Kelionė, nors ir neilga, nuo Klaipėdos vos pusvalandis kelio, labai išvargino: ilgas stovėjimas prie Smiltynės kelto, įvairūs kelio darbai, kepinanti saulė per stiklą, pavargusių vaikų triukšmas automobilyje. Važiuodama mintyse pykau ir klausiau savęs: „kam čia beldžiamės? Reikėjo važiuoti tiesiai namo“. Atrodė, jog keliaujam visą dieną, tik staiga navigacija pranešė „atvykote“. Dar sėdėdama automobilyje stebėjau pro langą aplinką, kuri atrodė tokia idiliška ir rami: aikštelėje prie uosto žaidė vaikai, kažkas vedžiojo šunis, mažajame uoste ramiai plūduriavo laivai, žvejai vyniojo meškeres ir tvarkė tinklus, saulei leidžiantis pakrante vaikščiojo žmonės, o pro langus pasiekė iš restorano atsklindantys žuvienės kvapai. „Viskas yra gerai“, tariau sau, nuvydama kelionės sunkumus šalin. Taigi pirmą pažintį su Pamario kraštu pradėjome mažytėje Drevernoje, įsikūrusioje šalia Kuršių marių bei Drevernos upės. Drevernos žvejų kaimas buvo žinomas jau XIII a. Vėliau jis garsėjo dideliais žuvų turgumis. Žvejų dabar gal ir nėra tiek daug, bet žuvies kvapas sklando ore – tiek ką tik pagautos, tiek rūkytos. Dabar čia ne šiaip kaimas, o tikras mažas Pamario kurortas su skandinaviška tvarka ir estetika.
Vakare malonu pasivaikščioti Mažųjų laivų uoste, apžiūrėti marių pakrantėje snaudžiančius katerius ir laivelius. Mūsų trimetė rinkosi rinkosi sau laivelį, bet taip ir pasimetė visoje gausoje. Vienas buvo labai įspūdingas – pagal autentiškas tradicijas pastatytas senovinis burinis laivas – „Dreverna“. Visai šalia prieplaukos, iškilęs padangėje puikuojasi 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria nuostabi panorama į Drevernos kempingą su tvarkingai išdėliotais nameliais, Kuršių marias bei kitoje pusėje esančias Mirusias kopas bei Juodkrantę. O Juodkrantę vasaros metu išvis galima pasiekti be rūpesčių, nes kursuoja greitasis keltas Dreverna-Juodkrantė-Dreverna (kaina suaugusiam 6 Eur), vos 20 min. ir galite ne tik žiūrėti į kopas, o ir vaikščioti jose.
Nakvynei apsistojome viename kempingo namelyje. Jame buvo viskas, ko reikia patogiam poilsiui, ypatingai keliaujant su vaikais. Nors iš pradžių kiek išsigandau galimo triukšmo vakare, tačiau buvo tylu ir puikiai pailsėjome. Gaila, atvykome pora savaičių per anksti, nes Drevernos kempingas ruošėsi atidaryti milžinišką pramogų ir SPA kompleksą (šiuo metu jau veikia): uždaras didelis plaukiojimo baseinas, pirčių kompleksas, džiakuzi, atskira baseino erdvė vaikams, teniso kortai, tinklinio ir krepšinio aikštelės, batutų parkas ir įvairios kitos pramogos vaikams. Kaip ten bus smagu! Ir be galo patogu atostogauti su vaikais, nes viskas vienoje vietoje – ir šildomas lauko baseinas, ir žaidimo aikštelės, o jeigu blogas oras, galima slėptis vidaus baseinuose ir šildytis pirtyse, norisi pakeisti aplinką – galima plaukti keltu iki Juodkrantės ir Mirusių kopų.
Atvykę į Dreverną, užsukite į laivadirbio Jono Gižo etnografinę sodybą. Nuo kempingo iki muziejaus vos kelios minutės pėsčiomis. Čia galima susipažinti su Pamario istorija bei kultūra, žvejų gyvenimo būdu ir sužinoti, kaip buvo statomi laivai. Kaina 2 Eur. Dukrai muziejus nepaliko įspūdžio, turbūt dar per maža, bet kol aš skaičiau ekspozicijos aprašymus, muziejininkė užėmė ją vėtrungių spalvinimo užduotimi. Šalia muziejaus esančiame kieme, rūko dūmai ir kvepėjo žuvimi. Ten vietinis žvejys rūko šamus, ešerius, karšius ir kitas marių žuvis. Išvažiavome pilnais maišais – rekomenduojame!
Pamariu toldami nuo Drevernos, vos už 2 km, pasiekėme vėjuotą Svencelės kaimelį, iš kurio vaizdas į kopų smėlynus dar ryškesnis. Čia jėgos aitvarų rojus. Marių toliuose, rungtyniaudamos su vėju, plevėsavo dešimtys spalvotų burių. Pravažiavę Svencelę ir kirtę spygliuočių mišką, už 12 km jau pasiekėme puošniųjų vėtrungių gimtinę – Kintus. Atvykę sustojome vietos kepyklėlėje spurgų, vadinamu pucelių. Šeštadienį apie pietus, spėjome paimti paskutines 6 spurgas.
Miestelio centre stovi evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje 1891 m. susituokė žymus Lietuvos filosofas, rašytojas, sveikos gyvensenos pradininkas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Dabar jo garbei Kintuose, šalia bažnyčios, įkurtas kultūros centras ir memorialinis muziejus. Kitoje kelio pusėje nuoroda į vietos pasididžiavimą – apie 18 m. aukščio ir 12 m. pločio Kintų didžiąją tują, kuri yra antroji pagal aukštį Europoje. Aukštesnė tuja auga tik Šveicarijoje. Iki tujos ėjome miško takeliu, gerai, kad vežimo ratai dideli, tai gana lengvai pravažiavome visus kelio nelygumus. Nuo jos sukome įstrižai link naujai sutvarkytos Kintų prieplaukos, ant kurios politikuodami sėdėjo du žvejai, pilnais kibirais ešerių. Pasukome žvyruotu miško takeliu link Kintų paplūdimio, kuriame yra, nors ir neaukštas, apžvalgos bokštas.
Kintuose pastebėsite nemažai puošnių, kontrastingų spalvų vėtrungių, dar gražiai vadinamų – vėliukais. Būtent Kintų seniūnijoje, Muižės dvare, gyveno vėtrungių krikšto tėvu vadintas Kuršių marių žvejybos inspektorius Ernstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865). Kiekvienam Kuršių marių kaimui buvo nurodytas žvejybos plotas bei sugalvotas kontrastingų spalvų ženklas. Žvejai privalėjo vėtrungę iškelti savo burvaltės stiebo viršūnėje. Būtent pagal vėtrunges žvejybos prižiūrėtojas ir nuspręsdavo, ar žvejai laikosi nustatytų žvejybos plotų bei kuriai vietovei valtis priklauso.
Važiuojant vos spėjau dairytis į Mažosios Lietuvos gamtos peizažus: žaliuojančias pievas su karvių bandomis, geltonus rapsų laukus, dešinėje vos banguojančias marias, pakelės sodybas. Nepastebėjau kaip atvažiavome į paskutinį tašką – Ventės ragą. Atvykę patraukėme link paukščių gaudymo tinklų, deja, jie visi buvo tušti. Didžiausias paukščių knibždėlynas čia būna pavasarį bei rudenį. Neužlipti į vienuolikos metrų aukščio Ventės simbolį – švyturį – būtų nuodėmė. Laiptai sukti, geležiniai ir ornamentiniai, nėra statūs, tačiau pati laiptinė labai siaura, o užlipus apžvalgos aikštelė irgi ankštoka su gana žemais turėklais. Pasigrožėti atsivėrusiu vaizdu į marias bei tolumoje esančią Nidą neleido atsiradęs aukščio jaudulys. Švyturio lankymas nemokamas. Nežinau, ar Ventė visada tokia vėjuota, bet mums būnant teko iš visų jėgų pakovoti su vėju. Marių bangos plakėsi ir daužėsi į molo kraštus bei taškė mus savo šaltu vandeniu. Nuėjus visus 250 metrų, iki pat galo, jautiesi lyg stovėtum pasaulio pabaigoje. Prieš akis tik beribis vanduo.
Grįžtant atgal dar užsukome į Ventės rago ornitologinės stoties paukščių migracijos ekspoziciją. Kaina suaugusiems 3 Eur. Muziejus įdomus ir interaktyvus: galima pasiklausyti įvairių paukščių, apžiūrėti jų iškamšas, susipažinti su plunksnomis, migravimo maršrutais, pamatyti paukščių žiedų pavyzdžius, o pabaigoje ir atlikti testą prie kompiuterio. Ventės ragas labiau vilioja savo būvimu tokiu tolimu ir sunkiai pasiekiamu, romantišku su tūkstančių paukščių migracijomis bei žiedavimu. Vis dėlto atvykus, kažko trūksta, o įsėdus atgal į automobilį neapleido jausmas, kad kažko nepadarėme. Bet bent kartą Ventę pamatyti tikrai verta.
Pamarys neabejotinai išskirtinis kraštas. Čia karaliauja vanduo, uostai, prieplaukos, švyturiai ir vėtrungės. Dažnai visi nuo Klaipėdos suka link Palangos, rekomenduojame, kitą kartą pasukti į kairę, į Pamarį. Nors ir be jūros, šis kraštas turi ką parodyti.
Autorius galite sekti feisbuke ir instagrame.