Pabūti turistu savame mieste
Ne, panašumų su svetimais kraštais niekada nepritempinėjau dirbtinai: man lygumų upokšnio srovelė neatstos aistringos kalnų upės, aukštesnis kauburėlis – Himalajų, o pajūrio kopos – Gobio ar Sacharos dykumos. Nepalyginamus dalykus lyginti beprasmiška.
Kad stebėčiausi ir žavėčiausi Vilniumi tarsi pirmą kartą, man užtenka į jį pažvelgti ne vietinės gyventojos, net ne gidės, o svetimos keliautojos akimis. Juk atvykėliai daugiau dairosi, dažniau akis pakelia viršun, gaudo akimirkas čia ir dabar, smalsesni braunasi į uždarus kiemus ar stengiasi kažką reikšminga pamatyti per plyšius.
Šitokiu būdu įsijausti į sostinės atmosferą patariu ir vilniečiams ar atvykėliams iš kitų miestų, ypač – per individualiai užsakytas ekskursijas, kai laiko neskaičiuojame. Stabtelėjus įdomioje vietovėje, pirmiausia turėčiau svečių dėmesį atkreipti į visokias fasado ir architektūros detales, bet taip jau dažnai nutinka, kad įsiveliame į apmąstymus ir diskusijas, pavyzdžiui, apie istoriją, lietuvių mentalitetą, Vilniaus ryšį su pasauliu.
Štai mano keli iš įspūdingiausių atradimų Vilniuje, prie kurių stengiuosi atvesti ir vietinius turistautojus (priklausomai nuo ekskursijos temos ir vietos).
Mistikos paieškos – Rusėnų mieste
Eidama pro Senamiesčio cerkves, kurios išsidėsčiusios ant jau nematomos Viduramžiais gyvavusio Rusėnų miesto ribos, kartais užsimirštu, kad čia dabar – tankiai katalikiškas kraštas, kuriame ortodoksų yra vos 5 proc.
Beje, nepadariau klaidos, parašiusi ne „rusų“ arba „maskolių“, o „rusėnų“. Būtent taip – lotyniškai rutheni – vadinti LDK įsikūrę žmonės, atvykę iš slavų žemių, kurios dabar atitiktų dalį Rusijos, Ukrainos, Baltarusiją.
Jie – rusų (bet ne maskvėnų), ukrainiečių ir gudų protėviai. Tad ir su Literatų gatve susikertančią žavingą gatvelę, kuri buvo svarbi ortodoksų bendruomenės kvartalo atšaka, tiksliau būtų vadinti ne Rusų, o Rusėnų.
Stačiatikybę į Vilnių dar iki visuotinio krikšto importavo Rytų Europos žemes valdžiusių, su jomis per santuokas ar ten įsitvirtinusius sūnus ryšius palaikę Lietuvos kunigaikščiai. Pagoniškame Vilniuje dygo cerkvės, kai katalikų bažnyčių dar nebuvo nė pamatų arba buvo nebent viena kita.
Į pietus nuo Aukštutinės pilies, kitaip – į rytus nuo pagrindinės miesto arterijos – Pilies gatvės – Rytų kraštų link, XIV a. stūksojo bene 18 cerkvių. Viduramžiais dauguma jų buvo kuklios medinukės, nė neprimenančios tų iki šių dienų išlikusių didingų mūrinių maldos namų.
Tai buvo toks ribinis metas, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) galėjo tapti stačiatikių regionu, bet daugybė aplinkybių – tiek stichiškų, tiek grynai politinių – taip supuolė, kad kryžkelėje tarp pravoslaviškų, katalikiškų ir protestantiškų kraštų plytėjusi ir didelių ambicijų turėjusi lietaus šalis pasuko Vakarų link.
Po to, kai Lietuva apsikrikštijo ir Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, sąjungininkai lenkai kartu su Bažnyčia dėjo dideles pastangas, kad katalikų įtaka šalies valdyme ir gyvenime tik stiprėtų, kad kitos konfesijos, jų supratimu, eretikai „neįsisiautėtų“.
Viena iš gudrybių – mažuma tapusiems stačiatikiams draudimas statyti naujas ar renovuoti senas cerkves (išskyrus retas išimtis). Tad kai kurių Rusėnų miesto šventovių nelikę nė griuvėsių kontūrų, o vieną Stiklo kvartale mena tik namo gotikinių plytų siena, bet ir tai – nežinodamas nė neįtartum ten buvus stačiatikių maldos namus.
Sulenkėjęs ir katalikišką sielą įgavęs, barokinių formų Vilnius revanšą patyrė, kai Lietuva buvo patekusi į carinės „meškos“ – Rusijos imperijos – leteną. XIX a. įsiplieskę lietuvių ir lenkų sukilimai generalgubernatoriui Michailui Muravjorui Korikui tapo akstinu atvėsinti katalikų bažnyčios iniciatyvą priešintis caro valdžiai.
Tada jau katalikų vienuolių ordinai buvo išvaikyti arba patys sunyko, kai nebuvo leista jiems plėstis ir priiminėti naujų narių, o dauguma bažnyčių buvo paverstos cerkvėmis, ir jose stačiatikių apeigos vyko iki pat Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių atėjimo.
Architektas, inžinierius Nikolajus Čaginas ėmėsi per amžius apleistų, pavargusių cerkvių naujinimo. Tos, kurių bizantiški bokštai veržiasi į Senamiesčio dangų, ir sustingo aname laike.
Dabar katalikiško Vilniaus miesto teritoriją įvairina iš viso 13 cerkvių, iš kurių Senamiestį puošia 4. Kiekviena jų – su tokia dramatiška ar romantiška istorija, kad vertos atskirų plačių pasakojimų. Štai ir trys kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus, kurių palaikai nuo XIV a. atlaikė perkraustymus ne tik iš cerkvės į cerkvę, bet ir iš Vilniaus į Maskvą ir atgal, ir stačiatikių Šv. Velykų procesija lauke vidurnaktį, kuomet giedančių žmonių minią lydi švelnių smilkalų „astralai“, ir įtakingų asmenybių palaidojimai, kurių tikslios vietos dar nerastos. Visa tai vienija bendras jausmas – mistika. Jį aprašinėti tuščia, reikia patirti gyvai.
Gaila, kad matomo, aiškiai apčiuopiamo paveldo, kokį išsaugojo rusėniškasis Vilnius, beveik neliko buvusiame žydų kvartale. Kylant Pilies gatve viršun, Aušros vartų link, kairėje sklando slaviška dvasia, o priartėjus Rotušę ir pasukus į dešinę gilyn, turėtų pasitikti aškenazių Juodasis miestas.
Jį dabar gaubia Stiklo kvartalas. Atkurti iki Antrojo pasaulinio karo buvusio tiršto ir charakteringo žydų gyvenimo fragmentus bei Didžiąją singagogą daugiau padeda ne vaizdai, bet dienoraščiai, atskiri pasakojimai, net atsimenančios sienos, pavieniai užrašai ir ženklai. Dar Vilniuje gyveno ir totorių, ir vokiečių.
Galima dėti daugtaškį, nes net įstabiausias miesto šventoves bei rūmus, parkus projektavo ir puošė visai ne lietuviai, o italai, prancūzai, vokiečiai. Vilniaus budeliai, ir tie, buvo ne lietuviai.
Holivudo kalnas be pavadinimo
Laikinai palikime Senamiestį ir nusikelkime į man beveik gimtąjį Antakalnį. Tai – ir plotu, ir gyventojų skaičiumi didžiausias Vilniaus mikrorajonas, kurio net 70 proc. dengia miškai ir parkai. Ne Honkongas, bet pagal santykį su žaluma – arti jo.
Ar žinote, kaip atskirti žmogų, kuris gerai pažįsta Antakalnį ir tik apsimeta jį pažįstantis? Jei žmogui Antakalnis apsiriboja proletariška tokio paties pavadinimo gatve ir poliklinika, tai jis yra ne antakalnietis, net ne svečias, o tik atsitiktinis šios miesto dalies perėjūnas, nesuprantantis, nei kur jis buvo patekęs, nei turbūt, dėl ko.
Sunku patikėti, kad kelios minutės kelionės mašina arba dvidešimt minučių pėsčiomis, ir tu jau – pačioje sostinės širdyje – Senamiesty arba Užupy! Malantis Saulės slėny, po Sapieginės ar Šveicarijos mišką arba retai apgyvendintas jų prieigas, kur zylioja voverės ir stirnos, maloniai užburia pojūtis, kad esi ne tik toli nuo miesto, bet ir toli nuo Lietuvos.
Tarp miškų įsiterpę vingiuoti keliai ar ant stačių, kreivų šlaitų išsidėstę ir glostomi stambių eglių šakų sodybos tipo namai ar modernesni, bet nedideli individualūs namai ir vėl juos keičiančios apžėlusios kalvos, rūko apgaubtos miškingos viršūnės primena tai Alpių miestelį, tai kokią Gūrą Čekijos ar Lenkijos Karpatuose.
Taigi, per žygį po vaizdingiausią Antakalnio dalį, prasidedančią ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kopiame į kalną, kuris, kaip nustebau neseniai sužinojusi, neturi jokio oficialaus pavadinimo.
Aišku, Lietuvoje kalnų nėra, tik kalvos, bet tai yra kalnas, nepaisant to, kad netraukia reikiamo aukščio standartų. Antakalniečiai šią vietovę vadina Slidininkų kalnu, nors tokių buvo ir daugiau. Pati dar vaikystėje į jį kildavau ant slidžių, įsikibusi į vielą, išsivyniojančią iš džergždžiančios būdelės.
Trasa leistis žemyn buvo, slidininkų žargonu kalbant, juoda, kadangi labai stati ir paprastai dar pablizginta ledo. Pavojinga ji buvo ir dėl to, kad iš po žemės viršun braunasi šaknys, kupstai, ir jie gali tapti klastingais tramplinais ar kliūtimis. Juk anuomet Lietuvoje dar nebuvo sniego patrankų ir įpročio slidinėjimo takus tvarkyti. Ant tokių grūdinančių „linksmųjų kalnelių“ užaugus, Italijos ar Austrijos slidinėjimo kurortuose viskas atrodydavo perdėtai patogu ir paprasta.
Jei ne viena įvykusi tragedija, šis kalnas – nuostabus. Jis neišsitenka į drovų ir tolygų lietuvišką peizažą. Vaikystėje, klausantis ten šnarančių medžių purpurinio vakaro fone, man jis siejosi su Tvin Pyksu.
Atrodydavo, tuoj pasivaidens Bobas ar FTB agentas Dale'as Cooperis su įjungtu diktafonu. Vėliau kažkas iš draugų šį vaizduotę žadinantį kalną pasiūlė pavadinti Holivudu. Mat, kai skaidrus oras, nuo viršūnės atsiveria lopinėlis miesto ir didelės, žalios Pavilnių regioninio parko bangos, ant kurių, rodėsi, tik ir trūksta milžiniškų raidžių.
Tačiau po pirmos kelionės į Gruziją, kai vidurvasary sportuodama užšnopavau į šį kalną, man toji Sapieginės erozinio atragio pakyla dėl aukštų, tamsių eglių ir vandens išgraužtų gilių keverzonių pasirodė jau kaip Kaukazo priekalnės.
Stambulo ir Tbilisio reljefas
Dar šiek tiek apie reljefą, nes jis – Vilniaus žanras. Senoji, daugiau rytinė, miesto atkarpa – nuo Antakalnio iki Naujosios Vilnios – ypač išsiskiria kalvomis. Išbangavusios ir išvagojusios jos ir Senamiestį, Užupį. Tuo Lietuvos sostinė man panaši į Stambulą, Kijevą ar Tbilisį.
Tai – nors ir visiškai skirtingo charakterio miestai, bet vaikštinėjant jų istoriniais keliais ir šaligatviais, irgi gresia greitai apsunkti, kartais ir papuškuoti tenka, arba reikia eiti tiesiai per aplinkui, o tarytum atpildas už pasunkėjusį kvėpavimą nuo viršūnių kaip ant delno pasimato gyvas Senamiesčio atvirukas.
Vilniuje nėra futuristinių, dangų kiurdančių dangoraižių, iš kurių galima būtų pamatyti daugiaaukščių lipdinį kaip iš paukščio skrydžio, kaip Niujorke ar Šanchajuje, tačiau apžvalgos aikštelių išstenėti nereikia, nes tokių vietų yra pačių savaime – gamta jas paruošė pilnai. Tik gražioji Subačiaus apžvalgos aikštelė – šiek tiek pacivilizuota, kadangi joje rausvų senojo Vilniaus stogų spiečiumi ir bažnyčių kupolais galima gėrėtis gurkšnojant kavą ar supantis ant hamako.
Iš laukinių vietų, tinkamų apžvelgti miesto panoramą, įspūdingiausias – Stalo kalnas, nuo Užupio pusės – Altana. Bet yra ir daugiau neformalių, į turistinius maršrutus neįtrauktų ar tolimesnių kalvų, kurios gali nustebinti net ir pasipūtusius, neva jau viską mačiusius vilniečius.
Užupis ir Rytai
Bene „užsienietiškiausia“ mano ekskursija – po Užupį. Daugybė skirtingų ir labai tolimų tautų čia paliko savo užuominų, praeities, dovanų. Užupis virto net Pietų Korėjos, o Pietų Korėja – Užupio dalimi, kai romaną apie rytiečio kelionę į nežinomą, iliuzišką respubliką respublikoje sukūrė Vilniuje lankęsis rašytojas Hailji. Bet tai – viena iš tų nematomų gijų, siejančių mūsų sostinę su tolimais pasauliais.
O štai dar labiau prie jų priartina ir aiškiai regimi, materialūs pavidalai. Pavyzdžiui, seklioje Vilnelėje iš po vandens kyšo miniatiūriniai čortenai – iš akmenų sustatytos stupų imitacijos. Jas Užupio menininkai vadina tiesiog akmenų vertikalėmis.
Jos madingos ir kitur Europoje. Mačiau visą nykštukinių akmens statinių „mišką“ Rodo saloje. Mačiau jais išpuoštą parduodamą žemės sklypą Vilniaus pakrašty. Mačiau vieną, tik jau žymiai didesnę, stupos dekoraciją Antakalnyje, kuri niūriam, pilkų sovietinių namų supamam kiemui netikėtai suteikia egzotikos.
Bet pirmą sykį gyvenime juos išvydau per kelionę į Indiją, Puškaro priemiesty, pakeliui į vieną beždžionėmis aplipusią kalvą. Tąkart vietinis senukas, pamatęs, kad tuos akmeninius improvizuotus statinius fotografuoju, man pripasakojo, jog tai – namai, kuriuos pasistatė hinduistų maldininkai būsimiems gyvenimams. Pakeleivis ir man pasiūlė iš akmenų pagal savo viziją pasirūpinti ateities būstu, kai jau būsiu persikūnijusi.
Dar neišvydau pasaulyje tokio landšafto, kurį šie orientalistinės kilmės, bet vis kitaip interpretuojami akmens bokštai darkytų. Kad ir kur jie išdygsta, aplinką papuošia.
Tibetas yra visai arti
Dar daug savų istorijų apie rytietiškus simbolius galiu pasakoti, kad nė nepastebėsiu, kaip jie nuneš į Azijos tolius. Bet nepameskime Užupio. Tvirčiausiai ir labiausiai užtikrintai Rytai laikosi Tibeto skvere.
Pavadinimas simboliškai primena lietuvių mistifikuotą, tam tikra prasme – neteisėtą meilę ir paramą Kinijos okupuotam Tibetui. Bet ši nedidelė erdvė tarp Malūnų gatvės ir Meno galeros pakrantės iš tikro kartais virsta Tibetu. Tais gyvenimo periodais, kai pats negali nuvykti į šį komplikuotą kalnų regioną, jis atvyksta pas tave.
2013 m. čia susitikimą su dvasingumo ištroškusiais miestiečiais surengė Jo Šventenybė Dalai Lama XIV. Nuo tada Tibeto skvere kartais smėlio mandalas kuria, paskui jas rituališkai sunaikina, galiausiai smėlį paleidžia į Vilnią, o dalelę jo po žiupsnį budistams išdalija vienuoliai, į jiems svetingą Vilnių atvykę iš Šiaurės Indijos. Tyčia nepasakoju būtuoju laiku, nes tikiu, kad normalūs kelionių laikai grįš, ir Tibeto skveras vėl užsipildys tibetietiškomis mantromis.
Pagrindinė jo vertybė – akmeninė Rimanto Sakalausko mozaikinė kompozicija „Mandala“. Mandalos budistinėje filosofijoje simbolizuoja laikinumą ir trapumą visame kame, ugdo žmogų neprisirišti prie jokio grožio, net savo rankomis kurto, todėl po ilgo ir kruopštaus darbo turi būti sunaikinamos.
Ironiška: Tibeto skvero mandala prieštarauja senajai tradicijai, kadangi taip lengvai nesunaikinama ir išvis sugriovimui neskirta, bet gali būti suvokiama kaip paminklas laikinumui.
Budistai aplink ją, kaip sakralią skvero puošmeną, turėtų apeiti tris ratus, o visi kiti, kurie gerbia kitas religijas bei kultūras, – ant jos nesėdėti, net tada, kai mieste vyksta visokios chaltūros naktys ir žioplinėtojų – tiek daug, jog nelieka laisvo ploto kur priglausti sėdynę.