Nuo medinio tako regint įspūdingus aukštapelkės vaizdus, mintimis nuskrieji į civilizacijos nepaliestą žilą senovę – šiai vietovei nepavaldus laikas ir žmogaus ranka.
Gamtos paveikslas čia kiekvienu metų laiku ryškiai keičiasi, tačiau pats įsimintiniausias reginys atsiveria būtent dabar, pavasario pradžioje beldžiantis šiltesnėms dienoms, kuomet vandens supami kupstai primena daugybę pelkėje išsibarsčiusių salelių, sukuriančių nepakartojamą kraštovaizdį.
Šiame paveiksle puikiai dera beržai, pušaitės, eglės, bet dar didesnį įspūdį palieka sausuoliais virtę medžiai, bylojantys apie nelygią jų kovą su pelke, kasmet užkariaujančia vis gausesnes medelyno gretas.
Medinės tako dalies ilgis – 400 metrų, o už jos įžengiame į sengirę, kurioje natūralus takas driekiasi dar apie pusantro kilometro. Didžiulių, šimtamečių pušų ir eglių apsuptyje pasijunti tarsi XIX amžiuje, ir tik informaciniai stendai grąžina mintis į dabartį.
Storiausios rezervato pušies skersmuo – beveik metras, o aukščiausia pušis – 38 metrų aukščio.
Dubravos rezervatinė apyrubė – vienintelis toks gamtos kampelis Lietuvoje, kurį verta aplankyti atvykusiems ir iš tolimesnių šalies vietovių. Pandemija paskatino daugiau keliauti po savo tėvynę, pamatyti unikalių vietų, grožiu nenusileidžiančių daugeliui populiarių užsienio lankytinų objektų.