Neskubėti, susirasti kiekvieną užkampį žinantį vietinį gidą ir įsiklausyti į varpų ar bėgių gaudesį – tokie būtų patarimai keliaujant į šį maždaug 70–80 km. nuo Vilniaus nutolusį kraštą.
Kilmė arabiška
Nors Kaišiadorių gyventojai savo miesto istoriją visuomet siejo su geležinkeliu ir 1862-aisiais metais, kuomet čia pravažiavo pirmasis traukinys, vis dėlto, miesto vardas turi arabišką kilmę.
Pavadinimas siejamas su šiose apylinkėse gyvenusiu kilmingu ir turtingu totoriumi Chašaidaru Mamulevičiumi. Ten, kur dabar stovi buvusio Kaišiadorių dvaro pastatai, jau 1531 m. buvo totoriams priklausęs dvaras.
XVI amžiuje paminėta gyvenvietė Košeidarova vėliau gavo Kaišiadorių pavadinimą. Senoji Kaišiadorių miesto dalis įsikūrusi prie geležinkelio stoties, čia yra išlikę gyvenamieji mediniai namai.
Žydiškos paralelės
Tyrinėjant Kaišiadorių kraštą labiausiai paperka buvusių žydiškų miestelių – Žaslių, Žiežmarių – akmeniniai grindiniai, centrinės turgaus aikštės ir XV amžiaus sinagogos. Dabar žydų tautybės žmonių nė kvapo. Skaičiuojama, kad 1895 metais Žiežmariuose žydai sudarė 60 proc. gyventojų, o štai 2022 metų duomenimis – jų nė vieno nelikę. Žiežmarių sinagoga besirūpinanti Domantė Šimkūniene ranka bestelėjo ir į 1936 metus menantį stendą – ten surašyti visi miestelio gyventojai ir išbraižyti jiems priklausantys sklypai.
Būtent medinė Žiežmarių sinagoga viena didžiausių Lietuvoje ir galbūt Europoje. Pasak Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininko Aurelijaus Balčiūno, iš sienojų suręsta sinagoga – viena iš keturiolikos medinių sinagogų, išlikusių Lietuvoje.
„Sinagogoje yra ne 12, kaip įprasta, o 18 langų – daugiau negu reikalaujama pagal judaizmo religinius įstatymus. Tora buvo saugoma prie sienos, atgręžtos į Jeruzalę, t. y. į Rytus. Sinagoga tarnavo ne vien kaip maldos namai, tai buvo dvasinės kultūros, švietimo, ugdymo, bendruomenės gyvenimo židinys“, – pasakoja A. Balčiūnas.
Mūsų akimis, neįprastos ir žydiškų maldų apeigos. Erdvių paskirtis sinagogoje griežta: vyrai maldai rinkosi pirmajame pastato aukšte, moterys meldėsi antrajame. Aukštos pertvaros saugojo nuo pagundų pažvelgti į vyriškąją pusę ir atvirkščiai. Net įėjimai į maldos namus vyrams ir moterims buvo atskiri.
Įdomu tai, kad 2021 m. renovuota sinagoga tapo piligriminių ekskursijų dalimi vasarą, o Žiežmarių jaunimui – kūrybine erdve ir „protų mūšiams“, ir šachmatų turnyrams. Vyresnės kartos žmonės gali atsekti, kad keletas žinomo filmo „Laiptai į dangų“ epizodų irgi susukti Žiežmariuose, filme galima pamatyti kaip apie 1960-uosius atrodė bruku grįsta Kauno gatvė Žiežmariuose.
Šalia sinagogos įsikūręs ir buvęs kino teatras. Hiršui Rubinavičiui priklausančiame gyvenamajame name įrengtame kino teatre šeštadienių ir sekmadienių vakarais noriai rinkdavosi miestelėnai. Prieš seansą pats kino teatro savininkas išeidavo į gatvę ir kviesdavo praeivius į kiną. Bilietai į kino seansus būdavo parduodami trijų lygių, kadangi salėje buvo skirtingos sėdimosios vietos – suolai, kėdės, ložė. Beje, savaitgaliais prie kultūros įstaigų grodavo Žiežmarių šaulių orkestras.
Akmens amžiaus radiniai
Fenomeną, kad praprusęs šalies jaunimas ar vidurinioji karta trokšta pažinimo džiaugsmo, pastebi ir kaišiadoriškiai. „Jiems vien Žaslių ar Žiežmarių nepakanka, – šypteli Aurelijus Balčiūnas – mūsų siūlomas maršrutas driekiasi ir į Darsūniškį, kur 1726 buvo sudeginta, galbūt, paskutinė Europos ragana, ir į Kruonį, kur 1924–1935 metais rasta 14 akmeninių kirvių.
Galutinė Kaišiadorių krašto pažinimo aikštelė – Liutonių malūnas ir privatus „Malūninko dvarelis“. Dar prieš kelis dešimtmečius Strėvos tėkmė įsukdavo ir miltų malimo girnas, ir lentų pjovimo mechanizmus. Palaipsniui visi įrenginiai prijungti prie elektros, o dabar į Kultūros paveldo registrą įtrauktas malūnas prašosi valstybės pagalbos išsaugant unikalius techninius įrenginius. Beje, malūno prieigos yra techninio nardymo meka.
