirado Berčiūnai. Kalbininkai neabejoja, kad kaimo pavadinimas, kaip ir dauguma, yra asmenvardinės kilmės. Ypatingas įvykis senuosiuose Berčiūnuose nutiko 1871–1873 m. Tuomet kaimo laukus perkirto nutiestas geležinkelis Daugpilis–Radviliškis. Per Sanžilę pastatytas geležinkelio tiltas, kuris 1935 m. buvo rekonstruotas. Pirmasis traukinys pro Berčiūnus pradundėjo 1873 metų lapkričio 1 dieną.
Dar viena Berčiūnų įžymybė – čia buvęs kurortas. Geležinkelis prisidėjo prie kurorto suklestėjimo – iš Panevėžio į Berčiūnus pradėjo kursuoti specialus traukinys. Berčiūnuose net buvo įrengti bėgiai prasilenkti. Kiekvieną savaitgalį traukiniu į Berčiūnus atvažiuodavo vasarotojai iš įvairių Lietuvos vietų.
Miške stovėjo ištaiginga, 1933 metais pastatyta geležinkelio stotis. Kurorto istorija prasidėjo 1929 metais, kai Panevėžio miesto savivaldybė gavo Miškų departamento leidimą jį čia steigti. Berčiūnai buvo patrauklūs daugeliui – čia įsikurti norėjo ir Draugijos kovai su tuberkulioze Panevėžio skyrius, bet negavęs pažadėto sklypo, atsidarė Rozalime. 1930 metais žemėje tarp Nevėžio, Sanžilės ir geležinkelio Miškų departamentas skyrė plotą vasarnamiams statyti. Buvo suprojektuoti 48 sklypai.
Įdomu būtų pamatyti, kaip tuomet atrodė ir žmones džiugino naujai nutiesti, medeliais apsodinti keliai bei takai, vaikų žaidimo aikštelės. Iš viso kurorte stovėjo apie 30 vasarnamių, kuriuose galėjo vasaroti 200 žmonių. Iš Panevėžio į Berčiūnus buvo atvesta elektra, telefonas. Vilos kurorte buvo privačios, dauguma priklausė žydams. Ten dar stovėjo burmistro namas, paštas, teisėjo, kunigo vilos, kelios vasaros tipo parduotuvės. Daugiau iki karo padaryti nesuspėta. Nors norėta net baseiną įrengti, mat Sanžilėje buvo per mažos maudyklės.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse aptvertose aikštelėse veikė bent trys kurhauzai – užeigėlės, kuriose vykdavo šokiai, grodavo dūdų orkestras. Veikė ir „Šampaninė pas Antaną“, liaudiškai vadinta išrūgine.
1940 metais Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, kurorte pradėjo veikti vaikų stovykla. Po karo kurorte dislokuotas sovietinės kariuomenės dalinys, o 1951 m. kariškiai kurorto pastatus perdavė rajono valdžiai. Juose buvo įsikūrusios rajono įstaigos. Po audros Nevėžio ir Sanžilės upių santakoje esantys Berčiūnai didžiuojasi ne tik kurortine aplinka, bet ir nauja, erdvia bažnyčia. O pirmoji bažnyčia Berčiūnuose buvo pradėta statyti 1939–1940 metais. Iki tol mažos Berčiūnų parapijos žmonės ir vasarotojai meldėsi vienoje iš vilų įruoštoje koplyčioje.
Pamaldas laikydavo Panevėžio katedros ar kurijos kunigai. Įdomu tai, kad 1938 metų vasarą siautusi audra išvertė daug storų medžių, todėl bažnyčios statytojams atsirado galimybė pigiai nusipirkti rąstų. Dalį medžiagų iš savo sklypo paaukojo kurija. Statybos vyko 1938–1944 metais, į darbą buvo įsijungę žmonės iš Berčiūnų, Degionių, Nausodės ir kitų artimesnių kaimų. Pati bažnytėlė buvo nedidelė, neogotikinė, su vienu bokštu kairiajame šone.
Viduje buvo numatyta įkurdinti Stasio Ušinskio (1905-1974) vitražus, kurių centrinis vaizdavo bažnyčios globėją – Jėzaus širdį. Bažnyčia pašventinta, nors jos statyba dar nebuvo baigta. Pokario metais Berčiūnų bažnytėlė uždaryta, o 1956-aisiais sunaikinta – tiesiog imta ir susprogdinta. Dabartinė Tautos kankinių bažnyčia stovi jau kitoje Berčiūnų vietoje, nors nelabai toli nuo buvusiosios. Ji pradėta statyti 1994-aisiais, o tikintiesiems duris atvėrė 1997 metais.