Pakaunės krašto gamtos lobiai – netoli vienas kito: prie marių stūksantis piliakalnis ir reto grožio pažintinis takas

Vaizdingų gamtos kampelių ieškantys kelionių mėgėjai neprašautų pro šalį, pasirinkę dvi netoli viena nuo kitos esančias lankytinas vietas Kauno rajone, Vaišvydavos apylinkėse – Pakalniškių piliakalnį ir Dubravos pažintinį taką.

Piliakalnis stūkso vos už kelių šimtų metrų nuo Vaišvydavoje esančios Didžiosios gatvės – nuo jo atsiveria nuostabi Kauno marių panorama, žavios pakrantės, bekraščių medžių kilimų žaluma, o tolumoje matyti Pažaislio vienuolyno ansamblis.

27 metrų aukščio kalvoje įrengti mediniai ir akmeniniai laiptai, pėsčiųjų takai, apžvalgos aikštelė, nusileidus prie pat vandens pastatyti suoliukai, šalia kurių driekiasi į mišką vedantis pažintinis takas.

Istorikų ir archeologų duomenimis, gyvenimas piliakalnyje virė I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje.

Legenda byloja, jog piliakalnį supylė senovės lietuviai, o pilies šeimininkas buvo Nemuno žemių slėnio valdovas Vaišvydas. Medinė pilis daugelį amžių saugojo žemes nuo priešų, tačiau kartą jos gynėjai buvo išduoti. Sugriauta pilis taip ir nebuvo atstatyta.

Pakalniškių piliakalnį iki antro kelionės taško, Dubravos rezervatinės apyrubės pažintinio tako, skiria vos keturi kilometrai – pasibaigus Vaišvydavai, reikia sukti į kairę link Gervėnupio, pavažiuoti dar du kilometrus šiuo miškingu asfaltuotu keliu ir antrą kartą pasukus į kairę, kelias minutes riedėti žvyrkeliu.

Gamtos mylėtojams sugaištas laikas atsipirks su kaupu – prie medinio lieptelio išlipus iš automobilio, už keliasdešimties žingsnių atsiveria egzotiniai mūsų kraštui vaizdai – virš pelkės nutiestas medinis 400 metrų ilgio takas.

Žingsniuojant šiuo taku, iš abiejų pusių pajunti stiprią žmogaus nepaliestos gamtos ranką – aukštapelkės žoles ir samanas, iš kurių stiebiasi jauni berželiai, pušaitės, daug kritusių ir sausuoliais virtusių medžių, sukeliančių ne mažesnį įspūdį nei gyvybę skleidžiantys jų broliai.

Pelkė nuklota baltus medvilnės taškelius primenančiais augalėliais – siauralapiais švyliais, kurie sukuria dar didesnį grožį šiame retame gamtos paveiksle.

Švyliai pelkėje žydi gegužės-birželio mėnesiais, tad dabar aplankyti šį pažintį taką būtų pats tinkamiausias laikas.

Už medinės tako dalies driekiasi dar maždaug pusantro kilometro ilgio natūralus takas šimtametėje pušų ir eglių sengirėje, kurio pabaigoje stovi storiausia rezervatinės apyrubės pušis. Jos skersmuo – beveik pusantro metro, aukštis – 31 metras.

Keliaudama kaskart įsitikinu, kad Lietuvoje yra daugybė neatrastų, plačiajai visuomenei nežinomų vietų, kurias didžiuodamiesi galime ir patys aplankyti, ir užsienio turistams parodyti.