Jame įsikūrusi ir vienintelė Lietuvoje drevinės bitininkystės muziejinė ekspozicija, kuri supažindina su drevine bitininkyste, ilgus šimtmečius buvusia svarbiu ir pelningu amatu. Spėjama, jog ši bitininkystės rūšis atsirado prieš 7000 metų Ispanijoje ir iš ten pasiekė Lietuvą. Anksčiau šis pelningas amatas buvo paplitęs miškingose teritorijose nuo Baltijos jūros iki Altajaus, tačiau iki šių dienų jis išliko tik šioje Lietuvos dalyje.
Drevinės bitininkystės ekspozicijoje visi eksponatai stovi po atviru dangumi ir tik bitininkystėje naudojami rakandai slepiasi nedideliame muziejaus pastate. Archajiško amato paslaptis muziejuje saugo bei su jomis supažindina tradicijų tesėjas Romas, kuris ne tik po muziejų pavedžioja, bet ir kaip mūsų protėviai, medų kopinėja tikrose drevėse. Šias dreves galima pamatyti nuėjus girių glūdumon, kur prie pat Čepkelių rezervato įrengtas Drevinės bitininkystės pažintinis takas.
Jei Musteikos kaimą galima nesunkiai pasiekti automobiliu, tai keliauti iki Drevinės bitininkystės pažintinio tako rekomenduojama pėsčiomis arba dviračiu. Pro jį veda dviračių trasa, tačiau dėl smėlėto grunto ja rekomenduojama važiuoti tik kalnų dviračiu. Nuo pat drevinės bitininkystės ekspozicijos įrengtos rodyklės padeda pasiekti atokiausią ir sunkiausiai randamą pažintinį taką Lietuvoje. Įveikus taką ir ekspoziciją skiriančius 5 kilometrus, dar laukia 3 kilometrų ilgio žiedinis maršrutas, kuriame bus proga pamatyti 6 senas ir 11 naujai įrengtų drevių.
Gilioje senovėje žmonės buvo bičių priešai kaip ir meškos, iškopę medų po savęs palikdavo viską išdraskyta. Vėliau žmonės išmoko bitėmis rūpintis, taip prasidėjo drevinės bitininkystės era.
Drevininkas surasdavo maždaug 40 metų amžiaus pušį, kuriai nupjaudavo viršūnę. Taip medis neaugdavo, bet storėdavo. Aplink ruošiamą drevę kelių metrų spinduliu buvo išpjaunami visi medžiai ir krūmai. Prie stogeliu uždengto sustorėjusio medžio drevės paveldėtojai grįždavo tik po 100 metų ir kelių metrų aukštyje įrankiu, vadinamu peikena, išskobdavo ertmę. Ją uždengdavo medžio lentele, paliekant kelias angas bitėms įlįsti ir drevei vėdintis. Drevę bitės susirasdavo pačios ir joje apsigyvendavo.
Dreves bitininkai lankydavo dukart per metus. Pavasarį jas išvalydavo, o rudenį kopdavo medų. Lipimui į medį dažniausiai naudotas geinis – ilgesnė nei 30 metrų virvė, kurią apjuosus medį ir neriant kilpas, į jas pakaitomis statomos kojos ir lipama kaip kopėčiomis. Pasiekus reikiamą aukštį pakabinama lentelė, ant kurios atsisėdus buvo patogu ir saugu dirbti. Rečiau lipimui naudotas žaginis ar kopėčios, kurias nešioti po mišką buvo nepatogu. Drevinės bitininkystės pažintiniame take ir dabar galima pamatyti į dravę atremtą kamieną trumpai nupjautomis šakomis, tai lipimui naudotas žaginis.
Tiek pušelėmis apaugusiomis smėlėtomis kalvomis, tiek per pelkes išilginių lentų danga einantis Drevinės bitininkystės pažintinis takas nėra skirtas lengvam pasivaikščiojimui. Žolynai, uodai, sparvos ir karštis neleis ramiai vaikščioti ir apžiūrinėti dreves, todėl svarbu pasirūpinti tinkama apranga ir avalyne.
Tai gali būti dienos trukmės išvyka, kurios metu greičiausiai teks išlieti nemažai prakaito, tačiau tai yra vienintelis būdas pamatyti šimtmečius gyvavusį amatą iš arti. Nenuostabu, kodėl anksčiau medus buvo taip vertinamas, o vaškas kainavo ypač brangiai. Juo mokėjo bažnytinę duoklę ir pardavinėjo užsieniečiams.