Nesigilindamas į tvarkingai sudėliotas europinių pinigų įsisavinimo schemas kelio Vievis – Trakai pusiaukelėje suku į dešinę, kur link Miciūnų veda žvyruotas ir vingiuotas kelias. Miciūnai tik orientyras, o galutinis tikslas yra Maidonys, kur turėtų būti Maidonių pažintinis takas. Žinant tikslias koordinates ir turint išmanųjį telefoną pasiklysti sunku, todėl dviejų sodybų pašonėje, šalia pamiškėje telkšančios kūdros, atrandu automobilių stovėjimo aikštelę.
Palaidame aikštelės smėlyje mašinos ratai klimpsta tarsi pelkėje – sustoju vos įvažiavęs. Čia pat ir pirmasis informacinis stendas, jame sužinau, kad šioje vietoje Europa investavo į Maidonių miško rekreacinį parką. Šį kartą tako rengėjai neapsiriboja vien tik stende iškabintomis lankytojų teisėmis, draudimais bei parko takų schema ir lankytojams pateikia tokią informaciją kaip atstumai iki artimiausių kelių ir gamtos objektų sąrašas 10 kilometrų spinduliu.
Tako schemos detalumo galėtų pavydėti kiekvienas takas, nes čia pažymėtas kiekvienas sausuolis ir kiekvienas griovys, o stendus su schemomis galima sutikti kas šimtą metrų, todėl ir taip nedideliame parke pasiklysti tiesiog neįmanoma.
Per drėgnas miško vietas nutiestos medinių lentelių tako atkarpos, tačiau kitoje parko dalyje situacija kiek liūdnesnė. Jei galvojate, kad šis gamtos prieglobstis galėtų būti puiki vieta pasivažinėti su vaikišku vežimėliu – pamirškit, nes visi parko takai padengti žvyro sluoksniu, kuriuo einant batai smenga gilyn tarsi brendant per kopas, o vaikams tenka nuolat kratytis batus. Kodėl atsisakyta minties įrengti kieto grunto dangą – vienas Dievas težino, tačiau per žiemą išpurentą žvyrą bristi nėra malonu.
Iš parke buvusių 3 kūdrų neužpelkėjusi liko tik viena – pati pirmoji einant nuo tako pradžios. Čia ant kalvos stovi viena iš kelių take įrengtų pavėsinių, o jos apačioje – iš akmenų sumūryta šiukšliadėžė ir toks akmeninis mini židinys su uždėtu automobiliniu ratlankiu ant viršaus. Tikėtina, jog tai kepsninė. Vertinant pagal šią infrastruktūrą, rekreaciniame parke vienu metu pikniką galėtų rengti trys kompanijos.
Parke įrengtų takų ilgis nesiekia nė kilometro, todėl net ir su stabtelėjimais išsikratyti batams pusvalandžio pasivaikščiojimui pilnai užtenka. Visgi tai ne ta vieta, kurią būtų galima reklamuoti ir siūlyti užsukti į Trakus atvykusiems turistams. Nebent prisipirkot šašlykų ir norite su kompanija pavakaroti. Tik tokiu atveju vertėtų pasirūpinti apsauga nuo uodų, nes tokios drėgnos vietos kaip ši jiems patinka.
Pajautęs pavasario kvapą, pamatęs pražydusią ievą ir uždėjęs pliusą ties Maidonių rekreacinio parko taku grįžtu į kelią Vievis – Trakai, kuriuo pavažiavęs apie kilometrą Trakų kryptimi suku kairėn. Kas nors kartą lankėsi TonyResort nuotykių parke ir važiavo pro Anupriškes, teisingą kryptį tikrai ras, o nuo tos vietos, kur rodyklės link TonyResort kreipia į dešinę, reikia laikytis kairės bei pagrindiniu keliu važiuoti per sodų teritoriją.
Išvažiavus į laukymę sudvejoti priverčia tiesiog pievoje ant kelio pastatyti vartai. Nors jie atviri, ką gali žinoti kas gerų ar piktų kėslų vedamas gali imti juos ir uždaryti, o tada jau aiškinkis kur ir kodėl važiavai. Navigacija iki dar vieno paslėpto tako rodo likus apie kilometrą, todėl minutę padvejojęs kertu vartų liniją. Dar toliau pervažiuoju ir kaimo turizmo sodybos kiemą, kur nusileidęs žemyn randu išsišakojančius kelius. Navigacija sako, kad pasukus dešiniau tikslas už 100 metrų. Dar neprivažiavęs aikštelės, pro medžius matau medinių lentelių takus ir išdrožinėtas skulptūras. Panašu, kad čia nebus taip liūdna kaip kitoje pusėje kelio Vienis – Trakai.
Vienintelės trys ant medžio užkaltos lentos sako, kad čia yra parkas miške „Raistas“. Teko matyti, kad ši vieta Paraisčių parku arba Paraisčių pažintiniu taku vadinama, tačiau jokių tą patvirtinančių įrodymų aptikti nepavyko. Prie pat aikštelės raibuliuoja kūdros vanduo, o pusračiu aplink įrengtas takas-terasa. Prie vandens stovinti pavėsinė su kubilu greta verčia manyti, jog čia gali būti netoliese esančios sodybos poilsio zona. Neseniai buvo romantiškas vakaras, nes ant kubilo stovi sustatyta sudegusių žvakių eilė, o ant žolės guli numestas drenažinis siurblys.
Dar neteko lankytis parke ar take, kuriame stovėtų kubilas, lygiai taip pat neteko vaikščioti taku, kuris būtų apšviestas. Visa tai galima pamatyti čia, šalia Anupriškių, kur dalyje medinėmis lentelėmis nuklotų takų įrengtas apšvietimas. Tik vėliau supratau, kad lygiai tokie patys apšvietimo stulpeliai stovi ir kelio atkarpoje nuo stovėjimo aikštelės iki kelių išsišakojimo, todėl jau galvoju, ar nevertėtų kada užsukti čia tamsiu paros metu.
Šviesus miškas, po kurį tarsi labirintas išvedžioti medinių lentelių takeliai, kur kas panašesnis į poilsiui pritaikytą gamtos kampelį nei aplankytas prieš tai. Čia ir medžio skulptūros, į kurias nebaisu pasižiūrėti, ir sūpynės, kuriomis nebaisu pasisupti.
Ir stovinčios pavėsinės atrodo jaukiai, tarsi jas daręs žmogus būtų galvojęs, jog joje prisėdęs žmogus maloniai jaustųsi.
Pamatęs prie vieno iš takelių stovintį informacinį stendą jau buvau bepradedąs galvoti, kad gal čia tikrai pažintinis takas yra, tačiau trijose vietose pastatytuose stenduose yra vienas ir tas pats tekstas, pasakojantis apie raistą ir jo naudą. Nieko keisto, juk ir pats parkas vadinasi „Raistas“, tačiau įdomios informacijos apie raistus tikrai galima surasti daugiau, o dar jei ir ką nors konkretesnio apie šią vietą būtų galima pasiskaityti, tai žiūrėk ir netikėtas konkurentas Varnikų pažintiniam takui galėtų atsirasti.
Vienu iš įrengtų medinių lentelių takų paėjus toliau galima įsitikinti, kad šis parkas nėra nei pamirštas, nei apleistas. Priešingai – jis atnaujinamas ir plečiamas, nes į toliau boluojančią pelkę tiesiama nauja tako atkarpa. Aplinkui nei gyvos dvasios, tačiau tiesiog darbo vietoje palikti įrankiai, tako pabaigoje stovintis karutis su sukrautomis takui skirtomis lentomis ir naujai klojami smaluoti gulekšniai rodo, jog visiškai neseniai čia vyko tako tiesimo darbai. Po kurio laiko bus galima nauju takeliu nukulniuoti į pelkę, o kol kas galima susipažinti su medinių lentelių tako įrengimo specifika.
Turiu prisipažinti, jog važiuodamas į šią vietą tikėjausi liūdnesnio vaizdelio. Pasivaikščiojimas kilometro ilgio medinių lentelių takais, besiraitančiais tarp medinių skulptūrų, pavėsinių ir gražiai nuaugusių medžių, buvo malonus netikėtumas.
Bevaikščiodamas pagalvojau apie lūkesčius. Kiek daug žmogus priklausomas nuo lūkesčių. Ne išimtis ir kelionės. Keliaudami tikimės pamatyti, atrasti, sužinoti, paragauti, patirti, tačiau ne visada parsivežame teigiamus įspūdžius. O jų kartais nebūna vien tik todėl, kad mes tikimės labai daug.
Prisiskaitę reklaminių tekstų prisižiūrėję profesionalių fotografų nuotraukų ir dar paskaitę teigiamus atsiliepimus vykstame į kelionę tikėdamiesi kažkokio WOW, tačiau tas WOW dažniausiai būna įsivaizdavimas pranokstantis realybę. Realybę, kuri savaime nėra bloga, kuria galima džiaugtis, kurią galima matyti, jausti, gal ne ragauti, bet būdami savo lūkesčių įkaitais viso to realybės žavesio neįvertiname, nes mes tikimės tiesiog daugiau. Apima nusivylimas ir tada staiga pamatome kaip gražiai žydi gėlė, kaip gražiai čiulba paukštelis.
Joks čia stebuklas, tiesiog tuo metu nieko nesitikėdami gebame pamatyti realybę, kokia ji savaime yra graži. Tai gebėjimas džiaugtis akimirka. Tada ir įvyksta dauguma kelionių atradimų, nes viskas prasideda nuo detalių, nuo atidumo realybei, nuo buvimo čia ir dabar. „Real is beautiful“ – iš karto pagalvoju apie šūkį, reklamuojantį Lietuvą. Kad ir kokių su juo susijusių skandalų ir istorijų buvo, pats šūkis geras. Atsisakykit lūkesčių, tiesiog keliaukit, nes „Real is beautiful“.