Vilnius, tas mūsų nuostabus didmiestis, metropolis, sostinė ir visais aspektais Kauno konkurentas – jau seniai nukonkuravęs laikinąją sostinę. Ir taip sakau aš, kaunietė (aš čia nenoriu užkurti ginčų ir konkurencijos, šitas dalykas jau senai yra išaiškintas). Vilnius turi tiek solidžių, puikių, išskirtinių viešbučių, kad gražu net pažiūrėti: eilėje rikiuojasi (miniu tik penkių žvaigždučių) „Stikliai“, „Pacai“, išskirtinis „Grand Kempinsi“ su vaizdu į Vilniaus Katedros aikštę, o taip pat „Narutis“ ir „Imperial“.
Vilniuje taip pat stūkso du Radissonai – „Radisson Blu Lietuva“, kuriam suteiktos keturios žvaigždės ir „Radisson Blu Royal Astorija“. Esu kažkada apsistojusi abiejuose, bet šįkart renkuosi pastarąjį, nes man taip smagiau ir aš nusipelniau penkių žvaigždžių trytmento (man lietuvių kalboje kartais trūksta tinkamų žodžių, užtat aš išsitraukiu savo anglicizmo arsenalą, už ką kartais gaunu velnių iš savo redaktorių, bet čia niekaip negaliu naudoti kito žodžio, nes tokio net nėra.)
Labai gaila, kad šįkart viešnagė tokia trumpa, nes atvykstu vakare ir išvykstu dar labai ankstų rytą: skubu į skrydį atgal į Stokholmą, todėl realiai matau tik viešbučio registratūrą, vonią, kurioje palaimingai mirkstu, savo kambarį ir į jį atneštą room service maistą. Spėkite ką užsisakau – ogi taip, savo numylėtas ir apdainuotas salotas su vištiena.
Bet apie viską iš eilės.
Interjeras: kadangi į šį viešbutį atvykau iškart po viešnagės „Radisson Kaunas“ (skaitykite ČIA) išėjo natūrali tąsa tarp viešbučių – lyg persikėliau ne į kitą miestą, o į gretimą pastatą. Ar Vilniaus viešbutis prašmatnesnis ir įmantresnis, nei Kauno? Žinoma, kad taip, mes gi jau išsiaiškinome, kad daug dalykų Vilniuje yra tokie. Kodėl Kaunas toks nuskriaustas? Aš nežinau, čia jūsų politiniai reikalai, kurie man, jeigu jau taip brutaliai atvirai, nelabai įdomūs. Asmeniškai aš visuomet sergu už Kauną ir, manau, kad jis nusipelno adekvataus, sostinės lygmens elgesio, pastatų, papuošimų, investicijų ir įkurtų verslų.
„Radisson Blu Astorija“ stovi prestižinėje Vilniaus vietoje, Didžiojoje gatvėje. Pro jo sodriai apšviestus restorano langus ir viduje jaukiai besišnekučiuojančius ar gėrimus begurkšnojančius lankytojus kasdien praeina šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių. Viešbutis nebyliai kviečia iš tolo, vilioja savo šviesomis ir prašmatnumu – pro langus matomi šampano šaldymo kibirėliai, skambčiojančios taurės ir besišypsantys, tarpusavy nebyliai (nes iš lauko nesigirdi – toks neįgarsintas filmas matosi) bendraujančius restorano svečius. Švelniai snyguriuoja, Vilnius padengtas balta marška, tad ateidama pėsčiomis nuo Gedimino prospekto turistiškai džiūgauju ir geriu į save Vilnių. Viešbutis paskendęs elegancijos ir senamiesčio rūke, tuo kardinaliai skirdamasis nuo visų lig šiol mano aprašytų viešbučių.
Nustebau ir buvo malonu, kad registratorė mane rado savo sistemoje dar iš 2007-tųjų metų – kaip smagu man atsiminti tuos laikus – buvome su kolegomis atvykę į su medicina susijusią konferenciją ir vakare vaikščiojome po rudenėjantį vilnių.
Interjeras – suvaldytai, romiai ir glotniai skandinaviškas, neišsišokantis, toks maloniai ramus.
Girdžiu, kad viešbutis turi SPA, bet jo išbandyti nepavyksta, nes – o nusivylime – tądien kaip tik viešbutyje vyksta konferencija, ten subūrusi kažkokią bevakarojančią kompaniją ir į baseino zoną eiti negalima. Esu linkusi rasti sprendimą problemoms, ir greitai SPA iškeičiu į mirkimą vonioje – kaip žinia, viešbučio kambariuose vonia ne visada garantija, dažniausiai būna pastatyti dušai, bet šįkart tokiam atvejui užsitikrinau bent jau tokį malonumą.
Jeigu „Kauno Radissone“ viešbutyje keikiausi dėl šalčio, kad juos kur velniai trauktų, tai mano kambarys Vilniuje buvo itin maloniai apšildytas, su moderniu kondicionieriumi/šildytuvu. Taip pat kambaryje pamatau tris radiatorius – o dangau, kokia laimė, džiaugiasi mano sušalusi širdis ir užpleškinu visus radiatorius maksimaliai – nesijaudinkite, neperkaisiu.
Kambarys devyniolikos kvadratų, su milžiniška senovine sunkiasvore spinta (nuostabu, skleidžia vintage dvasią ir asocijuojasi su karalių rūmais ir kilmingųjų baldais), patogiu lagaminui pasidėti stovu/prailgintu pufu prie lovugalio; milžinišku televizoriumi, nuostabaus dydžio darbo stalu su staline lempa; dvigule lova ir minibaru. Taip nesinori išvykti, o reikia, bet aš tame viešbutyje palikau dalelę savo atšilusios širdies.
Bendra atmosfera: nors mačiau mažai – prisiregistravusi iškart nėriau į savo kambarį, o kitą rytą penktą valandą jau išvažiavau, pajusti spėjau: absoliučiai verslo, profesionalumo, biznio aplinka – čia gi ne porų SPA ar viešbučio tipas, po kurio koridorius slampinėjama apsivyniojus rankšluosčius ar viešbutinius chalatus ir vienkartines šlepetes. Ir tas įpareigojantis pasitempimas man patinka, kaip ir registratūros ir restorano darbuotojai, skleidžiantys diskretiškumo, serviso, aukštos klasės aurą. Taip pat man labai rezonavo skandinaviškumo dvasia, elegancija, klasika, tradiciškumas. Viešbučiai yra kaip rūbai: galite rinktis modernumą ir paskutinį mados klyksmą, o galite rinktis ir absoliučią, niekada iš mados neišeinančią klasiką. „Radisson Blu Royal Astorija“ yra iš mados neišeinanti klasika.
Servisas: Nuostabus. Superb. Aukščiausios klasės. Mano lagaminą net neprašant padėjo nuvežti iki kambario, nors aš iš anksto atsiprašiau, kad neturiu grynųjų arbatpinigiams – aš švedišku įpročiu nebesinaudoju grynaisiais. Jau esu, regis, pasakojusi, kad Stokholme pirkdamas iš bobutės gatvėje medinius šaukštus, kojines ar medų susimoki mobiliąja programėle. Paprastai stengiuosi keliaudama Lietuvoje turėti grynųjų tokioms situacijoms, bet šįkart tiesiog nesinešiau su savimi. Ačiū jūsų maloniam darbuotojui už servisą.
Viešbučio maistas: visų pirma tai, kam nepatinka gauti maistą į kambarį, uždengtą sidabriniu dangčiu? Negi jūs niekada nenorėjote būti gyvenimu besimėgaujančiu dešimtmečiu Kevin‘u McCallaster‘iu iš filmo „Vienas namuose“? Aš tai visada norėjau ir su room servisu dabar įgyvendinu savo vaikystės troškimus bei svajones. Vištiena buvo maloniai pagrilinta, o salotos buvo traškios.
Maisto atnešimas šiame viešbutyje kainuoja dešimt eurų. Ar jūs juokaujat? Aš sumokėčiau ir dvigubai tiek, jeigu man panorėjus, kažkas atneštų dalykus. „Work hard, play hard“, – jie sako, ir mano žaidimas apima šitokius pomėgius. Tai jeigu palygint, kiek kitos moterys prašvaisto šūdniekiams, kurių niekada nepanaudoja, tai aš esu viena taupiausių moterų žemėje, ačiū labai.
Dabar, kad jau prakalbom apie salotas, metas paskelbti šių metų nugalėtoją (fanfaros fone): iš pastaraisiais mėnesiais lankytų ir čia aprašytų salotų man labiausiai patiko tos „Courtyard by Marriott“ Vilniuje. Pasakysiu kodėl. Jos buvo nepriekaištingai pagrilintos, salotų lapai – tobulai traškūs, ir padažas arčiausiai prie natūralaus, ir dar dėlto, kad man įdėjo dvigubą kiekį salotų lapų, ne įprasta, nes aš taip pageidavau. Ir, žinoma, dėl to, kad man buvo tiesiog skanu.
Beje, Cezario salotos idėja priklauso vienam į Ameriką migravusiam italui Cesare Cardini, kuris salotas pristatė kaliforniečiams dar 1924 metais ir aš nuoširdžiai dėkoju jam už tokį kūrinį, nes šios salotos yra iš mados neišeinanti klasika, kada nenori sunkaus ar angliavandeniais pertekusio maisto.
Susumavus bendrą patirtį viešbutyje: realiai neturiu prie ko prisikabinti, net ir aš, šita tiesmuka ir brutali viešbučių ekspertė. Bet kaip aš dabar liksiu nepabambėjusi? Man nepatiko Vilniaus ir Kauno Radissonuos‘e tvyrantis dirbtinai sukurtas kvapas – kai kurie viešbučių tinklai tą praktikuoja, norėdami susieti kvapą su viešbučio patirtimi, todėl strategiškai pastato difuzorius, kurie į orą leidžia kvapą, kvepalus, oro gaiviklį – kaip jį pavadintum, tai yra cheminiu pagrindu sukurtas kvapas. Kam? Klausiu aš jūsų. Aš nežinau, ar jums yra tekę girdėti, kad didieji pasaulio kvapų gamintojai ir vartotojai jau seniausiai persiorientavo į kvapams ir chemikalams alergiškus žmones, o taip pat žmones su viršutinių kvėpavimo takų alergijomis ir ligomis, įskaitant bronchinę astmą. Ir nuo šiol labai didelėje dalyje viešo vartojimo pastatų ir biznio erdvių yra naudojami bekvapiai muilai, bekvapiai neparfumuoti skalbimo milteliai, bekvapės indaplovių tabletės, valikliai ir prausikliai, kremai ir kas tik nori, kurie ne tik neerzina jautrių kvėpavimo takų, jie taip saugo aplinką. Pas mus Skandinavijoje neretai būna darbo sutartyje įvardytas draudimas naudoti kvepalus, ypač dirbant medicinoje, nes tokiu būdu norima apsaugoti alergiškus asmenis nuo savo įpročių, kurie nori nenori paveikia kitus, kaip koks rūkymas.
Mano penkių parų viešnagė Radissonuose (keturios naktys Kaune, viena – Vilniuje) buvo taip įsismelkusi į mano drabužius ir daiktus, kad net ir po mirkymo bei skalbimo aukštoje temperatūroje kvapas liko. Kokią velniavą jūs ten pumpuojate savo darbuotojams ir viešbučio svečiams į nosis ir plaučius ir ar tai verta daryti? Paliksiu spręsti jums, bet aš asmeniškai labai atsargiai žiūriu į apsistojimą pas jus dar kartą, vien jau dėl kvapų.
Taip pat mano vonioje buvo užsikimšusi praustuvo kriauklė. Apie tai informavau registratūrą išvykdama – tokius dalykus tai reiktų labai jau susižiūrėti, gerbiamieji. O visa kita – puikiai. Šįkart aš jums suteikiu keturias žvaigždutes iš penkių.
Viena naktis kainavo 130 Eur, salotos su atnešimu – 20 Eur.
Ar skyrėsi vizitas 2007-aisiais ir 2022-aisias? Taip, labai, nes grįžau nebe tas asmuo, koks ten buvau prieš šešiolika metų – dalykų jau nebematau tomis akimis, kuriomis mačiau anuokart. Buvo malonu ir smagu grįžti, tarsi kelionė laiku.
Gerbiami skaitytojai, jeigu turite man pasiūlyti bekvapių solidžių viešbučių tiek Vilniuje, tiek Kaune, drąsiai rašykite tiesiai man arba redakcijai, ir aš juos išbandysiu savo kitose kelionėse. Dvarų, kaimo turizmo sodžių ar pilių prašome nesiūlyti – esu absoliučiai asfalto vaikas, man reikia kavinių kas du metrai ir gaisrinių sirenos manęs nė kiek netrikdo, todėl kaimai manęs nedomina.
Viešbučio informacija:
https://www.radissonhotels.com/en-us/hotels/radisson-blu-vilnius-astorija
Didžioji g. 35/2, 01128 Vilnius, Lithuania
+370 5 212 0110