Vyndarystė – užprogramuota šeimos genuose
A. Ramaškevičius sako, kad vyndarystė jo gyvenime buvo tarsi užprogramuota, jam tereikėjo apsispręsti, ar nori eiti šiuo keliu, rašoma pranešime žiniasklaidai. Senojo vyndarystės amato puoselėtojas gimė šeimoje, kurioje ši veikla buvo perduodamas iš kartos į kartą. Paties A. Ramaškevičiaus teigimu, jo apsisprendimą rinktis vyndario kelią sustiprino dveji metai praleisti Sakartvele. Tuomet būdamas dvidešimties sugrįžęs į Lietuvą nusprendė tęsti šeimos tradiciją gaminti vaisių ir uogų vyną, o šiuo metu vyndarystė virsta pagrindine šeimos veikla.
Pirmąsias vyndarystės paslaptis ir receptūras jaunystėje perdavė tėvai ir seneliai, patarimų ieškojo ir jų išlikusiuose užrašuose apie gėrimo gamybos subtilybes. Vėliau, kilus norui gaminti savo vyną vyras ėmė aktyviau domėtis ir gilintis į technologinius procesus. Galiausiai, įstojo mokytis vyno gamybos, o baigęs mokymus įgijo vaisių-uogų vyno ir midaus technologo kvalifikaciją. Pasak Artūro, specialūs įgūdžiai, patirtis ir mokslai būtini, tačiau be užsidegimo ir didžiulio noro imtis neįprasto užsiėmimo nėra lengva.
A. Ramaškevičius pripažįsta, kad vyno gamyboje labiausiai jį žavi kūryba: galimybė eksperimentuoti ir improvizuoti. Vyno gaminimas vyndariui jau tapęs maloniu rudens ritualu, kuris ne tik pasikartojančia veiksmų seka, bet ir kvapais bei garsais sugrąžina jį į jaunas dienas, kuomet gaminančius vyną jis matydavo savo tėvus. Nepaisant pasitaikančių sunkesnių dienų, minčių nebegaminti vyno, nėra kilę.
Pomėgis, virtęs neatsiejama gyvenimo dalimi
Dažnai mėgstama veikla ar laisvalaikio pomėgis tampa aistra, gyvenimo būdu ar net verslu. Taip nutiko ir Ramaškevičiams – jiems vyndarystė ir vynuogyno puoselėjimas tapo nuolatinį tobulėjimą ir bendraminčių ieškojimą skatinančiu užsiėmimu. Šeimos teigimu, vyno gamyba nepaprastai archajiškas procesas, prilygstantis ritualui, kurį norisi saugoti ir perduoti iš kartos į kartą. „Džiugu, kad šeimoje sukauptą vyno gamybos patirtį perima ir toliau puoselėja mūsų dukra Auksė. Tikiuosi, kad sūnus Andrius taip pat pratęs šias tradicijas“, – sako vynuogyno puoselėtojas.
Vynuogyno įkūrėjų pasiteiravus, kas juos atvedė į Zyplių dvarą, abu teigia, kad tai, matyt, buvęs likimas. Pirmoji jauno lietuviško vyno šventė „Žalias vynas“ vyko Zyplių dvare. Šventės metu pora susipažino su tuometiniu Lukšių seniūnu, pasidalinusiu idėja apie dvaro vynuogyną. Būdama agronomė p. Asta susidomėjo tokia idėja pirmiausia todėl, kad norėjo realybėje patikrinti, kaip vynmedžiai jaučiasi Lietuvoje, augdami atvirame lauke. Be to, ją sužavėjo galimybė tęsti šeimos vyndarystės tradicijas ir prisidėti prie Lietuvos dvarų kultūros atgaivinimo. Šiandien vynuogynas – neatskiriama Zyplių dvarą supančio kraštovaizdžio dalimi, o restoranui ir viešbučiui dvaro ansamblyje vadovaujančios Jolitos Briedės teigimu, viešbučio svečiai ne kartą yra pageidavę kambario būtent su vaizdu į vynuogyną bei itin mėgsta šioje vietoje fotografuotis.
A. Ramaškevičius pasakoja ir apie glaudų ryšį, užsimezgusį su Zyplių dvaro virtuvėje įsikūrusio restorano „Kuchmistrai“ šefu. Anot vynuogyno įkūrėjų, jiems ne kartą teko sujungti jėgas bendruose renginiuose, kurių metu restorano kuchmistras patiekalus, pagamintus remiantis dvariškos gastronomijos tradicijomis, derina su lietuviškais vynais.
J. Briedė tikina, jog šis derinys ne tik puikiai atskleidžia rafinuotąją dvaro virtuvės pusę, bet ir leidžia pasinerti į gastronomines interpretacijas.
Ramaškevičių šeimos teigimu Lietuvoje pagamintą uogų-vaisių vyną palankiai vertina net ir išrankesniu skoniu pasižymintys užsienio svečiai. Pasak A. Ramaškevičiaus, lietuviai turi ne ką mažiau išlavintą skonį ir vis dažniau ieško vietinių gaminių bei neatrastų skonių, leidžiasi į edukacijas ar seminarus apie gėrimo gamybos procesą, istoriją.
