Kelionių ekspertai sako, kad lietuvaičiams jau iki gyvo kaulo įkyrėjo sodybos-girdyklos, o norisi tikrumo ir išminties.
„Tokių sodybų bumą matome. Žmonės pasiilgo ilgaamžiškumo dvelksmo“, – teigia Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas.
Jam pritaria ir Biržų rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas, gidas Dalius Mikelionis: „Medinė statyba Lietuvoje išgyvena renesansą. Seni medinukai rajono kaimuose tiesiog išgraibstyti. Juos restauruojant ir prikeliant antram gyvenimui stengiamasi išsaugoti kuo daugiau autentikos“.
Pasak D. Mikelionio, jau net kalbos nėra apie prieš dvi dešimtis metų buvusias populiarias plastikines dailylentes. Atsisakoma ir betono, plytų mūro. Atkuriant sodybas naudojamas tik medis, išradingai stengiamasi panaudoti lauko akmenis.
Pasak Biržų gido, kaimo turizmo sodybos jau seniai suvokė, kad daug jaukiau ilsėtis mediniame pastate, nei moderniai įrengtame mūro-stiklo-betono-aliuminio „šiltnamyje“.
Gausiai besikuriančios kaimo turizmo sodybos stengiasi restauruoti senus medinius pastatus, netgi nulupamos dailylentės, parodant kad po jomis – senovinės rąstų sienos. Plastikiniai langai sodybų pastatuose taip pat keičiami mediniais, pastebima netgi tendencija atsisakyti „skandinaviškos“ mados dažyti medinius pastatus tamsiai vyšnine spalva ir grįžtama prie tradicinės lietuviškos spalvų paletės – smėlio, tamsiai pilkos, rudos, samanų spalvos.
Dar vienas medinės architektūros akcentas – protėvių palikimas. Deja, mediniai dvarų rūmai Lietuvoje baigia išnykti, nes jų restauracija beprotiškai brangus „malonumas“. Tačiau medinės bažnyčios vėl tampa pasididžiavimo objektu. Biržų rajone esanti liaudies architektūros formų, turinti baroko bruožų dvibokštė 1772 m. statyta, 1875 m. padidinta ir 2012 m. restauruota Kvetkų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia susilaukia vis didesnio pelnyto dėmesio. Erdvioje, unikaliomis medinėmis skulptūromis puoštoje bažnyčioje net 6 altoriai, dvi zakristijos, navą dengia puikus cilindrinis skliautas.
Graži ir kiek mažesnė, bokštų neturinti, tačiau dar daugiau autentikos išsaugojusi 1861 m. pastatyta Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia su medine varpine. Šioje bažnyčioje kunigavo poetas, kunigas Antanas Strazdas.
Paprastai didžiulės medinės bažnyčios lietuvių turistų dėmesio nesulaukdavo, nes gyvavo klaidingas įsitikinimas, kad tik akmuo, mūras, tinkas, plytos yra „prabangu“ ir „poniška“.
Tačiau italai, ispanai ar prancūzai, pamatę Lietuvoje medinę bažnyčią, stebėdavosi meistrišku darbu, jos originalumu ir garbingu amžiumi – Pietų Europoje nuo romėnų laikų didesni pastatai buvo statomi iš mūro, tad jie nelabai įsivaizduodavo, kad didžiulius statinius galima suręsti iš medžio. Dabar jau ir patys lietuviai supranta, kad tai yra gražu, autentiška ir medinės bažnyčios ar koplyčios yra išskirtinis mūsų krašto bruožas.
O štai Kaišiadorių rajono Liutonių kaimo „Laukinės kriaušės“ sodybos savininkė Jolanta Grevienė sako, kad masiniai šėliotojai medinių sodybų nesirenka. Pastebima, kad tokiose sodybose kaip bazinę sustojimo vietą ištyrinėti apylinkes pasirenka dviratininkų kompanijos. Pageidautina, kad tokiose sodybose būtų ir pirtis išnaikinti didmiestyje susikaupusias bacilas.
O štai „Laukysta“ išnaudoja kiek magišką Neries ir Laukystos upių santaką. Mediniai nameliai tarsi suaugę su gamta. Tyras oras, natūralios gamtos grožybės traukia gamtininkus, o taip pat ir sportininkus. Mat sodybos šeimininkas – ilgametis šaudymo iš lanko entuziastas, tokią pramogą siūlo ir savo lankytojams.
Medžio kvapas, susipynęs su vaikystės kaime prisiminimais, lydi edukacinės sodybos „Vėjų fėja“ svečius. Kaišiadorių rajone Pratkūnų kaime natūralios gamtos apsuptyje žmonės mokosi tradicinių amatų – pynimo, siuvimo, audimo, medžių dekoravimo, o vakare mintis išgrynina senovinėje autentiškoje pirtyje. Erdvioje sodybos teritorijoje – daugybė medžio dirbinių, medinių žaidimų. Akys džiaugiasi sodybos augintiniais – triušiais, vištelėmis, avinėliais...
