Palangoje atostogavęs Vaidas džiaugiasi pokyčiais: dėl šių sovietizmu dvelkiančių babų ilgai jaučiau siaubingą gėdą

Baigiasi vasara, o aš dar nesu parašęs apie mūsų šio metų laiko sostinę Palangą. Dėl to kuo skubiausiai taisau šį apsileidimą, juolab, kad šią vasarą Palangoje teko pabuvoti bent keliskart, tai yra, dažniau nei bet kada anksčiau. Žinokite, šįkart man ji ir patiko labiau nei bet kada anksčiau. Taip patiko, jog noriu jos dar.

Žinau, kad į ją galima vykti ištisus metus, tačiau šiuo klausimu esu senamadiškas – be maudynių jūroje (kalbu apie normalias maudynes, o ne apie tas, kai reikia eketę prasikirsti) Palanga man yra lygi bet kuriai Lietuvos periferijai (o kartais yra net dar mažiau patraukli, nes prie jūros pučia per šaltas vėjas). Nerandu daug džiaugsmo būdamas Palangoje šaltuoju metų laiku. Todėl man bei tokiems kaip aš dabar yra liūdnas metas, nes tenka realiai suvokti, kad vėl aktuali Palanga pasidarys tik po gerų devynių mėnesių.

Optimizmo neprideda ir žiaurokas, bet kartu ir teisingas vienos žymios Lietuvos ponios (prezidentienės Kristinos Brazauskienės) posakis, kad vasara baigiasi tiems, kas neturi pinigų. Kodėl neprideda? Kaip tai kodėl? Nes be to, jog vasara baigiasi, tenka dar sykį pripažinti, kad per gyvenimą nesu suviliojęs nė vieno prezidento. Liūdna, kai taip. Gal kada bus kitaip, bet grįžtant prie posakio, tai nepaisant, jog buvo pasakytas gan seniai, šiandien jis yra dar aktualesnis. Manau, nepraeis daug laiko ir jis bus apskritai įtrauktas į lietuvių tautosakos aruodus.

Bet kol tai atsitiks, pažiūrėkime, kaip šią vasarą mano požiūriu atrodė apdainuotoji vasaros sostinė. Ir gal sakau, tekstą pradėkime nuo nudistų paplūdimių, nes standartiškai jie skaitytojus visai nemenkai domina (ypač tuos, kurie juose nesilanko ir garsiai visiems rėkia, kad nenoriu ir netraukia). Nors gal ne, gal, jog neatrodytų, kad būtent jie yra svarbiausi mūsų Palangoje, palikime nudistus teksto pabaigai. Iš pradžių pažiūrėkime į kitus dalykus.