Anksčiau retsykiais susimąstydavau apie šuolį parašiutu. Bandydavau įsivaizduoti tą jausmą, kai pati iššoku iš lėktuvo. Vien nuo minčių apie kritimą iš tokio aukščio man užgniauždavo kvapą, todėl niekad nesijaučiau tvirtai tam pasiryžusi. Iki kol gimtadienio proga draugė man įteikė vokelį, o ten – siurprizas! Kuponas šuoliui!
Taigi, dėtis nebebuvo kur. Kartu šokti pakalbinau draugą, kuris taip pat šoko pirmą kartą, be to – su tikslu įveikti aukščio baimę. Labai rekomenduoju taip padaryti ir jums: dviese šokti žymiai smagiau, o ir šiek tiek drąsiau.
Atvykome į Pociūnų kaimą, esantį Prienų rajone, kur mūsų laukė šuolis iš 3 kilometrų aukščio ir iki 25 sekundžių trukmės laisvas kritimas. Kadangi šokome ne po vieną, o dviese su instruktoriumi, užteko išklausyti 10 minučių trukmės instruktažą. Norint šokti su parašiutu vienam, reikia išklausyti minimaliai vienos dienos trukmės mokymus. Nors taisyklių nebuvo daug, iš jaudulio nepavyko atsiminti visų detalių. Tačiau instruktorius mane nuramino, kad prieš šokant dar primins, kaip reikia elgtis.
Prisitvirtinę būtiną įrangą pajudėjome nedidelio lėktuvo link, susėdome ir pradėjome kilti aukštyn. Pasiekus reikiamą aukštį vienas iš instruktorių atvėrė duris, pro kurias po vieną iššoko keli mėgėjai. Jie šoko veidu į mus, todėl atrodė, kad kelioms sekundėms tarsi pakibo ore ir tada dingo iš matymo zonos. Štai čia įtampa pakilo iki jau seniai kada justo lygio: negalėjau patikėti, kad už kelių akimirkų ir pati taip skrisiu. Paskutinį kartą instruktoriai patikrino pritvirtintus diržus, o tada mes iššokome.
Tiesą sakant, aš beveik neprisimenu laisvo kritimo. Manau, kad taip yra dėl tuo metu ypatingai pakilusio adrenalino. Atrodo, atsipeikėjau tada, kai instruktorius išskleidė parašiutą ir mes pradėjome sklandyti bei leistis žemyn. Dėl to džiaugiuosi, kad instruktorius nufilmavo visą procesą, taigi galėjau atgaivinti aptemdytą atmintį.
Parašiutu lėtai leidžiantis žemyn, pajutau, kaip atslūgsta įtampa ir ją pakeičia ypatinga ramybė. Dabar, prisiminus šį šuolį aš suprantu, kad labiausiai į atmintį man įsirėžė aštriausios emocijos. Jos – pačios įdomiausios. Visa ta įtampa ir net baimė, tuo metu kėlusi diskomfortą, dabar peraugo į pasididžiavimą, kad sugebėjau su tuo susidoroti.
Instruktoriui – 2175-asis šuolis
Man paskirtas instruktorius Vincentas Kerevičius visą laiką buvo nusiteikęs puikiai. Patikino, jog mano baimė yra visiškai natūrali, o po to aš tikrai dar kartą padėkosiu draugei už šią patirtį. Kaip vėliau įsitikinau, jis buvo visiškai teisus. Paklausus, kelintas šis šuolis jam, V. Kerevičius atsakė, kad maždaug 2175-asis. Vyras aktyviai šokinėja nuo 2008-ųjų, ir sako, kad šuoliai jam vis dar yra labai įdomūs.
„Labai įdomu matyti žmones ir emocijas, kurios aplanko šuoliu metu bei nusileidus. Pačiam būna smagu kartu su tais žmonėmis. Dažniausiai visi jaučiasi pakylėti, o tokia emocija yra įvertinimas instruktoriui, kad darbas padarytas gerai“, – sako V. Kerevičius.
Vyras pastebi, kad žmonės laisvėja, atsiranda vis daugiau norinčių išbandyti šuolius ir paklausa išties didelė. Štai jauniausias klientas buvo 7-erių metų berniukas, kuris šauniai susitvarkė viso šuolio metu. Vyriausi – puikios formos vyrukas virš 80-ies ir šiais metais šokusi 90-ies metų fiziškai aktyvi moteris. Išties, įspūdinga.
„Iš patirties pastebiu, kuo labiau žmogus bijo, tuo daugiau teigiamų emocijų aplanko nusileidus ant žemės. O tiems, kurie sako nebijo, ta natūrali baimė vis tiek nevalingai išlenda ir tada būna šiek tiek sudėtingiau“, – pasakoja V. Kerevičius.
Paskatino 70-metė močiutė
Besidalindama savo patirtimi, radau dar vieną unikalią istoriją. Prieš 2 metus parašiutu šokusią 70-metę Godos Vileikytės močiutę ši patirtis taip sužavėjo, kad šiemet moteris nusprendė padovanoti šuolį savo anūkei.
G. Vileikytė manė, kad viskas bus paprasčiau ir panašiau į sklandymą. Kaip paaiškėjo, ši patirtis daug ekstremalesnė. Tiesa, mergina buvo nusiteikusi, kad nusileidimas ant žemės bus sunkus, tačiau šis mitas griuvo – ji teigia tiesiog prisėdusi ir tiek, net vandens parke nusileidžiant patiriamas didesnis smūgis.
„Baisiausia buvo žengti žingsnį iš lėktuvo – baisu buvo tiek, kad iki kol parašiutas neišsiskleidė negalėjau įkvėpti oro. Nusileidusi visa drebėjau ir negalėjau patikėti, kad iššokau, bet dabar šokčiau vėl ir vėl!“ – dabar jau su šypsena prisimena G. Vileikytė.
Mergina sutinka, kad įspūdingiausia šuolio dalis buvo laisvas kritimas: „Tuo metu tikrai jaučiausi kažkokioje kitoje dimensijoje, nes nejaučiau nei žemės, nei dangaus, nei savo kūno. Galvoje buvo tik viena mintis: nerealu. Turbūt pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime jaučiausi tokia laisva, dalis kažkokios visumos. Tuo metu atrodo, kad ne šoki, ne krenti, o tiesiog esi. Nežinau kaip kitaip paaiškinti, turbūt tik patirti galima, bet buvo nuostabu“, – išgyventomis emocijomis dalijasi mergina.
Nuoširdžiai rekomenduoju išbandyti šią nuostabią patirtį, arba tai padaryti paskatinti artimąjį. Šuolis neabejotinai suteiks daug nepamirštamų emocijų bei paskatins apmąstyti jas ir kitus įdomius dalykus apie save. Kas žino, galbūt tai bus kažko ypatingo pradžia.