Yra toks jausmas, kai kažkur nuvažiuoji pirmą kartą, bet atrodo, kad čia jau daug kartų buvai. Atrodo, kad viską jau matei ir žinai. Taip ir man buvo, kai atvykau prie Lietuvos tiltų tilto Lyduvėnuose. Bet tas jausmas pasitaikė truputį kitoks. Žvelgiau aš į tą tiltą iš apačios, grožėjausi juo ir man rodėsi, kad prie tokio paties kadais stovėjau kažkur Amerikoje, gal laukinėje Nevadoje, gal Kalifornijoje ar Oregone.
Kažkur toje pusėje, arčiau vakarų pakrantės. Gal taip ir buvo, negaliu dabar pasakyti, gal ten tikrai tiltą dvynį mačiau. Bet ši istorija ne apie tai. Ji apie didžiausią, aukščiausią, o nuo dabar ir gražiausią bei unikaliausią Lietuvos tiltą, nes jūs DELFI skaitytojai jį tokiu išrinkote.
Portalas DELFI kartu su „Aurum“ ledais pristato unikalų projektą „100 žingsnių per Lietuvą“, kurio metu renkami įdomiausi ir gražiausi Lietuvos kampeliai. Jūs balsuodami renkate, o aš keliauju pasižvalgyti po tas vietas, kurios laimi balsavimą.
Tiltų varžytuvėse lenktyniavo visų mūsų išvaikščiotas Palangos tiltas, romantiškasis Meilės tiltas Ilzenbergo dvare, senoviškai atrodantys „Grandinių“ tiltas Klaipėdoje ir Šilutės Geltonasis tiltas, ilgiausias pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą Biržuose, vienas ištaigingiausių tiltų šalyje – į Katedros aikštę Vilniuje vedantis Karaliaus Mindaugo tiltas, vaikystės nuotykiais kvepiantis Šventosios beždžionių tiltas, Lankupių kabantis tiltas ir antrąją vietą užėmęs, per plauką nuo pergalės likęs Alytaus Baltosios Rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas.
Svarbu žinoti: ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) Lietuvoje tiltas nutiestas per Dubysą ir jos slėnį, Lyduvėnuose, skirtas ne automobiliams važinėti, o traukiniams. Jis saugomas nuo pašalinių, todėl neprieinamas pėstiesiems ir dviratininkams. Jokio judėjimo ant tilto negali būti, išskyrus pravažiuojančius traukinius ir meistrus, kurie kiekvieną dieną einą ir viską ten viršuje patikrina, pataiso, jeigu reikia.
Bet viskas greitai gali pasikeisti, yra toks turizmo planas, sugalvotas mums – smalsiems keliautojams, kad reikėtų leisti pakilti ant tilto visiems, kurie to geidžia, visiems, kurie trokšta gražių vaizdų. Taip gali būti, gal po metų ar dviejų.
Tiesiai po tiltu mane sutiko Šiluvos seniūnas Juozas Šlepas, kuriam priklauso globoti ir šalia Šiluvos esančius Lyduvėnus. Jis labiau nei Kalėdų laukia tos dienos, kai visi atvykėliai galės lipti viršun ir grožėtis tilto vaizdais. O kol kas, kai kas nors tokio dalyko paprašo – seniūnas tik skėsčioja rankomis.
„Neįmanoma ten pakliūti, labai griežta apsauga. Kameros, sargybiniai, koviniai šunys. Labai rimtas objektas, bet kas ten nepapuola. Va, prisimenu senus laikus, kai dar betvarkė šalyje buvo, pasiprašai apsauginio, pašnibždomis leisdavo praeitį per tiltą. Ir aš turėjau tokį šansą, prieš labai daug metų. Galiu paliudyti – vaizdai nuo jo atsiveria, kaip iš kokios pasakos. Fantastika“, - tiltą gyrė seniūnas.
Jis atskleidė, kad visai neseniai buvo planas prie tilto statyti apžvalgos bokštą, būtent turizmo skatinimui. Bet po to nuspręsta tuos pinigus skirti paties tilto pritaikymui turistų lankymui. „Tik negalvokite, kad bus galima pakilti pačion viršūnėn, ten, kur traukiniai važiuoja. Ant bėgių būtų per daug pavojinga, juk važiuoja ir važiuoja per juos. Tačiau po bėgiais yra specialus ruožas žmonėms vaikščioti, kol kas juo naudojosi tik tilto meistrai. Bet atlikus visokias korekcijas, galės ten eiti ir visi, kurie nepatingės atvažiuoti iki Lyduvėnų“, - pasakojo seniūnas Juozas.
Atvažiavusius iki miestelio jis ragina užsilikti ilgesniam laikui, bent vienai nakčiai. Vasaros laiku seniūnas rekomenduoja aplankyti mažyti Lyduvėnų pliažą, išsimaudyti Dubysoje. Taip pat, paplaukioti baidarėmis, šią pramogą siūlo viena vietinė firma. Dar aplink miestelį yra kelios kaimo turizmo sodybos. Viena už kelių metrų nuo Lyduvėnų, kita už dešimties kilometrų Šiluvoje. „Siūlau mūsų svečiams pajausti vietinį gyvenimo ritmą, mes esame labai svetingi, labai laukiam visų“, - kaip koks tolimas giminaitis, ilgiau pabūti kvietė seniūnas. Labai malonus žmogus, buvęs šių apylinkių veterinaras.
Daug keliaudamas supratau, kad kartais visokios pergalės niekam nerūpi. Nuvyksti kažkur, kur labai gražu, sakai žmonėms: va, pas jus čia geriausia ir gražiausia, o jie numoja rankomis. „Dzin“, - sako – „Neįdomu, važiuokite ten, iš kur atvykę.“
Tik ne šį kartą. Visi Lyduvėnai laukė šito vizito, mažame miestelyje kiekviena troba žinojo apie pergalę, kur beldžiau – visi džiūgavo. „Taip taip, žinome, kad mūsų tiltas pats geriausias. Skambino pusseserė iš Kauno, pranešė“, - kalbėjo pirma sutikta ponia. „Jau nuo ryto skambina dukra, sako – sveikinu, sveikinu, tiltas laimėjo“, - pasakojo kita vietinė. „Ojej, ojej, kaip gera girdėti tokias džiugias naujienas.
Pati didžiausia šventė mums“, - atidariusi namo duris pasikalbėti pakvietė Elena Žutautienė, Lyduvėnų senbuvė, buvusi pieno supirkėja. Medinė jos troba perduodama iš kartos į kartą, čia gyveno Elenos močiutė su seneliu, po to tėvai, dabar jai namai liko. Aplink vaikai įsikūrė. Lyduvėnai yra visas jos gyvenimas. O tiltas, dėl kurio atvykau – jos gyvenimo simbolis. Kiekvieną rytą, dieną ir vakarą moteris jį mato, girdi kiekvieną pravažiuojantį traukinį ir renka su tiltu susijusias istorijas.
„Vaikeli, vaikeli, kiek pas mane turistų ateina, kiek jie klausinėja, kiek viskuo domisi... Aš jau imu pergyventi, kad per mažai žinau. Pradėjau rinkti informaciją iš kaimynų, iš aplinkinių kaimų gyventojų. Nes noriu, kuo daugiau visko pripasakoti, reikia, kad turistams patiktų, kad ir kitus pas mus pakviestų“, – tarsi būtų vietinė gidė, man prisistato Elena. Apie tai, kad beveik tiesiai virš jos namo kabantis tiltas tapo pačiu gražiausiu Lietuvoje Elenai pranešė jos dukterėčia, dirbanti geležinkelių sistemoje Vilniuje. „Paskambino, sako – laimėjo tavo tiltas, dabar bus dar daugiau turistų“, - krykštaudama kaip vaikas džiūgavo ši miestelio dama.
– Ką jums reiškia tiltas?, - paklausiau Elenos.
– Tai visas mano gyvenimas. Tilto apsaugoje dirbo mano vyras, o dabar meistru dirba mano sūnus Antanas. Kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro būna ant jo, vis kažką tvarko, taiso. Ir jis ne vienas ten, darbuojasi su savo komanda.
– Ar buvote, kada nors ant jo pakilusi?
– Nors labai bijau aukščio, bet buvau. Visi vietiniai ten bent vieną kartą praėjo. Įdomu juk, kai toks grožis visai po nosimi. Nors nelabai galima, bet vieni kitus pažįstam, susitardavom. Ypač tuo laiku, kai vyras sargavo. Dabar tai jau nepakylu ten, iš apačios pažiūriu ir gerai.
– Minėjote, kad daug turistų atvažiuoja. Ko jie klausia jūsų?
– Labai daug užsieniečių atvažiuoja: anglai, vokiečiai, japonai, iš Amerikos žmonės. Ne visus juos suprantu, bet pasimojuojam visada. Kai lietuviai atvyksta, tai jie prašo manęs istorijų, jiems įdomu visokie nuotykiai, kas ant to tilto buvo daroma, klausia kas statė, kaip tai vyko... Pati aš nemačiau, nes tiltui jau daugiau nei šimtas metų, bet papasakoju tai, ką man močiutė ir mama perdavė. Iš pradžių tiltas buvo medinis, tik po to jį pastatė tokį galingą mūrinį. Žinau, kad čia buvo daug vokiečių vergų, tikriausiai rusai, kurie ir darbavosi prie statybų.
– Kokių nutikimų ant to tilto yra buvę?
– Oi, kažkada senais laikais, dar prie litų... Toks vienas Miceika, matyt baliavojo su draugu, ar kas ten jiems užėjo. Susilažino iš šimto litų, kad tas su arkliu nujos per visą tiltą. Kaip tarė, taip ir padarė. Matyt, labai drąsus žirgas Miceikai pasitaikė, kad neišsigando tokio aukščio ir į šonus nepasuko, būtų abu žuvę... Laimė, viskas geruoju baigėsi.
– Šiais laikais, prie euro, tokių nuotykių ieškotojų jau nepasitaiko?
– Kas ten žino, gal ir bando pro apsaugą pralįsti. Bet sustabdo tokius, dar ir baudas gauna. Čia su mūsų apsauga neprisijuokausi, griežti vyrai dirba.
– Kai per tiltą važiuoja traukinys, labai garsiai girdisi. Ar netrukdo jums?
– Per tiek daug metų įpratau prie šito garso. Anksčiau tiksliai žinojau grafikus, kada, koks traukinys važiuoja. Prisimenu kasdien būdavo antrą ir ketvirtą valandą dienos ilgas ilgas keleivinis traukinys reisu Ryga-Kaliningradas. Sėdėdavome lauke su kitais vietiniais, laukdavome jo pravažiuojant. O dabar tai po vieną per valandą dunda. Tai su keleiviais, tai krovininiai. Jau nesuskaičiuoju, kiek per dieną pravažiuoja.
Tik vieną nemalonų dalyką pastebėjau... Kai žiūriu televizorių, tie traukiniai man sukelia bangas, pradeda mirgėti ekranas, negaliu normaliai matyti vaizdo. Bet pravažiuoja ir vėl viskas gerai, normaliai transliuoja. Nesuprantu, kodėl taip yra.
Elena savo namuose turi visą albumą su tiltu susijusių nuotraukų, nes visi jos giminės baliai, visi šeimos susiėjimai būdavo čia – Lyduvėnuose, ir fone visada matydavosi tiltas.
Gretimoje troboje prie Elenos gyvena Janina Dumskienė. Ji irgi buvo informuota apie tilto pergalę projekte „100 žingsnių per Lietuvą“. „Jau gavau informacijos, kad laimėjome, labai didelis džiaugsmas, tegu tik važiuoja žmonės pažiūrėti, mums patinka turistai“, - plačia plačia šypsena kalbėjo ji.
Janinos gyvenimas irgi susijęs su Lyduvėnų tiltu, kadaise ji dirbo geležinkelių sistemoje, buvo vietinė iešmininkė, nukreipdavo pravažiuojančius traukinius į reikiamus bėgius. „Labai įdomus ir atsakingas darbas, patiko man. Bet dabar jau pensininkė esu, ramiai dienas leidžiu, stebiu tą tiltą, gražuolį mūsų, iš apačios“, - atsidusdama kalbėjo ši miestelio gyventoja.
Lyduvėnuose susipažinau ir su vietine tilto apsauga. Didelis apsaugos vyras, kaip koks karininkas ar slaptas agentas, mus su seniūnu pasitiko prie tvoros. „Teritorija saugoma, gali būti mirtinai pavojinga. Prašome nerizikuoti“, - perspėjo jis. Paklaustas, ar dažnai visokie prašalaičiai bando patekti ant tilto – vyras nusijuokė. „Gal ir bando, bet nepateksi taip lengvai. Pas mus sistema rimta, kameros kiekviena kampą mato, kai tik kas nors juda, mes iškart stebime“, - paaiškino.
Netoli apsaugos posto – geležinkelio darbininkų namelis. Ten sutikau Elenos Žutautienės sūnų Antaną, kaip ji ir sakė – dirbantį kiekvieną dieną. Tą akimirką Antanas su kolegomis pjovė žolę prie geležinkelio bėgių. „Taip tik atrodo, kad tiltas sau stovi ir nereikia jam priežiūros. Labai reikia, dirbame nesustodami. Vyksta patikrinimai, vyksta remontai. Tiltas tikrai labai naudojamas, ilgiausi traukiniai juo važiuoja, dundėjimas didžiulis, viskas aplinkui dreba, todėl tikrai atsakingai reikia viską tikrinti. Tris kartus nusispjaunu per petį, bet galiu pasidžiaugti, kad dar neturėjom jokių problemų, jokių blogų nutikimų“, - pasakojo Antanas.
Pusdienis prie unikaliausio Lietuvos tilto – kaip trumpa kelionė į Ameriką. Ten, Lyduvėnuose žmonės kažkaip labiau šypsosi, nei kituose mažuose miesteliuose, ten visi draugiški, net apsauginis, ir tas atsisveikindamas mojavo. Kvietė dar atvykti.
Amerika ten dar ir dėl peizažo. Begalinis grožis! Puiki vieta vestuvinėms nuotraukoms, gal net ir visoms vestuvėms. Sutikite, būtų originalu. Beveik po tiltu yra buvusi mokykla, dabartiniai bendruomenės namai. Juos galima išsinuomoti, ir ten surengti gerą vakarėlį. Amerikietiška tema, arba nebūtinai.
Aplankykite gražiausią šalies tiltą, nukeliaukite į gražiausią Lietuvos salą, pamatykite nuostabiausią mūsų kaimą, užsukite į romantiškiausią vietą ir į gražiausią stotį... Projektas „100 žingsnių per Lietuvą“ baigėsi, tai buvo paskutinė šios vasaros stotelė.
Bet iki vasaros pabaigos dar tikrai yra laiko, pasinaudokite tuo. Per vieną savaitgalį spėtumėte aplankyti visas, projekte aprašytas vietas. Nesnauskite, leiskitės į nuotykius.
