Tie du ežerai tai Baltieji ir Juodieji Lakajai, kurie mėlynuoja miškais ošiančioje Labanoro regioninio parko teritorijoje. Už tuos ežerus ne ką mažiau įdomus yra siauras ir ilgas sausumos lopinėlis, skiriantis abu ežerus vieną nuo kito. Tai Ščiūrio ragas – apie 3 kilometrų ilgio miškingas pusiasalis, vadinamas Labanoro regioninio parko širdimi ir bene gražiausia šios saugomos teritorijos vieta. Ščiūro ragas yra ir dvasios Lakajos namai, tačiau tai dar nereiškia, kad ją čia pavyks sutikti.
Dar visai neseniai visi žinojo esant tik vieną ragą Lietuvoje – Ventės, todėl Ščiūrio rago vardu pavadintas naujas pažintinis takas iš karto patraukė dėmesį. Neįprastai skamba ir pats vietovardis, kurio vardu pavadintas ragas – Ščiurys. Kaip ir viskas būtų gražu, tačiau tako informaciniuose stenduose ir internetinėje erdvėje vietovardyje ant „u“ atsiranda brūkšnelis ir ragas patampa Ščiūrio ragu. Pavadinimas esmės nekeičia ir naujo pažintinio tako patrauklumo nesumenkina, todėl važiuodamas nuo Molėtų laikausi Inturkės, o po to Palakajo krypties, kol pasiekiu nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę miško apsuptyje.
Ji nedidelė ir pilna, todėl vietos automobiliui tenka ieškoti už jos ribų. Kažkas bando važiuoti tolyn, tačiau netrukus grįžta, kadangi įrengtas kelio užtvaras vienodai griežtas visiems. Nors Ščiūrio rago pažintinis takas prasideda už keleto šimtų metrų, jau pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovi informacinis stendas, kuriame minima ir pati dvasia Lakaja. Čia ir tako schema pavaizduota, todėl pirmieji žingsniai link Ščiūrio rago kupini ramybės ir pasitikėjimo.
Miško kelias už posūkio leidžiasi žemyn ir prieš akis išdygsta kelio užtvaras. Eismas automobiliams draudžiamas, tačiau Triumfo arką primenantis praėjimas maloniai praleidžia kiekvieną žygeivį. Čia ir pirmąją pažintinio tako rodyklę pamatau, bet praeiti neskubu. Vadovaudamasis nupiešta schema ir įrengta rodykle suku dešinėn, kur nesunkiai randu dvikamienę pušį. Ji atrodo kaip tikra gamtos išdaiga. Netoli žemės dviejų medžių kamienai suauga į vieną, o keliolikos metrų aukštyje jie vėl išsiskiria. Išskirtinis gamtos paminklas, kuriam nufotografuoti taip ir nerandu gero rakurso.
Mėgstantiems fotografuoti gražius gamtos vaizdus Ščiūrio rage gali pristigti vietos atminties kortelėje. Iš pradžių maršrutas veda miško keliu, vėliau pasuka į nedidelį miško takelį, kuris vingiuoja per daug nenutoldamas nuo kranto. Susidaro įspūdis, jog tako rengėjai surado net ir mažiausius takelius, kad tik maršrutas galėtų eiti kuo arčiau vandens. Palei vandenį einantys maršrutai yra patys vaizdingiausi, todėl Ščiūrio rago pažintinis takas neabejotinai patenka tarp tokių. Vietomis takelis yra siauras, vietomis jis veda pačiu šlaitu, tačiau keliaujant tokiu „laukiniu“ maršrutu atsiveria vienas už kitą gražesni kraštovaizdžiai.
Lengviausia įvertinti šio gamtos kampelio unikalumą žvelgiant iš viršaus ir matant kaip dviejų ežerų apsuptyje raitosi žalia miško juosta. Vietomis ji pakankamai siaura ir galima matyti abu ežerus iš karto, bet vėliau praplatėja ir vandenų apsupties pojūtis dingsta. Tas jausmas sugrįžta pasiekus Cibaragį. Tai ragas rage ar pusiasalis pusiasalyje – vienintelė tokia vieta Lietuvoje. Nors sakoma, kad šią vietą dažnai gaubia miglos ir tikima, neva čia yra tikrieji laumių laumės Lakajos namai, jokios baimės nejaučiu. Priešingai, lydi ramybės ir gamtos jaukumo jausmas, kurį geriausia pajusti sėdint ant masyvių suolų ir žvelgiant į ramų Juodųjų Lakajų vandenį.
Iškėlęs galvą bandau ieškoti Raganpušės – medžio, nuo apačios iki viršaus virtusio raganos šluota, bet vietoje jo rago gale pamatau kažką baltuojant. Laumė Lakaja? Ne, tai tik balta nuotakos suknelė. Fotografas šią vietą pasirinko jaunavedžių fotosesijai ir manęs toks pasirinkimas nestebina. Net ir tos tako atkarpos, kur maršrutas eina ne ežero pakrante, bet miško keliu, nestokoja savito patrauklumo.
Sudėliojęs dėlionę su erelio žuvininko vaizdu patraukiu toliau. Take laukia dar ne vienas informacinis stendas, pritraukiantis dėmesį interaktyvumu. Sukiojant, slankiojant, dėliojant ar spėliojant pažinimas tampa atrakcija, į kurią nejučia įsitraukia ir suaugę. Smagu, kad vis daugiau regioninių ir nacionalinių parkų pagaliau supranta, jog informacijos pateikimas tapo ne mažiau svarbus nei pati informacija. Gerame maršrute įrengti įdomūs informaciniai stendai yra tarsi tinkamai parinkti prieskoniai prie maisto – padeda atsiskleisti skoniams ir sujungia juos į vieną visumą.
Maždaug po trijų kilometrų gražia gamta ir geromis emocijomis prisotintas takas baigiasi, kelią pastoja vanduo. Vieta, kur susijungia Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerai, vadinama Pertenio sąsiauriu. Seniau per jį keldavo valtimis, dabar, tolimiausiame Ščiūrio rago taške susipažinus su ežerais-broliais, teks pasukti atgal. Jei keliaujant į priekį buvo galima gėrėtis Juodųjų Lakajų ežero vaizdais, tai kelyje atgal takas ves Baltųjų Lakajų pakrante. Tiesa, ne iš karto, nes daugiau nei kilometrą teks žygiuoti išilgai Ščiūrio rago vedančiu miško keliu. Juo iki pat Pertenio sąsiaurio galima važiuoti dviračiu, kadangi pažintinio tako maršrutas skirtas tik pėstiesiems.
Baltųjų Lakajų ežerą galima stebėti nuo aukšto kranto, prie kurio pagaliau priveda pažintinis takas. Nors ežerai vadinami broliais, jie atrodo skirtingai. Dėl geresnių apžvalgos vietų ir atviresnės pakrantės Juodieji Lakajai atrodo ypač patrauklūs akiai, tačiau Baltieji Lakajai turi įdomių paslapčių po vandeniu. Šiame ežere 24 metrų gylyje glūdi nuo ledynmečio likę povandeniniai kanjonai ir 20 metrų gylyje paskendęs miškas. Jį galima pamatyti ir plaukiant valtimi ar pasižiūrėjus dokumentinį filmą „Ežerų dugne“.
Tikiuosi šiuos gamtos lobius kada nors pamatyti gyvai, ne ekrane, o tuo tarpu Ščiūrio rago pažintinis takas artėja prie pabaigos. Pirmoji tako dalis taip išlepino gražiais vaizdais, kad einant atgal pradėjau galvoti, ar nevertėtų šiuo maršrutu eiti priešinga kryptimi? Visgi Labanoro regioninio parko įrengtas ženklinimas rodo, kad šiuo žiedinės formos maždaug 8 kilometrų ilgio maršrutu reikia eiti prieš laikrodžio rodyklę. Be rodyklių take gausu žalios spalvos juostelių ant medžių, todėl rasti maršrutą nesunku.
Svečiuotis Ščiūrio rage galima visą dieną, bet ne ilgiau. Dar pažintinio tako pradžioje stovintis informacinis stendas įspėjo, jog šioje saugomoje teritorijoje nereikėtų nakvoti ir stovyklauti, o vietoje lauko gėlių verčiau namo parsinešti geriausių įspūdžių puokštę. Įspūdžių čia užteks bet kokio dydžio puokštei, tačiau verta atsižvelgti ir į dar vieną perspėjimą dėl alkanų erkių. Viliojamas gražios gamtos ir sprindžio dydžio baravykų ne kartą išklydau iš tako, todėl grįžęs į jau pustuštę automobilių aikštelę išsirengiau beveik nuogai, kadangi kraujo ištroškusios mažos erkutės ropojo ir ant rūbų ir po jais.
Nelabai mėgstu lankytinų vietų aprašymų, kuriuose mirga tokie saldūs epitetai kaip „gniaužiantis kvapą grožis“, „žadą atimantis vaizdas“ ar panašūs. Kuo daugiau saldumo, tuo nenatūraliau ir neįtikinamiau jie skamba. Visgi apsilankius Ščiūrio rago pažintiniame take ir parsivežus didelę puokšte gerų įspūdžių, sunku susilaikyti nepasakius kažko gražaus. Labanoro regioninis parkas atliko puikų darbą ir ne be reikalo didžiuodamiesi tuo sako, kad ši vieta yra tarsi „mažoji“ Kuršių nerija Aukštaitijoje.
Stebiuosi, kad Lietuvoje vis dar yra tokių neatrastų vietų ir džiaugiuosi, kad jos taip įdomiai ir patraukliai pritaikomos lankymui. Net jei esate aplankęs 100 pažintinių takų ar daugiau, nenuvertinkit šios vietos neapsilankę, Ščiūrio rago pažintinis takas gali nustebinti ir daug mačiusius.