Dabar čia auga šviesus pušynas, kuriame ant ežero kranto įkurtos stovyklavietės, o po mišką galima pasivaikščioti Jaskoniškių pažintiniu taku. Takas neilgas, vos 1,6 kilometro ilgio, todėl laukia neilgas pasibuvimas miške. Ėjimo taku laikas priklauso nuo to, ar skaitysite informacinius stendus, ar ne. Nors juose informacijos pateikta saikingai, jų šiame take stovi net 14.
Pažintinį taką rasti nesudėtinga, pagrindinėje Dusetų sankryžoje, kur įrengtas vaikiškai mažas žiedas, ir jei ne kelio ženklai, jo gal ir nepastebėtum, reikia pasukti 178-uoju keliu link Bradesių. Nuvažiavus kelis kilometrus kairėje kelio pusėje matosi pažintinio tako ir stovyklaviečių ženklai. Važiuojant miško keliuku pasirodo pažintinio tako rodyklės, mat dalis jo eina būtent šiuo keliuku, tačiau geriausia važiuoti iki galo, kur ežero pakrantėje įrengta stovyklavietė, nuo kurios ir prasideda pažintinis takas.
Ankstyvą pavasarį poilsiautojų nėra, o išlipus iš automobilio pasitinka medienos ir arklio kvapų kokteilis. Nieko labai stebėtino, juk Sartų ežeras garsėja žirgų lenktynėmis ant ledo, kitoje ežero pusėje įsikūręs Sartų žirgynas. Tikriausiai iš ten viena to kvapo dedamoji ir atsklinda. Sartai – išsišakojusio medžio formos ežeras, kuris yra ketvirtas pagal dydį Lietuvoje, o viena iš 4 jo salų yra gyvenama. Sako, ežerą tarpukariu buvo išsinuomojęs žydas Klasas, kuris samdė žvejus ir pagautą žuvį pardavinėjo. Vasarą bačkose vežiojo gyvą, žiemą – sušaldytą, ir laimikiu nesiskundė. Kaip tik šioje vietoje buvo pagauta daugiausia žuvies, kai traukiamu tinklu į krantą ištraukė 7 tonas laimikio.
Prasidėjęs prie pirmosios stovyklavietės Jaskoniškių pažintinis takas vingiuoja ežero krantu, kol priešais pasirodo antrosios stovyklavietės pavėsinė. Siauras takelis dar nesužėlus žolėms gerai matomas, o teisingai pasirinktą kryptį patvirtina pirmieji stendai. Pastarieji čia stovi ne pirmi metai, nes informacinio lentelių paviršius pasidengęs žaluma ir tekstas vietomis tapo sunkiai įskaitomas. Už antrosios poilsiavietės takas atsisveikina su Sartų ežeru ir pasirinkęs siaurą miško keliuką neria į Jaskoniškių miško gilumą.
Žengiame į tikrą pušyną, kur į dangų stiebiasi liekni pušų kamienai, o po kojomis nusidriekia minkštas samanų paklotas. Smagų pasivaikščiojimą paįvairina nenuobodūs informaciniai stendai, kurių vienas pasakoja, jog paukščių giedojimas tai jų teritorijos žymėjimas tarsi šunų sisiojimas ant kiekvieno kampo. Sartų regioninis parkas pasirūpino ir tako ženklinimu bei kas kelis šimtus metrų pastatė dideles rodykles su kryptimis ir skaičiais, reiškiančiais stotelių su informaciniais stendais numerius.
Be rodyklių takas pažymėtas raudonais brūkšniais ant medžių, tačiau prie šaltinio jie staiga dingsta. Tai vienintelė tako vieta, kai prireikė pasižiūrėti tako schemą ir kelionę tęsti pagal ją, kol vėl pasirodė ženklai. Sužinoję apie šaltinio gimimą, davusio pradžią nedideliam į Sartų ežerą skubančiam upeliukui, ir jo pakrantėje pamatę pirmąsias šiais metais žibutes, keliaujam toliau, kur takas vėl įsilieja į miško keliuką.
Jaskoniškių miške galima pamatyti iš žemių suformuotą ir samanomis apaugusį dvigubą kryžių. Jis suformuotas 1934 – 1939 metais, kai šioje vietoje vaikų vasaros stovyklos metu buvo įrengta aikštė su Vyčio kryžiumi, o šalia stovintis stendas pasakoja legendą apie šio kryžiaus ir Lietuvos krikšto sąsajas.
Paskutinė tako dalis driekiasi palei užpelkėjusį upeliuką, kol prieš akis vėl atsiveria ledo sukaustytas Sartų ežeras. Jaskoniškių pažintinis takas neatvers kvapą gniaužiančių vaizdų ir neparodys išskirtinių gamtinių objektų, tačiau gali paįvairinti stovyklavimą prie Sartų ežero ir padėti pažinti ne visiems matomą ir suprantamą miško gyvenimą.