Mažeikiai pirmiausiai nustebino puodeliu skanios kavos mįslingu „Tortelje“ vardu pavadintoje kavinėje, Laižuvos gatvėje. Neteko skanauti Kopi Luwak. Tai – kava, kurios pupeles žarnyne apdoroja palminiai musangai Indonezijoje, tačiau drįstu tvirtinti, jog mažeikiškė nė kiek nenusileidžia kavai, kuria ne taip seniai mėgavausi kavinukėje priešais Milano katedrą.
Pasirodo, „Tortelje“ įkūrėja Aušra Baltamiškienė kaip tik Italijoje ir Prancūzijoje mokėsi gaminti desertus, o kavos receptą su kavinėje dirbančia ukrainiete Katia jos sudėliojo iš įvairių rūšių pupelių. Galiu tik pritarti nežinomai man lankytojai: „Super kava! O saldumynai, skanumynai aukščiausios kokybės, mažo gabaliuko užtenka visai dienai!“ Puiku, nes diena, kaip atrodo, bus ilga.
Mažeikų muziejus šiuo metu lankytoją pasitinka puikia Arūno Baltėno fotografijų paroda „Gyvenėms sodelie“, skirta Žemaitiško rašto metams paminėti. Kaip neprisiminsi šį vaizdą mums palikusios Žemaitės: „Mūsų sodelės visos trobos didelės, gražios, naujos, geltonais stogais, baltais kaminais, po kiekvienos langais darželis, gražiai žiogreliais aptvertas. Žydi rožės, lelijos ir pinavijos; žaliuoja rūtos, mėtos ir dievo medelis. Daržai tvoromis aptverti; patvoriais vyšnios susodintos; sodniukuose – obelikės, kriaušės ir slyvos, už daržų kloniai, kertelėje tvenkinėliai, aplinkui gluosniai.
Išilgai sodos vieškelis, sodos gatvė, pakraščiais medžiai, eile susodinti klevai, beržai, šermukšniai. Sodo gale – kalvė, antroje pusėje kryžius, žolėmis apkaišytas. Kalvis arklius kausto, vyrai dirvas aria ir akėja, mergikės staklėse plonas drobeles audžia, moters batvinius, bastučius, morkas, ropes ir ridikus ravi, piemens gano bandą – avis, kiaules ir žąsis, vaikai bėgioja po gatvę ir vartosi po smiltį.“ A. Baltėno ciklas – ne mūsų ką tik skaityta idilė. Tai – per 40 fotografijų, apimančių nūdienos sodelės kasdienybę.
Nuolatinė, bent jau šio metu veikianti ekspozicija, kaip ir dera, prasideda pažintimi su Mažeikių kraštu – „Tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“. Geriau pažinti tarp kuršių ir žiemgalių įsispraudusius žemaičius skatina gausybė tolimiausią praeitį menančių eksponatų. Tiesa, panašių gali pamatyti kone kiekviename civilizuoto pasaulio mieste ir daugelis jų primins, kad moterys puoštis mėgo ir prieš tūkstančius metų, kaip kad vyrai laikyti rankose kalaviją.
Mažeikių muziejus įkurtas 1928-aisiais ir per beveik šimtametę istoriją patyrė didelių sukrėtimų – nemažai vertybių dingo per karą, o 1955-aisiais per gaisrą sudegė beveik viskas. Šiandien muziejaus fonduose – apie 80 tūkstančių eksponatų, sunku pasakyti, kokią jų dalis eksponuojama, bet akivaizdu, kad į tuos turtus akį užmesti gali tik prabėgomis.
Teisus buvo prieškario šviesuolis Vincas Uždavinys, 1930-aisiais mėnesį keliavęs po Europą ir Šiaurinę Afriką bei knygoje „10 000 kilometrų“ teigęs: „Norint pamatyti viską ir gerai išstudijuoti, kas muzėjuose išstatyta, reikia kiekvienas muzėjus lankyti po kelias dienas ir sėdėti ten ištisas valandas.“
Tačiau verta bent trumpam užsukti į salę, kurioje muziejus įrengė nuolatinę interaktyvią ekspoziciją „Naftos kelias“. Sakoma, kad nelabai kur aplink Baltiją gali kažką panašaus pamatyti – naftos gavyba, perdirbimas, logistika. Geroji gidė davė pauostyti įvairių naftos pavyzdžių, o, kai atitraukusi nuo nosies menzūrėlę, pasakė, jog čia rusiška, lyg nudiegė, dingtelėjo paika mintis – būčiau žinojęs, neuostyčiau, pasauliui rusiškos smarvės ir be naftos per akis dar nuo caro laikų, kai maskoliai Mažeikių geležinkelio stotį, o paskui ir visą miestą buvo pavadinę koriko Muravjovo vardu.
Visai kas kita – dvelksmas nuo Plinkšių pelkės, vos prieš porą metų atgijusios po ilgų jos darkymo metų. Pasirodo, durpes Plinkšių dvaras čia kasė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau tik sovietai ėmėsi rimtai naikinti pelkę – išrausę sausinimo griovius bei kanalus, paliko pelkę be vandens ir kasė durpes. Vėliau durpių gavyba buvo nutraukta, kasimo duobės užsitraukė kiminų veja, tačiau tik 2021-aisiais pagal Europos Sąjungos programos projektą pradėti natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo darbai.
Mokslo žmonių duomenimis, Plinkšių pelkėje galima aptikti per 400 augalų, dešimtis žinduolių, paukščių, drugių bei visokių varliagyvių rūšių. Apie pelkės gyvenimą valandų valandas galėtų pasakoti biologas Deivydas Makavičius, einantis dar ir Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininko pareigas. Vieną iš šių keistų gyvių, kažkokiomis aplinkybėmis patyrusį kojos traumą, Deivydas globoja ir nešioja kuprinėje. Turėjome progos įsitikinti šikšnosparnį turint gerą apetitą – jis atkakliai žiaumojo didžiulį kirminą, kol šis prasmego skraidančio žinduolio pilve. Brrr.
Ką gi, po apsižvalgymo pelkėje ir mes vaišinomės skanėstais. Bityno „Užpelkių medus“ šeimininkas midudarys Alvydas Nabažas su dukra Rasa nustebino nelabai matytais patiekalais bei gardumynais. Beje, Rasa – pirmoji Baltijos šalyse medaus someljė. Kad nereikėtų vartyti žinynų, trumpai – šiuo iš prancūzų skolintu žodžiu vadinamas profesionalus restorano darbuotojas, padėsiantis pasirinkti tinkamiausią vyną prie jūsų užsakytų patiekalų.
Vis dėlto labiausiai Mažeikiuose nustebino ir pribloškė Gramofonų muziejus. Trijose jo salėse akys raibsta nuo patefonų bei kitokių šios giminės eksponatų, o galva neišneša, kaip žmogus galėjo surinkti tokią kolekciją. Prieš porą metų tai ir buvo tik Vitalijos bei Gedmino Stasiūnų kolekcija, kol pavyko įgyvendinti svajonę 30 metų kauptus lobius parodyti žmonėms tam reikalui įkurtame muziejuje. Gedmino pomėgis kolekcionuoti, išaugęs į tikrą aistrą, užgimė ne tuščioje vietoje – mama domėjosi antikvariniais baldais, tad ir sūnus dar vaikystėje pradėjo kolekcionuoti pašto ženklus, monetas, senovinius laikrodžius.
Lemtingas posūkis į gramofonus įvyko jau laisvės laikais, kai, apsilankęs Mažeikių kolekcininkų susibūrime, Gedminas pamatė seną, tačiau grojantį rusišką patefoną, kurį įsitaisė už senovinį amerikonišką brauningą su dramblio kaulo rankena. Kai bičiulis atvežė iš Anglijos patefoną „Columbia“, prasidėjo tikras kolekcininko gyvenimas – paieškos, senų instrumentų gaivinimas, kol jie vėl imdavo skleisti garsus. Savo rankomis antram gyvenimui prikeltas patefonas Gedminui, kaip lengva suprasti, tampa ypatingai brangus ir mielas.
Muziejaus įkūrėjas mielai pasakoja patefonų istoriją. Pasirodo, pirmąjį garsus atkuriantį aparatą, pavadintą fonografu, 1877-aisiais išrado amerikietis Tomas Edisonas, kurį mes žinome kaip elektros lemputės krikštatėvį. Praėjo dešimtmetis, ir vokietis Emilis Berlineris sukūrė prietaisą, garsą atkuriantį iš plokštelių. Tai – gramofonas su didžiuliu garsiakalbiu arba triūba, panašia į išsiskleidusį žiedą. Prireikė dar šiek tiek laiko, kol sumanyta triūbą slėpti aparato viduje. Prancūzų įmonė „Pathe“ pradėjo gaminti nešiojamus gramofonus, nuo tol vadinamus patefonais.
Seniausias muziejaus eksponatas – 1896-ųjų gamybos „Edison-Bell“ fonografas, nors Gedminas, kaip atrodo, turi ir mielesnių širdžiai aparatų, kaip, pavyzdžiui, lygiai prieš šimtą metų pagamintas „HMY Lumiere 510“ patefonas. Iš šalies įspūdį daro faktas, jog muziejuje yra ir vienas iš dviejų pasaulyje išlikusių aparatų – kitas toks tėra Argentinoje.
Kiek apskritai muziejuje yra muziką atkuriančių instrumentų, nežino nė pats Gedminas, sako, skaičiavęs iki 200, paskui numojęs ranka. Juolab, kad susikaupė ir daugybė suvenyrinių gramofonų, įvairiausių grojančių dėžučių, skulptūrėlių, laikrodžių ir kitokio gero. Čia net vidurvasarį gali pasiklausyti kalėdinės muzikos, sklindančios iš besisukančios eglutės.
Dar vienas pavyzdys, bylojantis apie didelius darbus, yra Pauliankos sodyba ant Ventos kranto. XIX amžiaus viduryje toje iškilo vandens malūnas. Praėjus kone šimtui metų, 1936-aisiais, pristatytame mūriniame priestate veikė dirbtuvės, vilnų karšykla bei verpykla, užteko vietos ir malūnininko gyvenimui. Per ilgą laiką pasikeitė daug savininkų, kol 1941-aisiais sovietai malūną nacionalizavo. Į pastatą buvo įkelta Krakių biblioteka, Kultūros namai, vėliau visas kultūras išstūmė čia atsiradęs grūdų sandėlis. Ilgainiui malimo įrengimai susidėvėjo, kurį laiką dirbta tik savaitgaliais, kol 1979-aisiais malūnas baigė savo amžių – buvo nugriautas.
Dilgėlėmis ir šabakštynais apėjusius jo likučius prieš dvejus metus įsigijo energinga, darbšti, verslo skonį pažįstanti Vilma Petrauskienė. Tai, ką matai šiandien, irgi verčia susiimti už galvos – dviejų aukštų karčema, dideliame plote iškilę mediniai, storų rąstų poilsiniai pastatai, žaidimų aikštelės, terasa ant paties šniokščiančios per akmenis Ventos kranto. Taigi, tenka pripažinti ir ponios Vilmos vyro Arvydo nuopelnus. Tikiu, kad visi čia apsilankę žmonės pritars šeimininkų kvietimui: „Atvyk išgirsti upės tėkmės, atvyk pajusti erdvės, kurioje nuoširdumas ir bendruomeniškumas apgaubia kiekvieną kampelį.“
Istorikai tikina, jog Viekšniai, nūnai gyventojų skaičiumi tris kartus nusileidžiantys Mažeikiams, kažkada buvo stambus prekybos centras, turėjęs Magdeburgo teisę. Mažeikų turizmo ir verslo informacijos centro vadovė Jolanta Gintalienė pasakojo komišką istoriją ar legendą apie tai, kaip netikėtai XIX amžiaus antroje pusėje pasikeitė Mažeikių ir Viekšnių svoris bei reikšmė.
Viską nulėmė geležinkelis. Kai jis buvo tiesiamas, žydai neabejojo, kad linija praeis pro Viekšnius, įsikūrusius ant tvirto molingo grunto. Mažeikiai gi įklimpę pelkėse, taigi, judėjai nutarė neduoti rusų satrapams kyšio, ir šie žiauriai atkeršijo – per tris kilometrus aplenkę Viekšnius, geležinkelį nukreipė pro Mažeikius, nors ir prireikė supilti po bėgiais nemažai žvyro.
Norintys apsižvalgyti Viekšniuose, neišvengiamai pakrypuoja ant beždžionių tilto, aplanko 1960-aisiais statytą vandens malūną, kurio pavargusios girnos nustojo suktis palyginti neseniai, jau laisvoje Lietuvoje. Užtat Viekšniuose gyvos kalvystės tradicijos, o ką jau kalbėti apie klestintį puodžių amatą, kasmet rengiamą Molio šventę. Keramikas Vitalijus Baltutis apie puodus mums prikalbėjo, kaip sakydavo monsinjoras Kazimieras, pilnas ausis.
Viekšniai dovanojo Lietuvai daug žymių asmenybių. Miesto centre stovi paminklas, įamžinantis Lietuvos šviesuolių Biržiškų – tėvo Antano, sūnų Mykolo, Vaclovo ir Viktoro – atminimą. Išlikusiame name, kur gyveno Biržiškos, yra memorialinė ekspozicija. 1938-aisiais Mykolas Biržiška įkūrė Sveikatos namus, mat jo tėvui nepatiko Jono Jablonskio sumanytas žodis „ligoninė“.
Pareiškime valsčiaus viršaičiui M. Biržiška rašė norįs kaip pagarbos ženklą savo tėvui pastatyti „mūrinius sveikatos namus, jei valsčius tam reikalui paskirs tinkamą žemės sklypą“. Signataras taip pat pageidavo, kad „prie tų namų pastatytų gražų kryžių ir tvarkoje jį užlaikytų“. Viekšniai, matyt, taip ir liko vieninteliu Lietuvos miestu, turinčiu Sveikatos namus.
Kol apie sveikatą, Viekšniuose kone privalu aplankyti baltomis langinėmis paženklintą senąją vaistinę. Teigiama, kad tai – seniausias, statytas dar 1860-aisiais, Viekšnių miesto pastatas. Lygiai po šimto metų čia buvo įkurta senų farmacijos reikmenų ekspozicija, 1995-aisiais, vykdant paskutinio vaistininko Juozo Aleksandravičiaus miestui turtą palikusios dukros valią, atidarytas muziejus. Tai autentiška anų laikų kaimo vaistinė su išlikusiais baldais, vaistų gamybos įranga, receptais bei vaistinės dokumentacija.
Tarp eksponatų – žmogaus oda. Pasirodo, budeliai už bausmę gyviems žmonėms išpjaudavo dryžius odos, kuri buvo naudojama kaip žaizdas, votis gydantis vaistas. Visai kitaip gydo Gyvolių kaime gyvenanti Jadvyga Balvočiūtė. Plačiai žinoma žolininkė vaišino arbata iš 15 žolelių ir pasakojo, pasakojo. Šalia – vis kokį žolių kuokštelį paduodanti ar žodį įterpianti artimiausia talkininkė Birutė.
Kaip pasakytų guvioji Jadvyga, viskas prasidėjo paprastai – žmogus pasiskundžia, kaip nepadėsi. O dabar tarsi fabrikas – moterys augina, renka, džiovina, kuria gydančias arbatas. Kol kas jų – 54 nuo įvairių ligų bei nusiskundimų: „Visos jos turi vertę, visos stebuklingai padeda.“
Vis dėlto tarp Viekšnius pasaulyje išgarsinusių asmenybių pirmuoju smuiku griežia Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius. Name, kuriame XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje gyveno išradėjas bei filosofas, dar sovietų laikais buvo įkurtas memorialinis muziejus. Jame – garlėkio modelis, konstruktoriaus autografas, jo parašytų knygų kopijos. Šiandien, matyt, jau neįmanoma rasti įrodymų, kad A. Griškevičius savo garlėkiu buvo pakilęs į orą, tačiau net jeigu skridimai – tik legenda, laiką lenkusios teorinės įžvalgos neabejotinai šaukė aviacijos aušrą.
1851-aisiais A. Griškevičius išleido lenkų kalba rašytą knygą „Paralot Žmuidzina“ („Žemaičio garlėkis“). Lietuvoje yra išlikę du jos egzemplioriai, užtat apie jos autorių turime nemažai tyrinėjimų, knygelių ir knygų. Didžiausią darbą, be abejo, nuveikė rašytojas Vytautas Martinkus, išleidęs istorinį romaną „Žemaičio garlėkys“. Knygoje subtiliai persipina autoriaus fantazija bei archyviniai dokumentai. Nedidelė citata iš 270 puslapio: „Zemskiniam ispravnikui nuo dvarininko Ipolito, Motiejaus sūnaus, Daugirdo.
Kaip jau buvo Jūsų liepta, pasakiau Viekšnių gyventojui, bajorui tituliniam patarėjui Aleksandrui Griškevičiui, jog kuo griežčiausiai draudžiama jam važinėti su arkliais ir tampyti po dvaro laukus baidyklę, padarytą iš lazdų ir kiniško šilko...“
Į tolimą praeitį grąžina ir trumpa viešnagė Pavirvytės dvare, kuriame tvarkosi baudžiauninku save vadinantis ekonomistas bei teisininkas Antanas Naujokas. Dvarą, iš kurio buvo likę puvėsiai, šis žmogus pavertė šviesia, išpuoselėta rezidencija.
„Pamatęs, pavaikščiojęs pajutau, kad čia mano vieta. Kai dirbi, galvoje tik geros mintys, nuo blogų išsivaduoji, o planų – keturiems šimtmečiams“.
XVIII amžiaus pabaigoje dvare šeimininkavo Karališkojo teismo komisaras žemės ribų klausimais Antanas Guževskis. Po daugelio metų, jau artėjant raudonajam tvanui, dvarą įsigijo Petrapilio notaras Viktoras Nagurskis. Kai jis su šeima keturių arklių kinkiniu prabangioje karietoje atvažiavo apžiūrėti būsimo pirkinio, notaro žmoną pakerėjo pasakiška aplinka, ir netrukus jie čia įsikūrė. Klaiki likimo grimasa: 1941-ųjų birželį ši moteris mirė gyvuliniame vagone, traukiniui dar nepasiekus Šiaulių. Nagurskių dukrelė tais pačiais metais užgeso Sibire.
Pasakojimą apie mielą pasižvalgymą Mažeikiuose ir jų apylinkėse norėtųsi užbaigti ne tokia liūdna, sakytum, viltingesne gaida. Tokią švieselę įžiebė trumpas prisilietimas prie kilnių VšĮ „Vilties erdvė“ darbų, teikiančių socialinės globos paslaugas žmonėms, kurie irgi patyrė likimo skriaudą. Čia atviros Grupinio gyvenimo namų durys, veikia Specialiosios dirbtuvės, Vaikų dienos centras – „Vilties erdvėje“ tvyro pavadinime įvardytos vilties kuo sėkmingiau įsilieti į bendruomenę nuojauta.