Visas Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinis apima 123 hektarų plotą. Čia saugomas Baltijos jūros skardis ir jo gamtinė aplinka. Prieš 12-15 tūkst. metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Aukščiausia jo viršūnė ir vadinama Olandų kepurės kalnu.
Olandų kepurės kalnas yra nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16-18 metrų aukščio kriaušiu. Tokio aukšto skardingo jūros kranto Lietuvos pajūryje daugiau nėra. Olandų kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą. Ardomas jis maitina smėliu puikiuosius Palangos ir Girulių paplūdimius.
Olandų kepurės kalnas nuo seno buvo apaugęs pušų ir ąžuolų sengire, sudarydamas ryškų kontrastą aplink plytinčiai pustomo smėlio lygumai (palvei), todėl kalnas buvo geras orientyras jūreiviams ir žvejams. XVII amžiaus pabaigoje sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius pradėta žymėti Olandų kepurės vieta.
Kalnas savo pavadinimą gavo dėl jo panašumo į olandišką kepurę (žiūrint iš jūros pusės), tačiau toks pavadinimas ilgą laiką buvo naudojamas tik jūrininkų, besinaudojusių jūriniais žemėlapiais. Vietiniai gyventojai dar XIX amžiuje - XX amžiaus pirmoje pusėje vadino vietovę Melnmuiže (iš kuršių, latvių „Juodasis dvaras“).
Į Pietus ir į Šiaurę nuo Olandų kepurės eina status senovinis Litorinos jūros kranto šlaitas, bangų suformuotas prieš 5-7 tūkst. metų. Santykinis šio senovinio šlaito aukštis (nuo jūros terasos apačioje iki moreninio gūbrio viršuje) yra 8-21 m.
Čia susidarė gilios šaltiniuotos griovos su trumpais srauniais upokšniais. XIX amžiaus pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas klaipėdiečių pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Šlaito viršuje įrengtos regyklos su pavėsinėmis.