Ignalinos baseinas
Pasiūlymas važiuojant į ežerų kraštą apsilankyti baseine gali nuskambėti keistokai. Vis dėlto jis tampa gana aktualus vėstant orams, kai lipti į vandens telkinius po atviru dangumi tampa per šalta, o ežerų vanduo pradeda gelti kojas.
Šviesus ir jaukus Ignalinos baseinas tapo traukos centru aplinkinių rajonų gyventojams. Čia sportuoti ar šiaip paplaukioti atvyksta žmonės iš Visagino bei Švenčionių rajonų, kuriuose baseino nėra. Daug vaikų iš šių vietovių pasilieka treniruotis ilgesniam laikui ir padedami profesionalių trenerių siekia aukštų rezultatų.
Galima teigti, kad šis baseinas vilioja būtent savo asmenybėmis – treneriai yra vienas iš šio baseino traukos faktorių. Jie ne tik įkvepia plaukti, bet ir demonstruoja, kad galimybių užsiimti savo mėgstama veikla galima ne vien didmiesčiuose, bet ir regionuose.
Štai treneris Eugenijus Rakitinas į Ignaliną atvyko prieš 12 metų iš Šiaulių. Kadaise gana aukšto lygio plaukikas dabar pats ne tik moko įvairaus amžiaus vaikus plaukti, bet ir gana greitai paruošia juos varžyboms.
„Kai pirmą kartą atvažiavau ir pamačiau šitą baseiną, jame pamačiau ir save: vaikštantį aplink, mokantį vaikus plaukti ir ruošiantį juos varžyboms“, – pasakojo treneris E. Rakitinas.
Pietūs ir aktyvios pramogos „Žuvėdroje“
Paplaukiojus baseine, galima užsukti papietauti į viešbutį-restoraną „Žuvėdra“, esantį ant Paplovinio ežero kranto. Mane, kaip kaunietį, įpratusį matyti urbanistinius vaizdus, sužavėjo pro langą atsiveriantis ežero ir miško vaizdų derinys.
Paplovinio pakrantė šalia restorano – dailiai sutvarkyta, todėl puikiai tinka popietiniams pasivaikščiojimams ir poilsiui prie vandens. Norintiems daugiau pajudėti, galimos ir aktyvesnės pramogos – prie pat restorano įrengta trasa, mėgstantiems pasikarstyti medžiais ir išmėginti savo vikrumo bei laipiojimo įgūdžius.
Negana to, ekstremalių pojūčių mėgėjams yra proga su lynu perskrieti ilgiausią atkarpą visoje Lietuvoje, viršijančią 300 metrų. Praskrieję 22 metrus virš Paplovinio ežero pajusite kaip adrenalinas plūsta į kraują.
Kitas Lietuvos Marijonas
Išgirdus vardą Marijonas, ko gero pirma mintis yra susijusi su vienu garsiausiu šalies dainininku, tačiau apsilankę Mielagėnų kaime į rytus nuo Ignalinos šias asociacijas greitai pakeičiau. Čia stovi Vilniaus Katedrą primenanti Mielagėnų bažnyčia, kurioje šeimininkauja kunigas Marijonas Savickas.
Vaikštant bažnyčios kieme galima žavėtis sutvarkyta aplinka, pora fontanų ir gausybe augalų, tarp kurių yra ir paties klebono sodintų krūmų, o tolėliau, kitoje kiemo pusėje, stovi varpinės bokštelis. Paskambinus varpu, pradeda loti M. Savicko šunys. Pora jų nuolat slampinėja paskui kunigą, nesidrovi vaikščioti ir pačioje bažnyčioje, palei altorių.
Šunys – ištikimiausi tėvo Marijono draugai. Kaip teigia jis pats, be šių gyvūnų būtų vieniša ir nejauku vakarais, kada kunigas po dienos darbų grįžta į kleboniją. Tačiau dienomis jam veiklos netrūksta – parapijoje jis kuruoja senelių globos namus. Juose gyvena 27 žmonės, ir kurių 13 – daugiau nei 90 metų, todėl jis juokauja, kad norintys ilgai gyventi, turėtų atvykti čia.
Apie M. Savicką sklinda legendos visame Ignalinos rajone. Tai – šiltas, malonus ir iniciatyvus žmogus. Jo pastangomis, sudegus netoliese esančių Ceikinių medinei bažnyčiai, parapijiečiai per dvi dienas surinko pusantro tūkstančio parašų ir paaukojo 20 tūkst. eurų jai atstatyti.
Klebonas pasižymi ir ypatingu svetingumu: mums atvykus, jis netruko surasti vargonininkę, kuri mielai sutiko pagroti Mendelsono maršą, puikiai nuaidėjusį tuo metu tuščioje bažnyčioje. Joje taip pat puikuojasi originalūs dailininko Vincento Smakausko paveikslai, kurie, anot kunigo, nepadarytų gėdos ir pačiam Ermitažui.
Ginučiai: vandens malūnas, baidarės ir žuvienė
Į šiaurės vakarus nuo Ignalinos galima rasti tikrą ramybės kampelį – Ginučių kaimelį. Ežerų apsuptyje esančiame miestelyje stovi vandens malūnas, kurį suka upelis, jungiantis Aimajo ir Sravinaičio ežerus. Ant kranto galima rasti suoliukų bei stalelių ramiai iškylai ir poilsiui prie vandens.
Kol orai šilti, dar verta išsimaudyti. Įlindus giliau po tiltu, galima atsipalaiduoti krentančiu upelio vandeniu – tai puikus nugaros masažas.
Neatsivežusiems savo maisto iškylai, galima papietauti kaimo turizmo sodyboje „Gervinė“. Norintys gali apsistoti, o alkani – paskanauti žuvienės, bulvinių blynų ar paprasčiausiai atsigerti kavos ramioje aplinkoje. Jei pasiseks, galbūt jus aptarnaus pats vietos savininkas.
Ginučiuose rasite ir vietą pažaisti tinklinį, nusipirkti rūkytos žuvies. Mėgstantys paplaukioti, ras kur išsinuomoti baidares – šių apylinkių ežerais galima išplaukti iki pat Neries.
Šį kaimelį galima pavadinti tikra oaze. Ko gero ne veltui mums ją aplankius, netruko atsekti pilnas autobusiukas australų, išsiilgusių natūralios, žmogaus nepaliestos gamtos ir poilsio prie vandens.
Plaktukų muziejus
Linkmenų plaktukų muziejus – neįprastas, linksmas, nestandartiškas, ypač jei apie eksponatus pasakoja vienas jo puoselėtojų Rimas Rakauskas.
Gydytojų, geležinkeliečių ar statybininkų plaktukai – viso jų yra daugiau nei 560. Skaičiuojama, kad Linkmenų plaktukų muziejus yra trečias pagal dydį pasaulyje. Plaktukai šį kraštą suranda iš įvairiausių kraštų, nuo Maroko iki Aliaskos.
R. Rakauskas turi pasiruošęs po istoriją ar anekdotą kiekvienam plaktukui, paminėdamas ir neįprastą šių įrankių panaudojimą – štai vienas iš jų yra skirtas sutrupinti krabo kiautui. Spalvingi pasakojimai priverčia kitu kampu pažvelgti į daiktus, kurie visada atrodė esą tik praktiški ir kasdieniški darbo įrankiai.