„Vietos, į kurias keliauju, ir objektai, kuriuos lankau, man jau neatrodo kaip tik dar vienas taškas, kurį turiu aplankyti, nes jis pažymėtas maršrute. Aš jį jau žinau, esu apie jį skaitęs, o dabar atvykstu pažiūrėti, kaip atrodo mano dienomis. Perskaityti informacinį stendą atvykus prie turistinių objektų yra viena, bet perskaityti tai, ką pavyko susirasti pačiam iki kelionės, – jau visai kitas malonumas keliaujant“, – įsitikinęs D. Greičiūnas.
Vyras savo svetainėje GoWild.lt pateikia maršrutų po Lietuvą aprašymus, kuriuos surenka iš senų knygų ir žurnalų. Anot Donato, kuo jie senesni, tuo įdomiau. Maršrutus sudėlioja žemėlapiuose, pažymi aprašyme minimus turistinius objektus ir siūlo šiais maršrutais keliauti kelionių entuziastams, norintiems stebėti, kaip keičiasi aprašyme minimos vietos ir objektai nuo tų laikų iki šiandienos. To tikslas – skatinti ne tik keliauti po mūsų kraštą, bet kartu domėtis ir maršrutų aprašymuose minimais vardais, objektais, vietovėmis, ugdyti meilę savo kraštui, teigia pašnekovas.
– Papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado aistra keliauti? Nuo ko viskas prasidėjo ir kokios tos kelionės buvo?
– Kiekvienas turime savo mėgstamų veiklų, kuriomis užsiimdami pabėgame nuo kasdienių rūpesčių, atsipalaiduojame ir pasisemiame energijos. Ilgą laiką tokia mano veikla buvo žvejyba, ji mane žavėjo ne tiek dėl paties proceso, kiek dėl buvimo gamtoje, tų vaizdų, garsų, kurie apsupa iš visų pusių ir leidžia patirti „čia ir dabar“ pojūtį.
Kartą paskambino bičiulis ir savaitgalį pasiūlė pažygiuoti Neries regioniniame parke, kairiojo Neries kranto turizmo trasos dalimi. Maršruto ilgis 18 km, tad žygiuoti viso atstumo nesiryžome. Na, pažygiavome. Patiko. Kitą savaitgalį pažygiavome Dūkštos upelio pažintiniu taku, dar kitą savaitgalį – Asvejos regioniniame parke, žodžiu, meilė iš pirmo žvilgsnio. Taip ir prasidėjo: kai tik tinkamesnis oras ir laisvadienis, mes – į žygį, ir taip vos ne kiekvieną savaitgalį.
Žvejybos įrangą padengė storas dulkių sluoksnis.
– Kokios kelionės jums pačiam teikia didžiausią malonumą?
– Man kelionės po savo šalį, nesvarbu, kokiu būdu keliauju, – tarsi pasimatymas su Tėvyne: kaskart susitikus ji vis kitokia, o aš ją vis labiau pažįstu. Ir vis labiau įsimyliu. Kelionės pėsčiomis, lėtai – tai labiausiai vykęs pasimatymas, kai grįžęs namo tu vis dar apie jį galvoji. Nesu iš tų, kurie stengiasi nueiti kuo daugiau, „rinkdami“ kilometrus. Optimaliausias maršrutas – 20–25 kilometrai.
Tačiau tokio ilgio takų pas mus nėra daug, todėl planuodamas maršrutą savaitgaliui jį susidėlioju tiesiog telefono programėlėje. Pasirenku kokį regioninį ar nacionalinį parką arba mišką ir tiesiog susidėlioju ten kelią. Maršrutas telefono programėlėje ir ne visuomet gelbsti, būna, kad nuklystu į vietas, kur tiesiog nėra ryšio, tad atrandu popierinius žemėlapius. Po truputėlį maršrutus braižausi popieriuje ir kelionėje orientuojuosi senamadiškai – su dideliu žemėlapiu rankose.
Toks maršrutų planavimas lėmė, kad ėmiau domėtis, kas tokio man dar neatrasto gali būti pasislėpę Lietuvoje, ėmiau ieškoti informacijos senose turistinėse knygose ir periodikoje. Ir radau. Radau tokių maršrutų, kurių aprašymus skaitydamas tiesiog aikčiojau. Įdomu tai, kad anais laikais kelionės pėsčiomis šimtus kilometrų nieko nestebino, o dabar man tai skamba kaip romantika. Su malonumu leisčiausi į tokias keliones, neatmetu galimybės, kad ir leisiuosi, kai turėsiu tam daugiau galimybių, o kol kas savo smalsumui patenkinti į tokias keliones vykstu automobiliu.
– Dalijatės patarimais, kurie praverčia keliaujantiems po gamtą. Kiek laiko pats rinkote šią patirtį ir kokios nesėkmės ar klaidos daugiausia išmokė?
– Mane be galo žavi toks senovinis keliavimo būdas, kai iki maršruto pradžios taško buvo važiuojama traukiniais, autobusais, net plaukiama laivais. Į keliones leisdavosi su didžiulėmis kuprinėmis ant pečių, su asmeniniu ir grupiniu inventoriumi, ir tokios kelionės užtrukdavo keletą savaičių ar mėnesių. Visi būdavo už ką nors atsakingi ir pasiskirstę pareigomis. Tokiose kelionėse ir reikalinga patirtis, kuria dalinuosi GoWild.lt svetainėje.
Dabartinėse kelionėse, į kokias leidžiuosi aš, tos patirties daug nereikia, užtenka išmanyti elementarias elgsenos gamtoje taisykles, suprasti, kur yra šiaurė, kur rytai, šiek tiek išmanyti apie aprangą, kuprinės turinį, ir viskas.
Tačiau neabejoju, kad pavyks suburti bendraminčių būrį, su kuriais leisime į ilgas keliones su visais turistiniais atributais – nakvyne palapinėje, ant laužo gamintu maistu, iššūkiais ir nuotykiais, galbūt net rašysime kelionės dienoraštį. Tuomet ta patirtis, kuria dalinuosi, bus auksinė.
Pagrindinė klaida, su kuria teko susidurti man ir, ko gero, ne tik man, bet ir kiekvienam turistui, – tai netinkama apranga ir avalynė. Suklydus šioje vietoje, visą kelionė gali nueiti šuniui ant uodegos, o pirmais kartais ir apskritai „atmušti“ bet kokį norą keliauti.
– Jūsų įkurtas tinklaraštis GoWild.lt pavadintas laukinių žmonių klubu. Kodėl vadinatės laukiniais? Ar taip bandote suburti bendraminčius, pavargusius nuo materialaus gyvenimo ir „viskas įskaičiuota“ kelionių?
– Laukinis žmogus, mano supratimu, vertina veiklą gamtoje, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų kelionės, žygiai, žvejyba, grybų rinkimas, stovyklavimas, bet kokia veikla, kuria mėgaujamasi, būnant laukinėje gamtoje. Todėl ir laukiniai. Ir būtent tokie žmonės, kurie dalį savo gyvenimo praleidžia gamtos prieglobstyje, pavargę nebūna, nes jų gyvenimas harmoningas, subalansuotas. Tad teisingiau būtų sakyti – suburti bendraminčius, kuriuos sietų panašus požiūris, kurie dalintųsi laukinio gyvenimo patirtimi, skleistų savo ir prisidėtų prie kitų skleidžiamų idėjų.
– Ėmėtės naujo projekto, kurį pavadinote „Kelionių archeologija“, – renkate maršrutus po Lietuvą iš senų knygų ir žurnalų, o tada juos įveikiate ir aprašote. Kaip gimė idėja atgaivinti senuosius maršrutus?
– Kaip ir minėjau anksčiau, senose knygose ir žurnaluose ieškodavau idėjų, kur būtų galima pakeliauti. Tačiau suradęs vienokių ar kitokių maršrutų aprašymus susiduriu su problema – nemažai ten aprašomų objektų šiais laikais vadinami kitaip arba jų apskritai jau nebėra. Tad norėdamas pakeliauti, bet ne paklaidžioti maršrutais iš senovės papildomai turiu domėtis aprašymuose minimais objektais ir vietovėmis, o domėdamasis atrandu ir daug nepaminėtų objektų. Tad ir pamaniau, kad būtent toks formatas – kuo tikriausia „Kelionių archeologija“: atradus ką nors seno ir jau seniai pamiršto reikia šiek tiek padirbėti ir prikelti naujam gyvenimui.
Manau, kad toks užsiėmimas galėtų sudominti ir daugiau keliautojų. Kiekvienas prieš išsiruošdamas į pasirinktą kelionę gali susidaryti sąrašą jį dominančių lankytinų vietų, išsidėsčiusių šalimais maršruto, ir pasirinkti lankyti tik tai, kas jam įdomu.
– Koks šio projekto tikslas?
– Šiuo projektu siekiu paskatinti žmones ne tik keliauti po savo šalį, bet ir domėtis pasirinkto maršruto kelyje pasitaikančių vietų, objektų istorija.
Daugelis iš mūsų žinome pagrindinius šalies istorijos momentus, tačiau mūsų šalis, kiekvienas jos kampelis yra ypatingas savo istorija, pasakojimais, mitais ir padavimais, tereikia skirti tam šiek tiek laiko ir paieškoti. Taip atsiranda ne tik susidomėjimas, bet ir auga meilė savo kraštui.
– Kuo naudingi šie maršrutai ir ką naujo galime sužinoti mėgindami juos įveikti?
– Be to, kad keliauti yra be galo malonus būdas leisti laisvalaikį, keliaudami pagal mano siūlomą formatą, kai iš pradžių nuodugniai išstudijuojamas pasirinktas maršrutas, surenkama kuo daugiau informacijos apie vietoves, po kurias ruošiamasi keliauti, apie objektus, kuriuos ruošiamasi aplankyti, patį maršrutą papildant savarankiškai, plečiasi žmogaus akiratis, pildomas žinių apie savo šalį bagažas. Prestižo reikalas turėti kuo daugiau žinių apie šalį, kurioje gyveni.
Sutikite su manimi, kad kvėpuoti grynu, švariu miško oru vaikščiojant, tarkime, Raigardo slėnio apylinkėmis yra viena, bet visai kitas lygis darytį tą patį žinant, kad, pasak legendos, bet kuriuo metu gali išgirsti skambant prasmegusio miesto varpą. Miesto, kurį užrūstintas Perkūnas sugriovė ir paskandino skradžiai žemės. Be tokios informacijos varpo neišgirsi, o jei ir išgirsi, tikrai nesuprasi, kas tai. Na, Jūs suprantate, ką noriu pasakyti.
– Kokius namų darbus reikia atlikti prieš keliaujant jūsų patikrintais senaisiais maršrutais?
– Pirmiausia – išsirinkti maršrutą, kuriuo ketinama keliauti, ir susirinkti kuo daugiau informacijos iš visų prieinamų šaltinių. Tuomet kiek įmanoma geriau suplanuoti pačią kelionę, kad viskam užtektų laiko ir nebūtumėte priversti skubėti. Čia, žinoma, be technologijų išsiversti sunku, tačiau šie resursai prieinami kiekvienam ir, be to, nemokami.
Aš, pasirinkęs kelionės maršrutą, žemėlapyje susirandu mane dominančius to maršruto objektus (daugelis jų žemėlapiuose sužymėti). Savo kelionių užrašų knygutėje pasidarau jų sąrašą ir leidžiuosi į kelionę nuo taško iki taško.
Sudėtingiau būna, kai kelionė trunka kelias dienas ir nežinomose vietose reikia susirasti, kur nakvoti. Tad jei iš anksto nebūsite susiradę kokio kempingo ar stovyklavietės, kurioje galima pernakvoti palapinėje, vėliau nakvynės vietos paieška gali užimti tikrai daug laiko, kurį teks vogti iš pačiai kelionei skirto laiko.