Man patinka kai kas nors kviečia atvykti, tebūnie ir ne asmeniškai, todėl naujo Suvalkijos žemėlapio su pieštais lankytinais objektais neįkišęs giliai į stalčių laukiau tinkamo momento. Laukiau neilgai ir vos tik pasitaikė laisvas ir pavasariškas savaitgalis susiradau Suvalkijos žemėlapį ir ilgai nedvejojęs kelionės tikslu pasirinkau Kazlų Rūdą.
Tikriausiai ne vieną toks pasirinkimas nustebintų, bet man pakanka to, kad tarp 8 paminėtų Kazlų Rūdos lankytinų objektų yra ir pažintinis miško takas, prie kurio puikuojasi žyma „lankomiausias“. „Būtų sarmata atvažiavus sėdėt ir nė kiek nepasikrutyt!“ – tarmišku tekstu žemėlapis keliautojus kviečia laisvalaikį aktyviai leisti Kazlų Rūdos miškuose, po kuriuos vingiuojančiam pažintiniam takui taip niekas ir nesugalvojo jokio pavadinimo.
2013 metais įrengto pažintinio tako pradžios reikia ieškoti Esperanto gatvėje netoli Kazlų Rūdos urėdijos, tačiau geriausiu orientyru yra čia pat stovintys UAB Ginalas pastatai. Verslininkai rūpinasi, kad jų verslas būtų matomas, todėl šią įmonę rasti tikrai lengva. Greta automobilių stovėjimo aikštelės įrengtas informacinis stendas, kuriame pažymėti du takai: geltonai paženklintas pėsčiųjų-dviratininkų takas ir raudonai paženklintas pėsčiųjų takas.
Dar prieš atvažiuojant svarsčiau kur tiksliai eina pažintinio tako trasa ir tik pagal stende sunumeruotus informacinius stendus pasirinkau pradėti maršrutą nuo pradžios einant iki takų išsišakojimo bei ten pasukti pėsčiųjų taku. Pastarojo pabaigoje takai vėl susijungia ir tolimesnis maršrutas sutampa su pėsčiųjų-dviratininkų taku, kuris apsukęs keleto kilometrų ratą tuo pačiu keliu grįžta į pradžią.
Miško kelias tai ne miško takas – ėjimo tempas didesnis. Savaime taip gaunasi. Tik už keleto šimtų metrų nuo pradžios tą tempą kiek sumažina pamiškėje stovinčios medinės miško žvėrių skulptūros. Visai nestebina, kad jos čia stovi, mat šiam takui pinigų skyrė Kaimo plėtros fondas, o keletas anksčiau aplankytų takų parodė, kad Europa dosniai investuoja ten, kur gausu medžio drožinių.
Prisižiūrėję medinių skulptūrų anksčiau aplankytuose takuose čia ilgai neužsibūnam ir patraukiam ten, kur stovinti rodyklė žada už 700 metrų parodyti vokiškus kalnus. Pakeliui randam antru numeriu pažymėtą poilsio vietą, nors labiau dėmesio verti šalia esantys du želdynai. Pirmasis iš jų skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, tačiau praeitais metais jubiliejaus proga sodintų medelių nesimato. Tikriausiai sėta, o ne sodinukai sodinti, nes kitapus griovio prieš dešimtmetį sodintas Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas želdynas jau gerokai paūgėjęs.
Iš laukymės kelias vėl neria į mišką, kur už vingio stovi rodyklė, kreipianti į pėsčiųjų taką. Priėjome tą vietą kur pėsčiųjų-dviratininkų ir pėsčiųjų takų maršrutai išsiskiria ir pasirinkę pastarąjį sukame į kairę, kur iškart patenkame į miško aikštelę su įrengtais suoliukais. Kazlų Rūda – miškų kraštas, todėl nenuostabu, kad miške įrengta ir susibūrimams skirta vieta.
Nors kitapus miško aikštelės matosi tako tęsinys, verta kiek pasivaikščioti aplink, nes už suoliukų stovintis informacinis stendas pasakoja apie Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanus. Kazlų Rūdos apylinkių gyventojai aktyviai dalyvavo pokario pasipriešinimo kovose ir tai, matyt, ne visiems patinka, kadangi tekstas apie partizanus subraižytas iki vos įskaitomo. Šalimais įrengtas partizanų bunkeris lyg ir nenukentėjęs.
Jei kas nors yra pagalvojęs, kodėl Suvalkijoje yra keletas miestelių ir gyvenviečių, kurių pavadinime yra žodis Rūda, turėtų atidžiai perskaityti dar vieną netoliese stovintį stendą, kuriame pasakojama ne tik apie šiose vietovėse veikusias geležies gamyklėles, bet ir apie visą geležies išgavimo procesą.
Kazlų Rūda kitados reiškė Kazlų šeimos geležies gamyklėlę. Šiose vietovėse tokios gamyklėlės buvo vadinamos tiesiog rūdomis, todėl šio miestelio pavadinimas yra ne kas kitas kaip buvusio šeimos verslo išlikęs pavadinimas. Tokių rūdų Suvalkijoje buvo ir daugiau, todėl nereikia stebėtis, kad apylinkėse galima rasti ir daugiau gyvenviečių, kurių pavadinime yra žodis rūda. Įminę Kazlų Rūdos pavadinimo kilmę lipame išgriuvusiais laiptais narplioti vokiškų kalnų paslapčių.
Deja, bet take stovintys informaciniai stendai pasakoja apie uogas, grybus ir apie bet ką kita, tik ne apie tai, kodėl šios išraiškingos kalvos su staigiais pakilimais ir nusileidimais vadinamos vokiškais kalnais. Pasak vieno surasto informacijos šaltinio, čia pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai varydavo vietos gyventojus dirbti medžio anglies darbų, nuo ko ir atsirado toks pavadinimas.
Kad ir kokią liūdną praeitį šie kalneliai mena, per juos vingiuojantis pažintinis pėsčiųjų takas tikrai smagus. Vos kilometro ilgio pėsčiųjų tako atkarpa baigiasi greičiau nei norėtųsi, o jo pabaigoje stovi medinis apžvalgos bokštelis, tampantis paskutine smagia šios atkarpos atrakcija.
Vėl grįžus į pėsčiųjų-dviratininkų taką entuziazmas kiek sumažėja – po vokiškų kalnų eiti miško keliu kiek nuobodoka. Take stovintys informaciniai stendai nuobodulio taip pat neišsklaido, nes per prievartą sukalti tekstai apie miško apsaugą ar miškų urėdiją vargu ar nors kartą buvo įdėmiai perskaityti.
Takas didžiojoje maršruto dalyje paženklintas gan aiškiai ir tik kelios vietos sukelia abejonių. Ties poilsiaviete „Gyvatinė“ taip ir nepamatėme kur žalių eglių simboliais baltame fone paženklintas takas sukasi į dešinę, todėl teko išbandyti ir šiek tiek siauresnius Kazlų Rūdos miško takelius.
Galiausiai suradę maršrutą sėkmingai pasiekiame kelią Kazlų Rūda – Ąžuolų Būda, prie kurio stovintis tako stendas net neužsimena apie paslaptingą netoliese stovintį kryžių. Savo forma dėmesį patraukiantis kryžius tikriausiai atsirado vėliau už patį taką, todėl tik gerai atlikę namų darbus čia keliaujantys sužinos, jog tai Jogailaičių kryžius, pastatytas 25-osioms Baltijos kelio metinėms ir kad jame paslėptos net kelios mįslės.
Praėję pramonės zoną su iš jos sklindančiais nemaloniais kvapais bei stabtelėję poilsiavietėje su perpildytomis šiukšliadėžėmis pasukome atgal į pradžią. Ir kodėl pėsčiųjų-dviratininkų ir pėsčiųjų takus reikėjo sudėti į vieną maršrutą? Per vokiškus kalnus einantis pėsčiųjų takas yra ta pažintinio tako atkarpa, kuri teikia malonumą, tuo tarpu nuo apžvalgos bokštelio toliau ratu einantis pėsčiųjų-dviratininkų maršrutas yra tik smagus kojų miklinimas. Tie, kuriuos domina pažinimas, gali drąsiai nuo apžvalgos bokštelio suktis atgal, o skaičiuojantiems žingsnius 7 kilometrų ilgio geltonai pažymėtas maršrutas bus pats tas.