Kalba eina apie „Amberton Klaipėda“ viešbutį Klaipėdoje, kuriame buvau apsistojusi vieną naktį (ačiū Dievui, ne ilgiau) dar liepos viduryje.
Kambarį viešbutyje bukinau tiesiog telefonu, kaip kartais darau, kai nespėju, turėdama omenyje, žinoma, naujuosius – jeigu taip būtų galima pavadinti 2006-ųjų metų statybos „K“ ir „D“ raidės formos bokštus, kurie, it dabar jau nugriauti Niujorko dvyniai, taip nuostabiai puošia Klaipėdos panoramą. Aha, you wish, man sprigtu į kaktą spragtelėjo karma, lemtis ar koks šiaip iš smalsumo besilinksminantis velniūkštis. Kambarį atvykusi gaunu sename pastate, kuris, galvojau, jau senai užkaltas lentomis, nebeeksploatuojamas ir apie jo egzistenciją apskritai pamiršta. Į „Ambertoną“ įgriūvu likus maždaug pusvalandžiui iki check-in laiko, tarp susitikimų, kamuojama svajonės palįsti po šaltu dušu, nes mieste pliekia karščiai, todėl visiškai nenustembu ir yra absoliučiai suprantamas faktas, kad kambarys dar neparuoštas. Lūkuriuoju erdvioje registratūroje, kurioje buvo, kaip jūs Lietuvoje mėgstat, sodriai pripurkšta kokias tai cheminiais gaivikliais (man asmeniškai tai gaiviausiais kvapas yra gryno lauko oro, jums ne?) ir įkyriai grojo smegenis gręžianti bumčikinė muzika.
Viešbučio registratūra, anksčiau buvusi sename pastate (čia bus daug apie pastatus – senąjį ir naująjį, nes viešbutis „Amberton Klaipėda“ susideda iš jų trijų) yra persikėlusi į naująjį, į tuos savo bokštus, todėl registratūrą randu ne iškart.
Registratūroje aptinku dirbančias tris registratūros moteris ir vieną mokinę-praktikantę, panašu, kad krūvis didelis, svečių nemažai.
Gavusi kambario raktą, akimirksniu sumoju, kad mano kambarys – senajame pastate. Kad juos kur velniai. Akimirką svarstau, ar eiti aiškintis dėl kambario, tuomet atsimenu registratores tarpusavy kalbantis, kad viešbutis – fully booked ir šiuo metu bet kokia žmogiška interakcija man nepakeliama, todėl tempiu lagaminą į seną pastatą, dvelkiantį istorija ir senove, ir ant grindų matau kažkada triukšmą ir susidomėjimą kėlusį langą, pro kurį matosi teliūskuojantis mėlynas baseino, esančio aukštu žemiau, vanduo. Atsimenu vizitą čia prieš gerus dvylika metų su tuomet dvimečiu sūnumi, ir kokį jaukų receptioną jie tada turėjo ir kaip mes prie pat esančioje kavinėje gėrėme kavą ir sultis. Tuo metu viešbutis dar pulsavo viešbučiams būdinga jaukia atmosfera ir į orą sklido paslaugumo, serviso, modernumo dvasia.
Pamatau liftus, kuriais teks kilti į savo aukštą, ir man pasidaro silpna, bet turiu tokią kartais užknisančią savybę, kad jeigu pasiryžtu ką padaryti, tai sukandu dantis ir varau iki galo.
Įsivaizduokite priplėkusį dvylikaaukštį Kauno pakraščiuose ir tuos jų – atsiprašau – šlapimu nulaistytus, dažniausiai pradvokusius nuo greta esančių šiukšlių konteinerių, liftus, kuriuose taip pat vyrauja prieblanda, skaičiai ant mygtukų nusitrynę, todėl aukštus reikia atspėti intuityviuoju būdu. Be to, jie prieš pradėdami kilti stipriai trukteli, įvarydami keleiviams daug baimės, ir lygiai taip pat trukteli liftui sustojus, prieš atsidarant durims, kurios veriasi panašiu griausmu, kokiu pragare veriasi pragaro vartai. Dar įsivaizduokite klaustrofobišką ir absoliučiai minimalų plotą (aš ir mano lagaminas) ir gausite beveik autentišką vaizdą. Šitie trys ar keturi liftai yra tik šiek tiek geresni, negu mano aprašyti, ir juose neprisisiota, nors kas žino. Ir šiukšlėmis čia nedvelkia, tik visur tvyro įkyrus nesutvarkytos kanalizacijos arba praplėkusių vamzdžių kvapas, kurį bandoma užglaistyti geroka doze purškiamos chemijos.
Amberton viešbučiai yra lietuviškų viešbučių grupė Lietuvoje, turinti viešbučius Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Palangoje, Druskininkuose ir Karklėje.
Interjeras – kadangi viešbučio moterys man suteikė kambarį sename pastate, vertinu ir rašau tik apie seną pastatą. Čia vyrauja toks labiau interjero nebuvimas. Sienos ir stogas yra, liftai dar galutinai nesubyrėję, ir kai važiavau, neužstrigo. Primena seniau buvusią prabangią, o dabar kone merdėjančią ligoninę, arba anksčiau buvusias populiarias sovietinio tipo sanatorijas. Teisybės dėlei turiu pridurti, kad pastato vidus kažkada, greičiausiai ne itin seniai, atrestauruotas, bet situacijos tai stipriai negerina.
Kambarys: Gerai, tai pagirsiu kas tvarkoj – kambarys kaip kambarys, ir čia yra visos viešbučio kambariui pritinkančios funkcijos – dvi atskirai pastatytos lovos, kurių patalai, tiesa, skysti (jei gerai atsimenu, antklodės kaip tokios nebuvo, užsiklojimui buvo tik jos užvalkalas – nesupratau, ar dėlto, kad už lango karščiai ir už mane buvo nuspręsta, kuo man naktį užsikloti, ar dėlto, kad keturių žvaigždžių viešbutis ant tiek nusipiginęs, kad neleidžia sau nusipirkti kaldrų). Taip pat mažas televizorius, yra ir virdulys, net mini baras. Dušas mažas, bet praustis įmanoma. Kambario plotas, iš akies vertinant, kokie 6-8 kv. m., langas į vieną pagrindinių Klaipėdos gatvių ir kazino. Aš nežinau, ar jums reikia pasakoti, kokie garsai gali sklisti nuo kazino naktį, tačiau man nesunku paaiškinti: tai buvo įkyriai brukamos muzikos taktai, persipynę su neblaivių personų šūktelėjimais, tarpusavio dialogais, damų kirkinimais, spygavimais ir ginčais. Tai nebuvo visiškai tai, ką man būtų buvę smagu klausytis. Bandžiau jungti kondicionierių, bet jo mygtukai neveikė, jis ten kambaryje akivaizdžiai stovėjo tik dėl fasono, todėl miegojau su atidarytu langu.
Sporto salė šį kartą man buvo neaktuali – sportavau prasibėgdama lauke, gerdama į save šviežią rytinį Klaipėdos orą. Sporto salę techniškai viešbutis turi.
Maistas – nebandžiau, nes po kambario feilo nebuvo restoraninė ar net roomservisinė nuotaika. Viešbutis viršutiniame daugiaaukščio pastate turi restoraną, regis net du.
Bendra atmosfera: labai post-sovietinė. Tokį vaibą Lietuvos viešbučiuose jausdavau aplink 2005-2006 metus, kai su buvusiu vyru atlėkdavome trumpam į Lietuvą ir viešbučiai bei visas jų biznis būdavo dar baisiai neįprastas, toks gremėzdiškas. Registratorės dažnai jausdavosi nepatogiai, nerangiai, tarsi ne savo vietoj ir lengvai sumišusios, nedrąsiai šypsodamosi skiemenuodavo žodžius angliškai arba nejučia spoksodavo į atvykėlius, laikydamos juos keistuoliais, mokančiais už apsistojimus viešbučiuose. „Amberton Klaipėda“ viešbutis man sukelia identišką vaibą ir energiją.
Kaina už kambarį: 83 Eur parai. Ar jūs girdite neteisybę? Už tokią pačią sumą jūs jau senai galėjote nuvykti ir apsistoti į „Courtyard Marriot“ Vilniaus centre, kurį aš apipyliau meile savo praeitoje apžvalgoje, kurią rasite ČIA.
Kaip jau supratote, didžiausias feilas mano atveju yra tai, kad kai perki šunį, nesitiki gauti katės. Aš suprantu, kad čia įsipina keletas faktorių: aš primygtinai neprašiau, kad man būtų skirtas kambarys naujame pastate; aš nesukomunikavau savo pageidavimo vos supratusi, kad teks naktį praleisti sovietinėje sanatorijoje; net ir vėliau nenuėjau pareikalauti man pakeisti kambarį. Aš taip elgiausi todėl, kad man yra nuoširdžiai įdomu patirti naujus dalykus, net ir tuo atveju, kai man jie kelia nemažą diskomfortą, vien jau tam, kad vėliau galėčiau juos aprašyti.
Akivaizdu, kad viešbutis turi aiškios komunikacijos su svečiais trūkumą – kai skambinausi ir bukinau kambarį telefonu, ar taip sunku buvo klustelėti „o jūs norėsite kambario senajame pastate ar naujajame?“ Galiausiai, ar negi negalėjote manęs to paklausti, kol ten straksėjau laukdama kambario jūsų koridoriuje? Tai nebuvo primokėjimo klausimas. Aš nežinau, ar jums nėra aišku – nors manau, kad jums tai yra labiau negu aišku – kad potencialūs jūsų klientai, matydami reklamas su jūsų daugiaaukščiais su vaizdu į jūrą neskambina jums tikėdamiesi apsistoti senoviniame tvarte. Čia tas pats kas eiti į meksikiečių restoraną ir reikalauti patiekti suši. Žmonės eina į meksikiečių restoraną norėdami gauti autentišką meksikiečių maistą. Kuri dalis yra neaiški?
Hotels.com viešbučio aprašo perliukai
Čia nematau opcijos „gal norite apsistoti smirdančiame, sovietikams nostalgiją keliančiame, sanatorijos vaibu dvelkiančiame senoviškame pastate, kur kambario interjerą mes dekoruojame prieš tai gyvenusių svečių nagais, plaukais, ir kitomis atliekomis.
„Bed sheets provided“ - nes jūs esat matę viešbučių, kurie neduoda patalynės užvalkalų, ir keliautojai, vidurnaktį įsičekinę į viešbutį dar nuolankiai kėblina iki prekybcentrio pirkti jų vienai nakčiai?
Prie objektų parašyta: „two buildings / towers“. O kur kas nors parašyta apie senąjį pastatą? Ar senąjį pastatą jūs skiriate ekspromtu, momentaliai įvertindami atvykusį klientą? Kaip daro gatvės prekeiviai kurortiniuose Turkijos miesteliuose pardavinėdami prekes, prie kurių neprirašytos kainos. Nes man tai atrodo taip. „Lietuvė. Ai, sueis, skiriam ją į seną.“
Rašydama tekstą bandžiau rasti informacijos, kokia yra istorija su tuo nelemtu senu pastatu ir kokia yra viešbučio strategija dėl jo, bet šitos informacijos neradau. Aš netgi skambinausi į viešbutį su intencija paprašyti man papasakoti bent sutrumpintą priešistorę, bet viešbutyje niekas nekėlė ragelio. Aš nesu tiriamosios žurnalistikos atstovė ir man net neprivalu taip giliai kasti ar skambinėti viešbučiui, aš tiesiog norėjau pateikti pilną ir suprantamą istoriją skaitytojams, bet kuo toliau kasu, tuo labiau man jų požiūris tampa nemalonesnis.
Servisas: registratūroje su manimi sveikinosi ir kambarį suteikė. Noriu tarti atskirą žodį apie praktikantę: ją, turėdama laiko užkalbinau ir ji gana įžūliai pradėjo mane tujinti, nors esu viešbučio svečias, mes nesame pažįstamos ir mus skiria ko gero dvidešimties metų skirtumas. Čia viena. Antra, praktikantė akivaizdžiai nesupranta, kad kai dirbi front deske dera naudoti bent jau absoliučiai minimalų makiažo kiekį – šito mus mokė turizmo vadybos pirmame kurse (surprise surprise, pasirodo didžioji viešbučių apžvalgininkė žalioje jaunystėje yra studijavusi turizmą), ar to dėl kažkokių politkorektiškų priežasčių studentų nebemoko? Tai etinis ir estetinis reikalavimas pagal verslo protokolą. Man buvo keista, kad tai praktikantei nebuvo iškomunikuota – jeigu darbuotoja nepasiskaitė ar nesupranta pati, viešbučio užduotis yra to ją išmokyti.
Tvarkymas: keliskart prasilenkiau su valytojomis ir savo įpratimu pasisveikinau, tačiau man neatsakė, nes buvo per daug užsiėmusios bendraudamos tarpusavyje rusiškai. To savo versle netoleruočiau, bet akivaizdžiai tai yra visiškai jūsų sprendimas, gerbiami „Amberton Klaipėda“ viešbučio valdytojai. Buvo taip pat nemalonu išvykstant aptikti buvusių svečių nagus ant kilimo – reiškia, nepasistengta pilnai išvalyti prieš mano vizitą.
Viešbučio vakarinė pramoginė programa
Vėl iš hotels.com aprašo: „satellite TV channels“, suprask, satelitinė televizija. Ironiška. Būtų buvę teisingiau užrašyti „turime atskirą itin pramogingą skruzdėliukų programą. Ypač tinka užsiėmusiems viešbučio svečiams, puikiai tinka kaip darbinis fonas“, nes dauguma kanalų nebuvo sureguliuoti, juos junginėjant, iš televizoriaus sklido šnypštimas, vadinamas white noise. Ačiū, vyrai, kad pasirūpinote, nepatingėjote suprogramuoti. Gerbiamieji Amberton valdytojai, už ką jūs taip nekenčiat savo svečių?
Šitame viešnagės etape jau buvau nemenkai įsiutusi, todėl nufotografavau neveikiantį televizorių, įkėliau į savo Instagramą ir užtaginau viešbutį. Viešbutis sureagavo beveik momentaliai – gavau žinutę su klausimu, kuriame kambaryje esu apsistojusi, o taip pat, „mes labai norime atvykti sutvarkyti problemos.“
Jesus christe, jūs rimtai? Visų pirma, mano vardas yra užrašytas prie kambario numerio jūsų viešbučio sistemoje. Visų antra – dabar devynios vakaro ir po ilgos darbo dienos aš guliu lovoj ir nenoriu būti trukdoma. Tvarkykit problemas, kai manęs nėra, dėl dievo meilės.
Atsiprašymų pasiutpolkė
Vėliau prasidėjo nemalonus manęs vaikymas Instagrame, primygtinai rašinėjant man atsiprašymus ir keliskart klausiant, ar man kažko netrūksta. Ne, ačiū, man nieko nebereikia, aš noriu, kad kuo greičiau ateitų rytojus ir aš išskrisiu atgal į Stokholmą, kur nusiplausiu šitą sovietinį naftalino tvaiką.
Amberton socialinės medijos mergaitė dar kurį laiką neurotiškai sekė kiekvieną mano socialinės medijos kvėptelėjimą, akivaizdžiai nerimaudama dėl prasto raporto.
Įtariu, kad mano statusas (Instagramo profilyje aiškiai įvardinta, kad aš Delfi kolumnistė) nemenkai padidino susirūpinimą mano nepasitenkinimu, kas atrodo neteisinga – įdomu, ar paprastiems mirtingiesiems būtų rodytas toks dėmesys – įtariu, kad tie jūsų nesureguliuoti kanalai jau ne vieną mėnesį svečius varo į neviltį.
Mano verdiktas: Nesu linkusi manyti, kad svetingumo verslas yra jūsų stichija. Man yra gėda, kad toks jūsų servisas reprezentuoja Lietuvą užsienio svečiams. Jūsų desperatiškas bandymas spręsti problemą mane smaugiant dėmesiu man atrodė infantilus ir neprofesionalus. Čia yra neapmokyto, nekompetentingo personalo rezultatas.
Skiriu jums dvi žvaigždes iš penkių – už stogą virš galvos, kuris ant manęs nenugriuvo bemiegant, ir už asmeninius atsiprašymus ir gailėjimąsi, kurių sulaukiau vizito gale ir tik dėl to, kad tikiu, jog iš savo klaidų pasimokysite.
Viešbučio informacija:
Naujojo Sodo 1,
LT-92118 Klaipėda
+370 46 404 372
klaipeda@amberton.lt
check in time from 3.00 PM till midnight
minimum check in age -18
check out time is 11am