Kelionę pradėkite Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Sartų regioninio parko Lankytojų centre. Centro administratorius Rimvydas Striška gali papasakoti daug įdomių dalykų, kaip atsirado Sartų ežeras. O buvo taip: prieš 15 tūkst. metų aukščiausi dabartinės Lietuvos kalvynai jau buvo išsivadavę iš gniaužtų ledyno, kuris dar dengė Vidurio Lietuvos ir Pajūrio žemumas. Neištirpusio ledo luistai riogsojo tarpukalvių duburiuose. Sartų duburys buvo vienas iš jų.
Tipstantis Sartų duburyje ledyno fragmentas buvo supleišėjęs, suskilęs į blokus. Plyšius ledynas „paveldėjo“ iš senųjų lūžių, kuriuos galime vadinti senaisiais Žemės plyšiais. Taigi, šakotą medį primenantis ežeras gimė taip sutrūkinėjusiame ledyne. Ledyno pade buvusiais plyšiais tekėjo ledyno tirpsmo vanduo – plyšiai plėtėsi. Ledynui tirpstant intensyviau, vandenų gausėjo. Plyšiais tarp ledo luistų tekėjo tikros ledo upės, grauždamos, o tuo pačiu – vis labiau platindamos ledinių slėnių šlaitus.
Prieš 12 tūkst. metų Sartų ežero vandens lygis buvo aukštas, o ežero užlietas plotas kelis kartus viršijo dabartinį.
Sartų ežeras primena šakotą medį, kurio kamienas 12,7 km ištįsęs šiaurės–pietų kryptimi, o nuo jo į abi puses linksta šakos ir nuo jų „nutrūkę“ ežerai – Zalvė, Zaduojys.
Kadangi Sartus maitinantis baseinas yra šimteriopai didesnis už ežero plotą, vandens lygis ežere pavasarį vidutiniškai pakyla 1,2 m, o 1951 m. buvo pakilęs daugiau nei 2 metrus.
Sartų pavadinimas kildinamas iš „sarto“ t.y. „raudo, rusvo“ – taip ežeras atrodo pavasarį suplūdus drumzlėms iš tolimiausių didžiulio baseino vietų.
Sartų regioninis parkas buvo įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti unikalioje dubaklonių sankirtoje susiformavusį Sartų ežero kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Jo plotas – 12 107 ha. Iš viso Sartų regioniniame parke yra 29 ežerai.
Turintis istoriją miestas
Jei turite laiko, parko Lankytojų centre už 2 eurus galite įsigyti pažintinę 1,5–2 valandų ekskursiją – „Dusetos – miestas turintis istoriją“. Lankytojų centro darbuotojas įteiks parko žemėlapį su QR kodu. Jį nuskaičius išmaniuoju įrenginiu, gausite prieigą prie virtualus gido, – ten yra įdomi informacija apie miestelį, o objektus teks surasti patiems.
Pirmiausia sukite į Dusetų Švč. Trejybės bažnyčią.
Pirmąją medinę bažnyčią Drohičino seniūnas ir Slonimo laikytojas Jonas Mykolas Radvila miestelyje pastatė 1530 metais, o toji, kurią matome dabar, pastatyta 1886–1888 metais klebono Antano Rumševičiaus pastangomis.
Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojami altorėliai ir paveikslas „Marija su kūdikiu“. Istorinis paminklas vargonai buvo įrengti XIX a. pabaigoje. Manoma, kad juos įrengęs vokiečių meistras. Mediniame centriniame altoriuje yra paveikslas „Marija su kūdikiu“. Jis nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII a. pirmoje pusėje. Juos grafai Pliateriai padovanojo Dusetų bažnyčiai.
Švč. Trejybės bažnyčios varpinė yra architektūros paminklas. Ji keturių aukštų, jos pirmajame aukšte kadaise buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, per 1831 metų sukilimą Lietuvoje sukilėliai čia slėpė savo ginklus. 1885–1886 m. varpinė laikiniai buvo virtusi bažnytėle.
Dusetos yra seniūnijos centras ir urbanistinis draustinis, mat miestas turi ypatingą ilgą, paežere išsidėsčiusią planinę struktūrą. Aplankykite Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio paminklą, kuris buvo pastatytas 1928 m., sovietmečiu nugriautas, 1989 m. atstatytas. Sustokite prie paminklų kraštiečiams poetui Pauliui Širviui ir kalbininkui Kazimierui Būgai ir prisiminkite jų nuveiktus darbus.
Pliaterių valdose
Toliau kelias suka į Antazavės pusę.
Neprivažiavus miestelio pasitinka rodyklė į mišką. Pakačinės (Dembų) piliakalnyje rasta I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio vidurio žmonių pėdsakai. Tiesa, piliakalnis buvo tyrinėtas kone prieš 100 metų – 1933-aisiais.
Netoli piliakalnio gilyn miškan yra Šilo mūšio vieta ir partizanų žeminės. Tai buvo vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir NKVD kariuomenės bei stribų. Jos įvyko 1944 m. gruodžio 26 dieną. Apie 400 baudėjų dalinys apsupo šile įrengtą Lokio rinktinės stovyklavietę. 80 partizanų turėjo tik 4 lengvuosius kulkosvaidžius, o baudėjai – sunkiųjų kulkosvaidžių bei minosvaidžių. Išsikasę apkasus, medžių išvartomis užblokavę kelius partizanai pasirengė žiedinei gynybai ir atmušė du priešo puolimus. Pavakaryje atsišaudydami pro apsupties žiedų sandūrą pasitraukė į Salinių kaimą. Per kautynes žuvo vienas partizanas, nukauta apie 20 NKVD kareivių ir stribų.
Iš Šilo mūšio vietos keliaukite į Antazavę. Ten jus pasitiks iš tašytų rąstų nenaudojant vinių pastatyta Dievo Apvaizdos bažnyčia su įspūdingais barokiniais vartais.
Bažnyčia pastatyta 1794 m. Iki tol Antazavėje būta tik grafų Pliaterių koplyčių, kurios aptarnavo dvarą, o valstiečiai lankydavosi Dusetų, Kriaunų ar Obelių bažnyčiose.
Bažnyčios vidus – trijų navų, trys altoriai yra vėlyvojo baroko stiliaus.
Nors Antazavės bažnyčia medinė, jos vartai, tvora ir varpinė – mūriniai. Šventoriaus tvora buvo sumūryta 1827 m., manoma, kad tuo pat metu pastatyta ir mūrinė varpinė.
Nuo šventoriaus matyti už išlakių medžių alėjos pasislėpę grafų Pliaterių dvaro rūmai.
Dvaras įkurtas XVIII a. pagal Lauryno Gucevičiaus projektą. Zalvio ežero krante įveistas 5 ha parkas, kurio dalis išlikusi iki šiol. Būtent šiame dvare Emilija Pliaterytė pasirašė pareiškimą, kuriame išsakė apsisprendimą dalyvauti 1831 m. sukilime.
Dabar dvaro rūmai baigti renovuoti ir veikia kaip kultūros centras, kuriame rengiamos įspūdingos parodos, koncertai bei įvairūs kiti renginiai. Cokoliniame rūmų pastato aukšte veikia Zarasų krašto amatų centras.
Pakeliui į Bobriškį
Keli kilometrai nuo Antazavės yra Marimonto vandens malūno liekanos. Šis malūnas ilgą laiką priklausė Antazavės dvarui. Tai buvo tvirtas statinys, sumūrytas iš akmenų ir plytų, kuriame buvo karšiamos vilnos, verpiami siūlai, veliami milai. Samdomiems darbininkams buvo pastatytas ilgas namas. Malūnas, lentpjūvė, karšykla veikė net pokario metais, tačiau kilus gaisrui viskas sudegė ir iki mūsų dienų išliko tik akmeninio mūro likučiai bei akmenimis grįsto senkelio atkarpa.
Iš Marimonto nebetoli iki Stelmužės ąžuolo broliu vadinamo Bradesių ąžuolo, kurio aukštis – 33 metrai, o kito – 29 metrai. Pasakojama, kad kadaise slėnyje tarp Bradesių piliakalnio ir Sartų ežero augusi šventgirė, vadinta Tiltalemiškiu, nes čia buvęs tiltas, kuris jungęs Vėlių kalną – Velikuškių piliakalnį su Bradesių piliakalniu. Nuo tilto ir kilęs miško pavadinimas. Dabar ąžuolyną mena likę pora medžių – Bradesių ąžuolai. Šioje vietoje dažnai renkasi baltų tikėjimo žmonės švęsti švenčių, atlikti apeigų.
Nuo Bradesių ąžuolų keliaukite į Baršėnų kaimą. Ten stovi 33 metrų aukščio apžvalgos bokštas, iš kurios atsiveria gražiausia Sartų ežero panorama.
Sartai – ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje, bet iš visų Lietuvos ežerų turi ilgiausią kranto liniją – beveik 80 kilometrų! Didžiausias ežero plotis – 950 m. Ežere yra 7 salos. Didžiausia sala yra 6,5 ha ploto ir vadinama Didžiaja sala. Antra pagal dydi Dumblynės sala, nuo seno yra gyvenama.
Toliau – Sartų ežero pusiasalyje įsikūrusi Bobriškio cerkvė. Bet pakeliui galima sustoti prie akmens, kuris žymi dvasininko ir poeto Antano Strazdo namų, kuriuose jis gimė, vietą.
Sentikiai į Lietuvą atsikraustė XVII a. pabaigoje. Pirmieji žinomi sentikių maldos namai dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įkurti 1710 m. Puščios kaime, o iš ten 1819 m. perkelti į kaimyninį Bobriškio kaimą. Valdant carui Nikolajui I, ir Lietuvoje suintensyvėjo sentikių persekiojimas. XIX a. pradžioje buvo uždarytos visos kitos regiono cerkvės, tačiau Bobriškio bendruomenė ir jos šventykla išliko. Matyt, toli nuo gyvenviečių, įsikūrusi šventykla nepatraukė Rusijos valdininkų dėmesio. Neseniai cerkvė buvo restauruota, mat per audrą griūdamas medis sulaužė kupolą. Deja, dėl mažos bendruomenės pamaldos joje vyksta tik ypatingais atvejais.
Beje, cerkvė neturi varpų, tad į pamaldas tikintieji kviečiami daužant į cerkvės balkone kabantį geležinkelio bėgį, kurio garsas sklinda toli.
Pakeliui, grįždami į pradinį kelionės tašką, aplankykite Velikuškių II piliakalnį.
Menu alsuojančios Dusetos
Dabar Dusetose gyvena daug atvykusių iš kitų miestų žmonių, o tarp jų – nemažai menininkų. Tad nenuostabu, kad miestelis alsuoja šiuolaikiniu menu. Apžiūrėkite Sartų ežero pakrantėje esantį skulptūrų parką, kuriame galima rasti tokių menininkų kaip Virgilijaus ir Violetos Gasparaičių, Romualdo Pučeko, Genadijaus Kovaliovo, Algirdo Gaižausko, Eugenijaus Raugo, Mykolo Saukos, Juozo Lebednyko darbus.
Kitoje miestelio pusėje – Dusetų dailės galerija, kur rengiamos šiuolaikinių menininkų parodos. Čia vyksta ir koncertai bei kiti renginiai. Beje, Dusetų dailės galerijos kūrimosi pradžia – 1972-ieji. Tais metais K. Būgos vidurinėje mokykloje mokytojo Raimondo Gapšio rūpesčiu buvo pradėta sustiprintai mokyti dailės. Miestelyje susibūrė gabių dailės mokytojų branduolys. O 1995 m. atidaryta pirmoji mažame Lietuvos miestelyje profesionalaus meno galerija ir surengta pirmoji Dusetų krašto dailininkų kūrybos paroda. Dabar galerija išaugusi į šalyje žinomą meno centrą, kur rengiamos ne tik Lietuvos menininkų, bet ir tarptautinės parodos.
Čia ir baigiasi beveik 80 kilometrų maršrutas aplink Sartų ežerą, kuriame galima pamatyti ir gamtos, ir kultūros vertybių, svarbiausia – smagiai praleisti darganotą lapkričio savaitgalį.