Prie kelio stovi daug namų vaiduoklių, apaugusių senais apsamanojusiais medžiais ir krūmokšniais. Kai kurių namų langai ir durys yra užkalti. Daug ką šiems namams teko išgyventi. Dalis jų atlaikė Antrojo pasaulinio karo negandas, juose pragyveno kelios šeimų kartos. Dabar jie kelia tik liūdesį –stovi apleisti, vieniši ir dalis jų yra niekam nereikalingi. Kyla klausimas – kas nutiko šiam miesteliui?
Sunku patikėti, kad dabar neprižiūrimas namas su apkaltais langais ir durimis prieš kelis dešimtmečius buvo vienas lankomiausių miestelio pastatų. Jame buvo įsikūrusi parduotuvė, paštas, biblioteka. Namo šeimininkui mirus, niekas jo neprižiūrėjo ir pavirto vaiduoklių namu, stovinčiu pačioje pagrindinėje miestelio gatvėje.
Netoliese, prie pat bažnyčios, stovi dar vienas apleistas namas. Dar prieš kelis dešimtmečius šis pastatas buvo ypatingas – jame gyveno miestelio kunigas.
Vėliau šis namas tapo moksleivių bendrabučiu. Bėgant metams miestelyje pradėjo mažėti moksleivių, pastatas tuštėjo, kol visiškai sunyko. Dabar įėjimas ir langai yra užkalti lentomis, o įžengti į jį yra griežtai draudžiama. Trobesys toks apgriuvęs, jog jame kyla pavojus gyvybei.
Pavažiavus keletą kilometrų nuo Vadžgirio, tarp apaugusių medžių ir žolynų stovi sunkiai prieinamas, visų užmirštas ir likimo valiai paliktas Lapgirių dvaras. Jo didingą egzistavimą primena tik senų medžių alėja ir ilgas įvažiavimo kelias. Ir nors jis apgriuvęs, be langų, jame vis dar gyvena žmonės.
O kažkada Vadžgirys išgyveno tikrą aukso amžių. Sutikta daugiau nei 70 metų čia gyvenanti senolė Vadžgirį prisimena, kaip labai aktyvią ir pilną gyvybės vietovę. Kai ji augo, Vadžgirys buvo tikras kultūros židinys ir vienas pagrindinių Jurbarko rajono miestelių.
Moetris pasakojo, kad čia dažnai vykdavo jaunimo šokiai, miesto šventės, visos gatvės būdavo pilnos žmonių. Kiekvienais metais vykdavo atsimainymo šventė. Į ją sugužėdavo daugybė žmonių iš kitų miestelių, kaimų. Žmonės šiai šventei ruošdavosi iš peties: kruopščiai išblizgindavo namus, sutvarkydavo kiemą ir net specialiai šiai progai siūdavosi puošniausius apdarus. O žmonės, kurie ateidavo iš aplinkinių kaimų, taip išsipustydavo, kad net įsidėdavo savo gražiausius batus į krepšelį ir apsiaudavo juos tik tada, kai įžengdavo į Vadžgirį.
Kad ir kaip bebūtų gaila, Vadžgirio šlovės metai pasiliko praeityje ir iš klestinčio miestelio jis virto nykstančia vietove. Čia užaugusi, mokyklą baigusi Milda papasakojo, kad jaunimo vis mažėjo ir mažėjo, o šiuo metu mokykloje mokinių skaičius nesiekia net 100. Ji pastebėjo, kad vis mažiau žmonių nori pasilikti gyventi kaimuose, nes čia nėra darbo ir mažai veiklos. Pasak jos, lieka tik tie, kurie neturi galimybės išvažiuoti.
Ji pati pabaigusi mokyklą išvyko studijuoti į sostinę, o baigusi studijas ji neketina grįžti gyventi atgal. Dabar Milda yra įsikūrusi užsienyje, o į Vadžgirį grįžo aplankyti giminių.
Nors miestelis yra nykstantis, žmonės taip lengvai nepasiduoda. Labai didelę įtaką miestelio gyventojams daro bibliotekos darbuotoja ir dar keletas aktyvių žmonių. Jie gaivina miestelį. Likusiems gyventojams siekia sukurti aktyvią ir įdomią aplinką organizuodami įvairias šventes, atsimainymo minėjimus ir kultūrinę veiklą.
Pasižvalgykite, kokių namų galima atrasti keliaujant po Lietuvos miestelius ir kaimus: