Gaudrimas – Saidės pažintinio tako gidas
Prieš 4 metus Dzūkijos nacionaliniame parke svečiavausi pas Bužuką, o dabar nusprendžiau aplankyti Gaudrimą iš Neries regioninio parko. Prieš kelias dienas sušvelninti karantino apribojimai jau leidžia bendrauti su kitu namų ūkiu, jei jame ne daugiau kaip vienas asmuo. Gaudrimas gyvena vienas, todėl ramiai važiuoju į svečius. Gyvena jis Saidžiuose, Saidės pažintinio tako informaciniame stende.
Būtent taip lankytojus pasitinka Neries regioninis parkas Saidės upelio krante, nuo kur prasideda kilometro ilgio Saidės pažintinis takas. Pačiame pirmame informaciniame stende pasitikęs personažas lydi lankytojus viso pasivaikščiojimo metu. Gaudrimas šmaikščiu savo stiliumi papasakoja apie Stirnių piliakalnį atradusį gamtininką Kazlauską, apie akmenimis nusėtą Saidės ir Neries santaką, apie čia augančius ąžuolus ir gyvenančius paukščius. Nepamišta jis elgesio gamtoje pamokų bei skatina supratimą, kodėl turime saugoti gamtą. Aiškina taip, kad viską perskaitau nuo pradžios iki pabaigos, tarsi būčiau užsukęs į pažintinį taką pirmą kartą gyvenime.
Gamtininko atrastas Stirnių piliakalnis
Jau atvažiuojant keliu matėsi apsinuoginęs Stirnių piliakalnis. Jis tarsi koks jaunuolis su madinga šukuosena, kai ant pusės galvos palikti plaukai, o kita pusė nuskusta plikai. Anksčiau atrodė jis visiškai kitaip, kadangi niekas ir negalvojo, kad čia piliakalnis. Tik 1995 metais gamtininkui Kazlauskui kilo įtarimas, kad kalvos papėdėje gulintis akmuo su dubeniu gali būti nuo piliakalnio nuridentas aukuras. Gaudrimas dar priduria, kad toje vietoje, kur dabar Aušvitos poilsiavietės griuvėsiai (stende jie pažymėti kaukolės ženklu), anksčiau buvo senovės gyvenvietė. Puolant priešams jie bėgdavo į piliakalnį, ant kurio medinės pilies būta. Nors piliakalnis yra Neries slėnyje, ilgais laiptais užlipus ant 24 metrų aukščio kalvos atsiveria miškingos Neries regioninio parko panoramos. Atrodo, tokia šukuosena ne tik madinga, bet ir praktiška.
Akmenimis nusėta Neries ir Saidės santaka
Nuo Stirnių piliakalnio Neries nesimato, bet ji visai šalia. Saidės upelio pakraščiu pažintinis takas nuveda iki ten per kelias minutes. Žiemą Saidė sukaustyta šalčio, tačiau tik iš viršaus. Pro varvekliais išpuoštas properšas matosi kaip sraunūs upelio vandenys veržiasi į Nerį. Gaudrimas sako, kad žiemomis galima pamatyti Saidėje braidantį vandeninį strazdą. Kažin ar jų yra šią žiemą, kai upelis sukaustytas ledo? Akmenys ir tie pasislėpę po ledu ir sniegu. Vieninteliam Kietakakčiui keliauninkui, atkeliavusiam ledynmečiu iš Šiaurės, tokios mūsų žiemos įspūdžio nedaro. Tokių svečių iš Šiaurės Saidės ir Neries santakoje gausu, tačiau jiems apžiūrėti geriau tinka vasaros laikas. Nukritus vandens lygiui jų tiek daug, kad sekliose vietose vanduo net kunkuliuoja. Sielininkams tai buvo viena baisiausių vietų Neryje. Jie sakydavo „Jei Saidžius praplauksi – toliau keliausi“.
Valanda, kaip ir tas nueitas kilometras su trupučiu, prabėgo greitai. Tenka atsisveikinti su Gaudrimu. Jis su malonumu pasitiks kiekvieną lankytoją ir papasakos apie savo gimtą slėnį paprastai ir suprantamai. Net ir žiemą, kai Saidė, kurį jį maitino, prausė ir gaivino, sukaustyta ledo.