Apsikroviau knygomis, atsidariau „Google“ naršyklę ir pradėjau domėtis kuo įdomus šis Lietuvos lopinėlis ir ką galima aplankyti čia svečiuojantis. Tad štai ką pavyko čia surasti ir aplankyti.
Pirmiausia įdomus pats Lukšių miestelis, šalia kurio įsikūręs Zyplių dvaras. Literatūroje susipažinę su šių apylinkių istorija, leidžiamės į kelionę viską pamatyti savo akimis. Atvykstame apie 11.00 val. automobilį pasistatome prie dvaro. Numeryje galėsime įsikurti nuo 15.00 valandos, reiškia turime keturias valandas apylinkių pažinimui. Tad kaip ir priklauso tikriems grafaičiams, tik atvykus leidžiamės apžiūrėti valdų. Pirmas mūsų objektas – Zanavykų muziejus – įsikūręs čia pat.
Susimokame simbolinį 2 eurų mokestį už muziejaus lankymą ir nardydami tarp ekspozicijų, pamažu susipažįstame su Zanavykų krašto istorija. Pasirodo, dabartinis Zanavykų vardas vartojamas nuo XIX a. antros pusės. Remiantis istoriniais šaltiniais, šis kraštas vadintas Sūduva. Vėliau – Paprūse, Suvalkija, Užnemune.
Nuo muziejaus, beveik trys kilometrai iki sekančio mūsų taško – Lukšių Šv. Juozapo bažnyčios. Atkarpa gana nuobodi, driekiasi beveik jau išnykusiu, kadaise čia buvusiu asfaltuotu keliuku, kurio abejose pusėse išsidėstę privatūs namai. Mūsų nuobodulį netikėtai išsklaido šalia keliuko sutiktas svajojantis akmuo ir kiti visiškai netikėti atradimai.
Dar šiek tiek paėjėjus nustebino iš už krūmų kyšanti arklio galva. Natūralaus dydžio arklio skulptūra stovėjo tiesiog namo kieme.
Laimė, kad kaip tik sutikome ir kiemo šeimininkę, kuri papasakojo, kad kažkada, namą su visa skulptūra nupirko iš ankstesnių savininkų, kurių šeimos narys kažkaip susijęs su skulptūromis ir su arkliais. Sakė, kad buvo minčių ją nugriauti, tačiau vieną dieną atvažiavęs visas autobusas, pilnas turistų, kurie aplankę skulptūrą papasakojo, kad tai valstybės saugomas paminklas ir, kad už jo nugriovimą grėstu bauda. Tad minties griauti atsisakė. Tolimesnė kelio atkarpa daugiau jokių staigmenų nepateikė ir mes priėjome Lukšių Šv. Juozapo bažnyčią.
Kas maloniai nudžiugino aplankius šią bažnyčią, tai jog ji nebuvo užrakinta kaip paprastai būna kitose bažnyčiose ir nors į vidų patekti negalėjome, tačiau pasižvalgyti pavyko. Už durų, toliau, stovėjo užrakinti vartai, kurie saugojo bažnyčios turtą, bet mums pilnai užteko tiek, kiek galėjome pro juos pamatyti.
Už kelių šimtų metrų pietų kryptimi įsikūręs miestelio parkas. Eidami link jo, užsukome į dešinėje tilto per Lenkupį pusėje stovinčią parduotuvę, kurioje prigriebėme po puodelį pačios neskaniausios kavos, o tiksliau kavos skonio šilto gėrimo. Tad taip su puodeliais rankose, raukydamiesi ir maivydamiesi nuo kavos gėrimo sukeltų emocijų, atžingsniavome į Lukšių parką.
Kaip jau supratome iš pakeliui sutiktų tam tikru pozityvu įkvepiančių instaliacijų, miestelyje gyvena daug kūrybingų ir veiklių žmonių. Kaip paaiškėjo pasiekus parką – nemažai kūrybinių idėjų čia įgyvendinta. Parką puošia tvenkinys su fontanais, daugybė skulptūrų bei augalų kompozicijų. Akivaizdu, kad kūrybinis darbas miestelyje vyksta nuolat ir tuo galima tik pasidžiaugti. Nuo parko, dar kilometras iki sekančio mūsų kelionės taško – Varlių namelio.
Varlių namelis įkurtas Lukšiuose, Vingio gatvėje esančioje Redos Pečiulienės-Šilingės sodyboje. Nors kalbant tiksliau, ne namelis, o jau du nameliai kartu su sodu šiame muziejuje skirti įvairiausioms varlytėms ir varlėms. Mūsų apsilankymo šiame muziejuje metu, buvo eksponuojama daugiau kaip 5000 eksponatų. Ši kolekcija užregistruota Lietuvos rekordų knygoje, o jos savininkė Reda yra įsteigusi „Varlių kolekcininkų asociaciją“ kuri, beje, turi 23 narius.
Atvykome iš anksto neužsiregistravę, tad buvome prijungti prie kitos grupės, kuri atvyko su registracija. Vykstantiems čia patarčiau būtinai užsiregistruoti telefonu, kurį, kaip ir kita informaciją, rasite FB puslapyje „Varlių namelis“. Užsiregistravus, muziejaus įkūrėja Reda praveda ekskursiją ir papasakoja daug įdomių dalykų apie muziejaus ir varlių kolekcijos atsiradimą. bei papasakoja apie čia eksponuojamus eksponatus atskirai. O žmonių čia tikrai netrūksta, mums besilankant, čia atvažiavo dar trys grupės.
Po ekskursijos pasirašę muziejaus knygoje ir dar šiek tiek pabendravę su muziejaus įkūrėja, kuri be galo šiltas ir malonus žmogus, tikras šviesulys, patraukėme toliau apžiūrėti dvaro valdų.
Už kelių šimtų metrų nuo muziejaus telkšo Lukšių tvenkinys, sudarytas užtvenkus Lenkupio upelį (Siesarties intakas) 0,8 km nuo jo žiočių. Tvenkinio ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius – 1,34 km, plotis – iki 0,13 km. Yra 6 a sala. Krantai neaukšti, daugiausia apaugę medžiais ir krūmynais. Šiaurinėje ir rytinėje pakrantėse plyti dirbami laukai. Šiaurinėje pakrantėje įsikūręs Kuprių kaimas.
Tvenkinys įrengtas 1970 m., o 2014 m. atlikti tvenkinio išvalymo darbai. Krantas iš miestelio pusės sutvarkytas, įrengta scena, matomai čia vyksta renginiai, renkasi jaunimas.
Tad tiek čia ir tų valdų, viską apžiūrėjus liko apie 4,5 km galas grįžti į dvarą. Neskubėdami leidomės agrariniais vaizdais išdabinto kraštovaizdžio apylinkėmis link mūsų nakvynės vietos, didžiąją dalį kelio eidami šalia milžiniško kukurūzų lauko, prisimindami matytus siaubo filmus, kurių scenarijus rutuliojosi panašiuose laukuose.
Dvarą pasiekėme šiek tiek po 15.00 val. įsikūrėme oficinoje, kurioje kadaise gyveno tarnai.
Dar vienas reikšmingas šio dvaro, o kartu ir poniško savaitgalio privalumas, dvaro pastatuose įsikūręs restoranas „Kuchmistrai”, kuriame galima pasimėgauti autentiškais, kadaise tik ant didikų stalų besipuikavusiais patiekalais
Po kelionės buvome gerokai praalkę, išvydus menių, kuriame tokie patiekalai kaip „Ančių kepenėlės Foie Gras su šviežių uogų padažu ir marmeladiniais mandarinais“, „Apelsinų sultyse marinuotų burokėlių carpaccio su pistacijų migla“, „Ropių kugelis su kastiniu“, „Elnienos nugarinės kepsnys su kadagio uogų padažu ir svieste keptais obuoliais, kaparėliais ir pastarnokais“ buvo sunku suvaldyti ašaras. Užsisakėme, maistas tikrai nuostabus, net sunku būtų išskirti kažką ką galėčiau parekomenduoti, tikrai, viskas beprotiškai skanu.
Jei tai būtų paprastas restoranas, net nepaminėčiau jo, bet šis, kuriame atkurti autentiški patiekalai, puikiausiai tinka mūsų kelionių po Lietuvą koncepcijai ir krašto pažinimui ne tik lankant, matant, bet šiuo atveju ir valgant.
Rytojaus dieną turėjome iki 11 valandos išsikelti, tad pavalgę pusryčius, susipakavome ir patraukėme link namų Vilniaus kryptimi. Tačiau turėjome dar visą dieną, tad pakeliui, nusprendėme aplankyti vieną kitą įdomesnį šių kraštų objektą. Vienas tokių – Novaraisčio ornitologinis draustinis.
Mums lankantis, sutikome šeimą ir keletą žvejų, tad tokiu metu didelio žmonių srautų nebūna, tačiau įtariu, kai ima buriuotis gervės, čia turėtu būti tikrai tiršta ir bokštelis, kuriame vienu metu telpa iki 10 žmonių, būna perpildytas. Ant žemės stovint vargu ar pavyks pamatyti gervių pulkus, tad ko gero geriausias ir patogiausias lankymo laikas būtų ankstyvas rytas, kada dar tik pradeda švisti.