Rytinis keltas iš Klaipėdos į Smiltynę ir trys mūsų grupės nariai: Mindaugas Ivanauskas (Salantuose esančios Mindaugo Ivanausko Zoo sodybos įkūrėjas ir savininkas), Tadas Lapinas (keliautojų ir aktyvios gyvensenos asociacijos „Žygiuojanti lapė“ vadovas), Norbertas Motiejūnas (tradicinio karate do klubo „Danas“ vadovas ir treneris bei progimnazijos „Magis“ geografijos mokytojas) pradedame tapenti pietų kryptimi. Gaila, ketvirtas grupės narys, Marius Rudokas, šį kartą negalėjo prie mūsų prisidėti. Galutinis tikslas – Kopų g., Nida. Žygio kilometražas – apie 50 km.
Planuojant žygį, iš pradžių galvojome eiti be didelių kuprinių (neštis tik vandens ir šiek tiek užkandžių). Vis dėlto, iki žygio likus porai dienų, nusprendėme, kad imsime pilną maisto davinį porai dienų, atsarginius rūbus, kam reikia – papildomą porą batų, termosus su arbata, mažiausiai po vieną butelį vandens, vaistinėlę, ir visas kitas smulkmenas. Kuprinės išaugo iki 10 kilogramų svorio. Žinoma, tai ne kelionės po Kaukazą kuprinės svoris. Namuose lieka virvės, ledkirčiai, „katės“ (juokaujant, lietuviškas tikrasis atitikmuo – naginės) – ant batų dedami spygliai, skirti eiti ledynu arba kopti ledo siena, miegmaišiai ir palapinė, maistas skirtas 5 dienų žygiui, įranga maisto gaminimui ir pan., taigi kuprinių svoris svyruos iki 20 kg.
Saulė šviečia nuo pat ryto, nors daugelyje Lietuvos vietų – lyja, sninga, krinta šlapdriba. Nuo kelto einant jūros link, jaučiamas vėjo stiprėjimas ir prognozės, kad vėjas bus palankus mūsų žygiui, pildosi – pučia šiaurės vakarų vėjas. Vadinasi, vėjas pūs beveik tiesiai į nugaras. Nusprendžiame, kad pasiėmę dideles kuprines, nepralošėme – apsisaugosime nuo vėjo dengdami nugaras. Ryte temperatūra siekia 2 laipsnius šilumos. Paplūdimys tuščias tiek į Klaipėdos, tiek į Nidos pusę. Patogiai užsidedame kuprines ant pečių, susiveržiame juosmens diržus ir smėlėtu pajūriu pajudame link Nidos.
Pirmas stabtelėjimas po 8-9 km – pajūryje suręstame „Robinzonų namelyje“. Pasislėpę nuo šiaurės vakarų vėjo, pustomo smėlio ir spiginančios saulės atsigeriame arbatos, užkandame, pailsiname kojas. Stojamės, kuprinės ant pečių ir judame toliau. Paėjus panašų atstumą, ties Lybio kopa, iš toli pamatome gulintį ruoniuką. Nejaugi negyvas? Prieiname arčiau – pasirodo, jis šildosi saulutėje. Išgirdęs ir pamatęs mus, Baltijos ruonio mažylis pradeda urgzti – supyksta, kad kažkas drumsčia jo ramybę. Paskambinę bendruoju pagalbos telefonu 112, informavome apie rastą ruonį. Nusiunčiame tikslias vietos koordinates ir judame toliau (pirmadienį sužinosime, kad į Klaipėdos jūrų muziejų, per savaitgalį, buvo pristatyti net trys ruonių mažyliai).
25-as kilometras, Juodkrantė – stojame pietauti. Juodkrantės pušynuose pavalgome, išgeriame arbatos, atsipučiame, bet ilgai sėdėti nesinori – oras ne iš šiltųjų, temperatūra svyruoja nuo 2 iki 6 laipsnių šilumos. Nors saulė ir šviečia, bet šiaurės vakarų vėjas neleidžia pajusti šilumos.
Judame toliau. Praeiname Juodkrantę, kormoranų susirinkimo vietą ir pasukę link jūros prieiname Naglių rezervatą, kuris užima daugiau nei 1600 ha plotą ir tęsiasi apie 9 km tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Tenka stabtelti ties Negyvosiomis kopomis – vienam iš mūsų gerokai pritrynė kulną. Rauname batą, plešiame kojines nuo kojos, traukiame žirkles, kerpame pleistrus ir galvojame: „Ar pirma burną užklijuoti, kad nesigirdėtų šauksmo ar likti humaniškiems?“ Susitvarkome humaniškai – kulnas užklijuotas, pacientas sutvarkytas, neišsisuks – turėsime užbaigti žygį kartu. Palydime Negyvąsias kopas ir Naglio rezervatą, prasilenkiame su vienu-kitu dviratininku, tačiau ir jų nėra daug – tikrai, dar ne sezonas ir vėsus oras daro savo.
38-40 km – Pervalka. Kaimelį praeiname nestodami, aplinkui ramu, vienas kitas gyventojas matosi kieme, bet tikrai dar ne sezono metas. Dar 2-3 kilometrai ir stojame arbatos, pailsinti kojas. Prisėdus nusprendžiame, kad einasi labai neblogai, ir neatrodo, kad būtų sunku. Arbata išgerta, dar vienas kitas užkandis ir stojamės. Ups... pasigirsta: „Aš jaučiu kojas“; „Gal geriau nereikėjo ilsėtis“; „Na vis dėlto jaučiasi, kad einam“. Taigi, nuo 42 kilometro pasijaučia, kad ne kasdien tiek einame ir apskritai nesame dideli ėjikai.
47-48 km – Preila. Tenka stoti paskutiniam arbatos lašui, išsidaliname užkandžius. Batai numauti, atsigulę ant samanų ilsiname kojas. Kalbų ne per daugiausia. Pradeda temti. Aišku, kad su šviesa Nidos nepasieksime. Atsistoti nebėra jau taip linksma, bet juokas ima iš pirmų žingsnių, kreivų kuprinių ir nevalingai pradedamo švilpavimo. Lieka paskutiniai 7-8 kilometrai.
Sutemo, einame mėnulio lydimi. Kuršių marios atspindi mėnulio šviesą. Temperatūra siekia apie 0 laipsnių. Kai kurie iš mūsų džiaugiasi pasiėmę pūkinę striukę – jokios rizikos sušalti. Tolumoje pamatome mašinų žibintus, dingsta. Vėl kažkas suspindi – Nidos žiburiai. Artėja 22 valanda. Einame tyloje, kiekvienas žiūrėdamas į vis ryškėjančius ir didėjančius gatvių apšvietimo stulpus. „Finišas“ – pasirodo užrašas ant dviračių tako prieš pat įeinant į Nidą. Atrodo tikrai jau viskas – 54 kilometras. Bet nakvynės vieta, kaip ir priklauso – Kopų gatvėje, Nidos pabaigoje. Įsitikiname, kad ne visada „finišas“ yra tikroji žygio pabaiga. Pasigirsta komentarai: „Kokio dydžio ta Nida?“, „Kiek JI gali tęstis?“, „Jei man kas nors pasakys, kad Nida yra maža, tegu ateina pėsčiomis nuo Klaipėdos ir pereina per ją“...
56 kilometrai, beldžiamės į nakvynės vietos duris, nusiimame kuprines, kaičiame arbatą. Visai gerai, kad šį kartą palapinės ir miegmaišiai liko namie. Sėdėdami ant lovų priėjome išvados, kad gal ir teisingai, jog maratonas yra 42,2 km, nes po to jau žmonės vargsta.