„Vienu užmetimu nusprendėm pagauti du karšius. Sugalvojom ir pakeliauti, ir nemėgintą automobilį „Jeep Compass“ išbandyti. Kelionę pradėjome organizuoti tik ketvirtadienio popietę! Tačiau savaitgalis dėl to netapo prastesnis – priešingai, dalelė ekspromto kiekvienai išvykai suteikia teigiamo šarmo. Ir savo patyrimų dalimi galime pasidalinti su kitais miestiečiais, bijančiais žengti iš namų paskutiniaisiais metų mėnesiais“, – pasakojo su šeima Aukštaitijos nacionalinio parko apylinkes išvažinėjęs, krūvą įspūdžių ir pilną bagažinę šakočių parsivežęs radijo „Kelyje“ laidų vedėjas Antanas Šilkūnas.
Tamsoje „traukinio bėgiais“
Pirminis kelionės tikslas – sodyba „Aliai“, kur Šilkūnai sugalvojo apsistoti, – yra Utenos rajone, tad iš Vilniaus šeimai reikėjo važiuoti vadinamuoju Molėtų plentu, arba „betonke“. Tai – išskirtinis išbandymas nugarai ir dantims, mat didžioji šio kelio dalis yra sudėta iš betono blokų, dardėjimas per plokščių sujungimus primena geležinkelį. Arba jojimą.
Šis kelias yra nesaugus ne tik dėl prastos jo dangos – į šalis veda daugybė šalutinių žvyrkelių, iš kurių kartais išvažiuoja savo galimybes prastai apskaičiuojantys vairuotojai. Didžioji kelio dalis yra miškingose vietovėse, tad pakelėse neretai galima matyti partrenktus gyvūnus. O paskutinis, tačiau daugiausia aitrumo suteikiantis šio kokteilio prieskonis, yra tamsa. 18 val. užmiestyje jau tamsu nors į akį durk, o Šilkūnai iš Vilniaus išvažiavo dar vėliau.
„Aš pats vairuoju automobilį su halogeniniais žibintais ir kiekvieną kartą, kai tenka išbandyti naują, džiaugiuosi ne ekonomiškumu, variklio galia ar puodelių laikikliais salone. Didžiausias džiaugsmas tamsiu paros metu – šviesos! Nė neįsivaizdavau, kad LED žibintai gali naktį paversti diena. Jų apšviečiamas plotas toks ryškus, kad net įprasti reikia, atrodo, jog už to šviesaus kaip dieną kelio gabalo nieko nebėra“, – pirmosios kelionės įspūdžiais dalijosi A. Šilkūnas.
Molėtų plentas nebuvo didelis išbandymas ir radijo laidų vedėjo išbandomam automobiliui. Tiksliau jo pakabai – ši veikė kur kas minkščiau nei tikėtasi. Komforto atžvilgiu automobilis pranoko lūkesčius, o ir salono erdvė paliko gerą įspūdį – viduje ir bagažinėje pakako vietos visiems šeimos nariams bei lagaminams.
Informacija – popieriniame žemėlapyje
Penktadienį po ilgos darbo savaitės jėgų užteko tik kojoms ištiesti prie židinio, tačiau šeštadienį kartu su „Alių“ sodybos savininku buvo sudarytas įvairių lankytinų vietų maršrutas. Prioritetas – veiklos vaikams, mat suaugusieji gali ir į paminklą pusvalandį stebeilyti, o jaunieji mažiau kantrybės turi.
„Gavom iš gaspadoriaus popierinį žemėlapį, gal metras ant metro. Neatsimenu, kada tokį teko laikyti rankose, ką jau kalbėti apie jo nagrinėjimą ir ypač sulankstymą“, – prisiminė Antanas.
Tačiau įgūdžius prisiminti visada smagu. O kai lauke 8 laipsniai šalčio (jutiminė temperatūra – minus 13), daug laiko skirti mokymuisi ir nesinori. Nepaisant savotiškos egzotikos naudotis popieriniu žemėlapiu, gerokai patogiau yra kelis kartus paspausti automobilio navigacinės sistemos ekraną ir visą maršrutą sudėlioti ten.
Tad ką galima nuveikti Aukštaitijoje tokiu vėsiu oru per labai trumpą dieną? Kaip juokavo Antanas, toks oras netgi gerina pažinimo įgūdžius – kadangi lauke greitai pasidaro šalta, norisi ilgai netrukti spoksant į statulas, o greičiau grįžti į automobilį ir mėgautis šildomomis sėdynėmis.
„Smulkmena, bet maloni – automobilio gale dar yra 220 V rozetė, tad savo nešiojamąjį kompiuterį įsikrauti galėjau kelionėje. Retai tokio dalyko prireikia, bet tais retais atvejais tai atsiperka metams į priekį“, – malonią kelionės smulkmeną prisiminė Antanas.
Vienos dienos kelionę Šilkūnai siūlo sudėlioti į dvi dalis: rytinę ir popietinę. Rytinėje galima rinktis fizines veiklas, pavyzdžiui, lankyti piliakalnius, pasivaikščioti po Palūšę ar užkopti į Ladakalnį. Jame šeimyna užsibuvo ilgiau, mat jau pats kopimas nėra paprastas.
Užkopti į šį kalną neįkvėpus oro per burną nėra paprasta, tačiau patekus ant apžvalgos aikštelės akys pradeda dėkoti kojoms – nuo jo atsiveria puiki panorama net į šešis Aukštaitijos ežerus ir begalinius miškus. 176 m virš jūros lygio iškilęs kalnas turi išskirtinę istoriją: savo pavadinimą jis gavo dėl, kaip manoma, čia aukotų aukų baltų gyvybės deivei Ladai, viso pasaulio gimdytojai.
„Deivės čia nesivaidena, tik turistas vienas kitas ateina užburiančio vaizdo pažiūrėti. Atrodo, kad čia būtų labai gražu bet kuriuo metų laiku – ir žiemą, ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį, kai lapai nuo medžių dar nenukritę“, – Ladakalnio panoramą prisimindamas grožėjosi vyras.
Po pasivaikščiojimų piliakalniais reikia užkąsti. Kur tai padaryti Ignalinoje? Pasirinkimo nėra daug, tačiau viena geriausių yra šakočių kepykla, greta įkurtas ir restoranas. Galima juokauti, kad ir čia du karšiai vienu metimu – ir pavalgyti galima, ir lauktuvių namo parsivežti šviežią bei dailų šakotį.
Mesti kelią dėl takelio
Ką veikti popiet? Pasukti į lemtingą posūkį. Tik priešingai nei prieš porą dešimtmečių pasirodžiusiame siaubo filme, posūkis su nuoroda „Paukščių kaimas“ baigėsi geruoju. Mesti kelią dėl takelio apsimokėjo.
Sumokėjus vos 5 Eur už visų šeimos narių įėjimą (kaina suaugusiajam – 2 Eur, vaikui – 1 Eur), lankytojai gauna porą batonų ir gali jais šerti jiems patikusius paukščius ir gyvūnus. Vien paukščių čia – daugiau nei 200 rūšių: nuo ryškiaspalvių fazanų iki didžiausių pasaulyje neskraidančių stručių. Atskira ekspozicija skirta naminių paukščių kiaušiniams.
Visai netoli yra kita panašaus tipo ekspozicija, pavadinta „Triušių slėniu“. Kelių hektarų plote eksponuojama daugiau nei 50 skirtingų veislių triušių, kurių pavadinimai gali susukti galvą: čia yra Belgijos milžinų, Prancūzijos avinų, marderių, Vienos mėlynųjų, Kalifornijos, Japonijos, kiškinių, aliaskinių, ugninių ir daugybė kitų. Slėnyje taip pat yra elnių, ožių, avinų, alpakų bei kitų gyvūnų, kuriuos vien pamatyti vaikams yra didžiulis įvykis ir joks oras to įspūdžio nesumažins.
Abiejose gamtos ekspozicijose net ir tokiu vėsiu oru galima laisvai prabūti valandą – veiklos čia nestinga, mat gyvūnus galima maitinti, o su kai kuriais ir pažaisti.
Vakare – moderni pirtis autentiškoje vietoje
Grįždami atgal į „Alius“ Šilkūnai pasinaudojo proga dar kartą išsukti iš kelio dėl takelio, tačiau dėl kitų priežasčių: „Norėjosi išnaudoti progą ir išmėginti automobilį kitais režimais. Pats gyvenu užmiestyje ir be visureigio dažnai žiemos rytą tiesiog likčiau namie, todėl buvo smagu įvairiomis sąlygomis išbandyti ir „Jeep Compass“. Automobilio pravažumu likau labai patenkintas.“
Galiausiai sugrįžę į „Alius“, keliautojai pasuko į pirtį ir dar pabendravo su sodybos šeimininku. Jos istorija neeilinė – prieš pusantro šimto metų tą patį sklypą įsigijo dabartinių savininkų protėviai. Pirkimo dokumentuose sklypas pirmą kartą aprašomas 1870 m., o po metų čia iškilo ir iki šių dienų stovinti troba.
Dabar apylinkėse yra keli statiniai – vilos svečiams, pirtis, tačiau visoje didelėje teritorijoje netrūksta ir autentiškų aukštaitiškų akcentų, o senasis dvikamienis ąžuolas yra vienas gražiausių ir storiausių medžių Lietuvoje, sulaukiantis ir kitose sodybose apsistojusių lankytojų.