Psichologai tai vadina epideminio pervargimo sindromu, o patys sodybų savininkai įsitikinę, kad lietuviai desperatiškai bando pailsėti nuo suvaržytos namų aplinkos ir visai nesvarbu, kiek tai kainuotų ir kur tai būtų.
„Praėjusių ir šių metų tipiškas pandeminis užsakymas atrodo taip – kuo toliau nuo miesto šurmulio, pažintinės ornitologijos pamokos gamtoje ir jokių televizorių ar kompiuterių ekranų“, – minėjo Trakų turizmo informacijos centro vadovė Laima Balčytienė.
Iš 4700 Trakų rajone esančių apgyvendinimo vietų sparčiausiai šluojamos kaimo turizmo sodybos orientuotos į pusiau darbinį variantą. Tai gali būti ir šeimos poilsis.
Kita pastebima tendencija – žmonės renkasi tas sodybas, kurių šeimininkams priiminėti svečius yra gyvenimo būdas.
„Bendraujantys šilti žmonės, kurie gali valandų valandas pasakoti kad ir apie karaimų ar totorių istoriją, o vakare dar iškepti nacionalinį patiekalą kiubetę – yra rojus tipiškai vilniečių ar kauniečių biurokratų šeimai, kurie, matyt, porą metų dirbo nuotoliniu būdu Justiniškėse ar Kalniečiuose“, – teigė L. Balčytienė.
Tobulas pakrikusių miestiečių nervų „sušukavimo“ pavyzdys yra Bielinių sodyba, įsikūrusi vos ne bažnyčios šventoriuje. Jei dieviškos bažnyčios auros nepakanka – šeimininkai atvykėlius spusteli į baidarę dienos žygiui itin siaura ir sraunia Verkne. Miestiečiai iš tokios išvykos grįžta „apšakalėję“.
Klasterio „Panemunių turai“, jungiančio nemažai apgyvenimo įstaigų Šakių bei Jurbarko rajonuose valdybos narys Gediminas Naujokas pastebėjo, kad pavyzdžiui viešbutį „Zyplių dvaro oficina“ komandiruotei užsisako vienas kitas valdininkas ar verslo žmogus iš Vilniaus ar Kauno.
„Žmonės tiesiog ieško aukšto lygio apgyvendinimo paslaugų regionuose. O kai dar šalia siūlomas ir aukštos kokybės maitinimas, iš viso fantastika“, – sakė G. Naujokas.
Daiva Kulienė, Molėtų turizmo ir verslo informacijos vadovė, pastebėjo ir dar vieną neįprastą tendenciją. „Sodybas užsisako atvykėliai iš tolimiausių Žemaitijos kampų. Tokio pasirinkimo motyvas – noras pakeisti aplinką ir pabėgti prie ežerų. Taip pat atvykę čia būtinai aplanko Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ekspoziciją ir Molėtų astronomijos observatoriją, kur gali žvaigždes naktį skaičiuoti“, – sakė D. Kulienė.
Jolanta Šindeikienė, netoli Trakų esančios „Medaus pirtelės“ savininkė, kuri, beje, turi gydytojos epidemiologės diplomą, mini, kad padaugėjo paskutinės minutės užsakymų.
„Šiemet yra kiek kitaip nei anksčiau, kuomet sodyba būdavo rezervuojama kelis mėnesius į priekį ir vasarai užimta jau kovo mėnesį. Pandeminiu laikotarpiu pasikeitė rezervavimo įpročiai – padaugėjo paskutinės minutės užsakymų, tačiau sodybos užimtumas vis tiek liko 98-100 proc. visus metus. Žmonės skambina ir skundžiasi, kad neįmanoma papulti“, – sakė J. Šindeikeinė.
„Medaus pirtelės“ savininkė mini, kad nors anksčiau apsistodavo svečių iš užsienio – Izraelio, Vokietijos ar net Pietų Korėjos, Australijos, šiemet karaliauja lietuviai. Priežastis paprasta – dėl pandemijos atsisakyta rezervacijų per booking.com sistemą.
„Sodyba įsikūrusi netoli Trakų, tad ne sezono metu daugiausia apsistoja vilniečiai bei kauniečiai. Vasarą pastebimas ir žemaičių pagausėjimas, kurie nori poilsiauti ne prie jūros, bet prie ežerų.
Sodyba puikiai pritaikyta pandeminiam laikotarpiui – yra vienas namelis, kuriame dažniausiai ir apsistoja poros ar šeimos su vaikais – tad išlaikomas privatumas, galima nukeliauti iki Trakų ar pasivaikščioti netoliese esančiu Varnikų pažintiniu taku“, – sakė J. Šindeikienė.
Pasak savininkės, tik prasidėjus karantinui pastebėjo, kad žmonės nori apsistoti darbinėms atostogoms. Kadangi keičiasi poreikiai, prisitaikyti tenka ir jiems – net įvedė greitesnį internetą.
Turizmo rinkos ekspertai pusiau juokais prognozuoja, kad po šios vasaros psichologinės reabilitacijos kursus reiks surengti jau ne atvykėliams į Trakus ar Molėtus, o pačių sodybų ar viešbučių darbuotojams.
„Per antrą vasarą besitęsiančią pandemiją miestiečių atvežamą sukauptą neigiamą psichologinį krūvį reiks kažkaip neutralizuoti“, – juokauja L. Balčytienė.
Kelionių agentūros „Tedo“ vadovas Tadas Kertenis masinį miestiečių plūstelėjimą į Onuškį, Aukštadvarį ar Grendavę siejo su didmiesčių depresine aplinka.
„Miestuose, kur yra troleibusai – Vilniuje ar Kaune – susiduriama su beprotišku aplinkos spaudimu, todėl miestiečiai ir veržiasi net ne į savas, o svetimas sodybas, kur gali nieko neveikti. Nuosavose sodybose reikia kažką vis tobulinti ar prižiūrimam žmonos nuolat zulinti žolę, – teigė ekspertas. – Klaipėdiečiams 40 proc. laimės duoda jūra. Jie morališkai atsparesni. Pripažinkime, kad žmogus iš sveikos gyvenimo aplinkos, sakykim iš Leipalingio iškylauti į Valkininkus tikrai nevažiuos“.
Kita vertus, pasirinkimą likti Lietuvoje lemia ir žmonių baimė pildyti krūvą formalumų keliaujant į Turkiją ar Egiptą. Nesaugumo jausmą kursto ir pranešimai apie itin pavojingas virusų atmainas plintančias iš Indijos.