Būtent į Šakius, gavęs gydytojo diplomą Varšuvos universitete, ir atvyko Vincas Kudirka. Dabar pačiame centre ant ežero kranto stūkso jo atminimą įamžinantis paminklas, kuris stovi būtent toje vietoje, kur kadaise menkai šildomoje klėtelėje V. Kudirka priiminėjo ligonius. Čia jis gyveno tik penkerius metus, o kadangi savo profesijos nelabai mėgo, didžiąją dalį laiko skyrė kūrybai ar tautinam sąjūdžiui.
Šakiai buvo mažas miestelis, tad čia buvusioje turgaus aikštėje ir aplink būrėsi miesto gyvenimas. Šalimais stovėjo ir medinė bažnyčia. Pasak Eglės Plančiūnienės, Šakių r. savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos, aikštėje dabar galima pamatyti ir pliumpą – vietą, kur buvo vienintelis miesto vandentiekis. Čia susitikdavo moterys su kibirais, atėję vandens pasisemti.
O bene labiausiai dėmesį patraukia aikštėje skambantis 24 varpų kariljonas, nulietas vienos geriausių varpų liejyklų Olandijoje. Jo konstravimą kuravo kompozitorius, kariljonininkas Giedrius Kuprevičius.
„Jums tikrai pasiseks, jei atvyksite būtent tuo metu, kai skamba varpai. Juk ir V. Kudirkos simbolis buvo varpas – tarsi kviečiantis atsibusti iš nutautėjimo“, – pasakojo E. Plančiūnienė.
Toliau kelias veda į Kudirkos Naumiestį. Tai tik įrodo, kokią didelę reikšmę V. Kudirka turėjo šiam kraštui.
Kudirkos Naumiestis – ne tik pasienio ruožas
Šešupės ir Širvintos upių santakoje, pasienyje su Rusijos Kaliningrado sritimi, įsikūręs Kudirkos Naumiestis kupinas istorijų. Nemažai jų sukasi aplink Vincą Kudirką. Būtent čia ir yra bene tinkamiausia vieta tęsti pažintį su Lietuvos valstybinio himno autoriumi.
Anksčiau miestas vadintas Vladislavovu, Naumiesčiu, o 1934 m. V. Kudirkos garbei suteiktas Kudirkos Naumiesčio vardas. Būtent tuomet miestelio aikštėje pastatytas ir V. Grybo sukurtas paminklas V. Kudirkai, kuriame iškalta „Tautiška giesmė“ – pernai jai sukako 125 metai.
Pasak istoriko Aurimo Kanapkio, V. Kudirkos muziejaus edukatoriaus ir gido, per Antrąjį pasaulinį kartą sudegė beveik visas miestelis, nepažeista liko tik keletas pastatų bei paminklas V. Kudirkai.
„Tai buvo bene vienintelė vieta, kur sovietmečiu atvažiavęs viešai galėjai perskaityti Tautiškos giesmės žodžius – jie nebuvo pažeisti“, – pasakojo A. Kanapkis.
V. Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje yra pirmasis Lietuvoje pastatytas muziejus po Nepriklausomybės atgavimo.
„Muziejuje daugiausia orientuojamės į spaudos draudimo laikotarpį – tai ir knygnešystė, rašto istorija, V. Kudirkos asmenybė bei kiti krašto šviesuoliai“, – pasakojo istorikas.
Čia Lietuvos himno autorius gyveno paskutiniuosius savo metus, tad 1899 metais palaidotas Meištų kalnelio kapinėse. Jo kapas gan dažnai lankomas.
Kudirkos Naumiestyte kitapus aikštės yra ir privatus muziejus išnykusiam miestui – „Širvintos kampelis“. Jame gausu eksponatų iš kadaise šalia Kudirkos Naumiesčio, kitame Šešupės krante buvusio Širvintos miesto, kuris sugriautas Antrojo pasaulinio karo metais. Tai vienintelis po karo neatstatytas miestas Europoje. Tarybinė valdžia šio miesto vietoje įrengė karinį poligoną.
Senasis tiltas per Širvintos upę kadaise jungė abu miestus. Jį galima išvysti paėjus iki Vytauto gatvės galo – čia ir paminklas Vytautui Didžiajam stovi. Palei upę instagraminių nuotraukų galima pasidaryti romantiškoje beržų alėjoje, dar vadinamoje Širvintos taku.
Pasieniečių dėmesys
Romantiška alėja atveda iki tilto, kurio kitoje pusėje – jau Rusijos teritorija. Regis, nieko ypatingo, ramu, pasieniečių postų taip pat nematyti. Tik užsibuvus, ant tilto prisistatė ir pasieniečiai. Matyt, stebėję per kameras, nusprendė pasidomėti atvykėliais. Jau sukome link miestelio, tačiau vis vien teko pasiaiškinti, kad tik turistiniais tikslais užklysta.
Kudirkos Naumiestis – pasienio miestas, o A. Kanapkis, paklaustas, ar jaučiasi gyventojai ramūs, sako, kad taip:
„Gyvename ramiai, tačiau prieš metus teko kiek rimčiau sunerimti – smarkiai sudrebėjo langai ir durys tarsi po sprogimo. Iš tiesų tie garsai atkeliauja iš karinio poligono Kaliningrade, matyt, intensyvios pratybos vyko. Prie mažesnių sprogimų garsų jau esame pripratę.“
Zypliuose – naujos ekspozicijos
Nuo pasienio verta pasukti Zyplių dvaro link – tai dar viena vieta su ypatinga aura, parko alėjomis ir vynuogynu. O patirti dvariškų privilegijų galima čia pats įsikūrusiame didikų virtuvės paveldą puoselėjančiame „Kuchmistrų“ restorane.
Pažintį su kraštu derėtų pratęsti vos už kelių žingsnių esančiame Zanavykų muziejuje, kur galima išbandyti interaktyvią edukacinę ekskursiją. „Išmanioji“ zanavykė supažindina, kaip kadaise gyventa, kokia buvo buitis, kaip atrodė stuba.
Be to, visą kelionę laiku čia lydi neatsiejami to meto garsai – kalvio plaktuko kaukšėjimas ar staklių barškėjimas. Viskam apžiūrėti net gido neprireikia, visgi norint susipažinti detaliau ar sudalyvauti edukacijose, be jų neapsieisite.
Pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, neseniai atvertas ir Amatininkų namas, kuriame dera sena bei nauja. Apie pirmykštę Amatininkų namo paskirtį šiandien jau primena tik akcentai, pastato išorė, nes viduje viskas modernu – įrengta edukacinė, ekspozicinės erdvės, koncertų salė.
„Sunkiai ir atsakingai dirbti tikrai buvo verta“, – neslėpdama pasididžiavimo rezultatu sakė R. Vasaitienė. – Šiuolaikinis žmogus visą informaciją gali rasti internete, todėl muziejus sau išsikėlė iššūkį – siūlo tai, ko virtuali erdvė negali suteikti.
Lankytojus vos įėjus pasitinka atmosferą sukuriantys garsai, čia virtualiai galima netgi sudalyvauti duonos kepimo procese, užsidėjus virtualios realybės akinius pažvelgti į Zyplių dvaro apylinkes iš paukščio skrydžio. Abejingų nepalieka ir komiksų pavidalu pateikta „Duonos atsiradimo istorija“.
Anot R. Vasaitienės, duoną galima kepti ir tikrame pečiuje, o ką jau kalbėti apie tradicinius „Zuikio pyragus“, kuriuos edukacijų dalyviai ypač mėgsta.
Bene įdomiausia naujovė begales edukacinių programų siūlančiame muziejuje – modernios „grojančios stygos“, savo skambesiu primenančios kankles. Tokio instrumento dar niekur neteko matyti.
Muzika visą vasarą
Į Zyplių dvarą norisi sugrįžti ne kartą. O vasarą tam progų tikrai netrūksta – Šakių krašto dvaruose ir bažnyčiose vėl netyla muzika. Čia keturioliktą kartą vyksta „Beatričės festivalis“, skirtas žymios lietuvių dainininkės Beatričės Grincevičiūtės (1911–1988), kuri Ilguvos dvare praleido kelerius savo vaikystės metus, garbei.
Iki pat vasaros pabaigos profesionaliajai muzikai duris atvers Zyplių dvaras, kur skambės sakartveliškasis „Suliko“, Šakių krašte užaugusių muzikų ir kūrėjų programa bei virtuoziški džiazo skambesiai. Lotyniški ritmai įsisuks į Šakių evangelikų liuteronų bažnyčią, netrūks veiklų ir Ilguvos dvare, kur bus surengtas tikras Beatričės piknikas.
E. Plančiūnienė ir festivalio siela Augenija Kasparevičienė viliasi, kad visi prisipildys savo širdis: „Festivalis kasmet lieka ištikimas savo pirminei idėjai – puoselėti profesionaliosios muzikos tradicijas, ir vis atsiskleidžia naujomis spalvomis kviesdamas iš jo išsinešti ką nors ypatingo.“
