Mykolo Kleopo Oginskio, „Atsisveikinimo su Tėvyne“ autoriaus, sūnus Irenėjus bei vaikaičiai Bogdanas ir Mykolas, kuriems buvo lemta tapti paskutiniais šių vietų valdytojais, sakytum, suteikė joms pagreitį, neabejotinai paskatino pažangą. Rietavą valdęs kunigaikštis Bogdanas atidarė pirmąją Lietuvoje muzikos mokyklą, įžiebė mūsų krašte iki tol nematytą elektrą, nutiesė irgi negirdėtą pirmąją telefono liniją į Plungę.
Kaip tik Plungė šį kartą bus mūsų apsižvalgymo rajonas, nustebins permainomis ir plačiai puoselėjamu grožiu, atvers užmirštus ar mums nežinomus kultūros klodus, atskleis, kokias asmenybes ši žemė užaugino ir tebeaugina šiandien. Prašnekti apie dabartį paskatino ryto ar priešpiečių kava restorane „Flow“ ant Babrungo kranto. Vos prieš kelerius metus duris atvėręs verslių ir darbščių plungiškių Ritos bei Juozo Ramanauskų restoranas, regis, meta iššūkį neprasčiausioms tos pačios paskirties sostinės įmonėms, nesilygina nebent tik su kokiais man vien iš nuogirdų pažįstamais kempinskiais. Štai tau ir provincija!
Jauki erdvė, modernus interjeras, liudijantis šeimininkų polinkį į menus. Ponas Juozas sako, jog viskas, kas čia yra gražaus, sumąstyta, sukurta žmonos. Tuo metu skanėstų kūrėjas, virtuvės šefas Lukas Gaudutis tuos mokslus ėjo Airijoje, dirbo Londone bei Kaune, o dabar čia patiekia ėrieną iš Naujosios Zelandijos bei kone vakar dar plaukiojusias lašišas. Restoranas – ne vienišas, gyvuoja kompanijoje su moderniu, gal net rafinuoto dizaino viešbučiu, kurio 24 kambarių, pasirodo, nėra per daug.
Pavadinimas „Oginski hotel“ vėl kreipia mintį į garsiąją Plungei didžiai nusipelniusią dinastiją, kurią geriausiai mena restauruoti didingi Oginskio rūmai. Takas į juos neišvengiamai veda per išpuoselėtą, net 70 hektarų aprėpusį parką. Nei nupasakosi, nei aprašysi jo istorijos ir čia žydinčios, šlamančios augmenijos. Gali ilgėliau stabtelėti nebent prie parko talismanu tapusio Perkūno ąžuolo ar Mykolo Oginskio liepos, o kur jau ten sugaudysi visokias šermukšnialapes lanksvūnes (bei kitokius sąžalynus. Tikriausiai ne veltui Sofija Čiurlionienė rašė: Plongės parks yra tuoks, kad palongiškis gali anam į kėšenė lystė.
Įdomu, kad parkas turi patikimą sargą nuo ilgą laiką čia karaliavusių kovarnių, keldavusių tokį alasą, kad žmonės nelabai ir susikalbėti galėdavo. Kaip visada, kai spiria bėdos, atsiranda žmogus, padedantis iš jų kapstytis. Kitiems pasiūlius, kovoti su varnomis prieš penkerius metus pradėjo vietinis menininkas Virginijus Narkus, nors, kaip pats sako, iki tol neturėjęs daug reikalų net su vištomis. Neradęs sakalininkų Lietuvoje, jis ėmė ieškoti pagalbos Lenkijoje, turinčioje pogiles sakalininkystės tradicijas.
Taip Plungėje atsirado Kalifornijos vanagas, laisvės deivės pagal baltų mitologiją vardu pavadintas Lėta. Prireikė daug laiko ir kantrybės, kol Virginijus ryžosi savo plėšrūną paleisti į pirmą kovinę užduotį. Jos rezultatais buvo galima neabejoti net iš anksto, nes pakakdavo po parką pasivaikščioti su Lėta ant rankos ir varnos pulkais kildavo iš medžių.
Raminta, mūsų palydovė, veda prie parke, netoli Oginskio rūmų, ne per seniausiai atidengto skulptorės Dalios Matulaitės kūrinio – paminklo M. K. Čiurlioniui. Tai – puikus akcentas, simbolizuojantis šių asmenybių sąsajas. Oginskiai didžia dalimi lėmė Čiurlionio kelią, lydėjo jį nuo pat pirmųjų 14-mečio muzikos pamokų iki stulbinančių aukštumų. Čia jis pradėjo kurti muziką ir tapyti, sutiko savo didžiąją meilę Sofiją Kymantaitę. Vėliau, jau vedę, jie kažkiek gyveno Sofijos dėdės, klebono Vincento Jarulaičio būste, kurį ir dabar vyresni plungiškiai vadina Čiurlionio namu.
Visą rugsėjį Plungėje vyko tradicinis tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis, tapęs vienu reikšmingiausiu klasikinės muzikos renginių Lietuvoje. Tačiau plungiškiai prasimano kad ir ne tokių iškilmingų, tačiau linksmų, žaismingų pramogų. Antai rugsėjį Prūsalių kaimo bendruomenė Liepupė surengė bulvinių blynų kepimo čempionatą, tiesa, ne tarptautinį, bet peržengusį rajono ribas – be vietinių komandų, bulves skuto, tarkavo, ruošė tarkius bei kepė ir klaipėdiečiai. Buvo linksma – niekas negali uždrausti žmogui gyventi džiaugsmingai ir išradingai!
Metas į rūmus. Vos įžengus, dingojasi, jog jų erdves vėl užlieja polonezo garsai. Žinoma, kompozitorius čia niekada nebuvo – rūmų šventinimo dieną jau keli dešimtmečiai skyrė nuo tos valandos, kai Mykolo Kleopo Oginskio palaikai Florencijoje iš kapinių buvo perkelti į Švento Kryžiaus baziliką šalia Mikelandželo, Džoakino Rosinio, Galilėjaus.
Svečius pasitikusi žavi kunigaikštienė Aleksandra įtaigiai žeria mintis apie aukštąsias dvaro tradicijas, elgesio taisykles, etiketą bei manieras. Sunku, veikiau neįmanoma, savo esybe pajusti čia tvyrojusią atmosferą. Gal ir neverta. Tuo metu kunigaikštienė tarsi žaisdama rodo, kiek įvairių ženklų ir signalų damos gebėdavo perduoti pretendentams subtiliais vėduoklės judesiais.
Jau tris dešimtmečius rūmuose veikia Žemaičių dailės muziejus, kaupiantis po pasaulį pabirusių žemaičių dailininkų menus ir pasakojantis Plungės dvaro istoriją. Gera žinoti, kad Mykolas Oginskis karštai palaikė lietuvybę, bendravo su Motiejumi Valančiumi, Laurynu Ivinskiu, Antanu Baranausku, Juozu Tumu-Vaižgantu, Petru Vileišiu, rėmė lietuviškos spaudos leidybą Rytprūsiuose, finansavo pirmąjį Palangoje suvaidintą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ – pagal brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių, pasivadinusių Keturakiu, veikalą.
Atrodytų, nebūtinai žmogus turėtum žinoti, kad ant svieto yra toks miestelis Kuliai, tačiau jei nebūtum čionai netyčia atklydęs, taip ir nežinotum, kokį nuostolį esi patyręs. Gaila būtų nežinoti, kad čia kunigavo Juozas Tumas-Vaižgantas ir uoliai darbavosi knygnešiai, kad Kuliuose pas dėdę kunigą Vincentą Jarulaitį ketverius metus gyveno būsimoji MKČ žmona Sofija Kymantaitė. Apmaudu būtų nepamačius didingos Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios, jaukaus, tvarkingo, menais išpuošto miestelio, o ypač neteisinga būtų nepatirti, kokie puikūs į bendruomenę „Alantas“ susibūrę žmonės čia gyvena – veiklūs, išmoningi, entuziastingi.
Visko neišpasakosi, kiek grožio Kuliuose gimsta vien „Sofijos“ festivalio dienomis, kaip pagyvina miestelį išmoningi skulptorių darbai, kaip Mykolo Saukos Suolelis Sofijai, Danieliaus Sodeikos Vaižganto akiniai arba, pavyzdžiui, japono Tomoo Nagai muzikos instrumento instaliacija Lizdo atgarsis.
Bendruomenės ir Kulių kultūros centro vadovės Agnės Alčauskienės pastangomis kvėpavimą atgavo vienas Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios komplekso pastatų, kuriame kažkada gyveno tarnai, veikė meistarnė ir verpykla. Ne tik sovietmečiu, bet ir laisvės metais šis didelis nedegantis mūras ilgai merdėjo, tik lotyniškas užrašas Haec domus ardere nescia 1670 (šis namas nepažįsta degimo) virš durų liko gerai įskaitomas. Pasirodo, pastato statyboje nenaudotos degios medžiagos – vien akmenys, plytos ir čerpių stogas.
Viduje ne tik didelės menės, bet ir autentiška atvira ugniavietė – virenė – su didžiuliu siaurėjančiu kaminu. Tuo metu ant lauko sienos prisukta lentelė Kultūros virenė taikliai nusako dabartinę pastato misiją – čia verda kultūros gyvenimas su parodomis, knygų sutiktuvėmis, teatrų pasirodymais, edukacijomis bei degustacijomis. Visa tai regint, vėl peršasi paika nuostaba – kiek daug gali nuveikti dideliam tikslui pasišventę žmonės!
Kitas tokią mintį patvirtinantis pavyzdys – netoli Platelių įkurta kaimo turizmo sodyba „Po ąžuolais“. Sakysite, tai jau ne kultūros sfera. Dar ir kaip! Kaimo turizmas neabejotinai yra mūsų kultūros dalis, o kokia ji, priklauso nuo šią veiklą vykdančių žmonių. Gitana ir Virginijus Leliugos – kaip sykis tie žmonės, kurie darniomis pastangomis ir darbu sukūrė bei tebekuria prašalaitį išsižioti verčiančią poilsio ir atgaivos oazę. Paklausti, kiek vis dėlto sodyboje, sakytum, toje šimtamečių ąžuolų paunksmėje pristatyta modernių, skoningų pastatų, jie palengva lankstė pirštus – be jų pačių namo, penki.
Viskas pradidėjo nuo to, kad, regis, prieš ketvertį amžiaus mažeikiškiui statybų inžinieriui Virginijui į akį krito labai jau neišvaizdi, pakiužusi troba, ir jis po kurio laiko, sulaukęs šeimininkų sutikimo, paliko kieme ką tik įsigytą automobilį. Pirmiausia Virginijus senosios trobos vietoje pasistatė namą gyvenimui, paskui pirtį su pora kambarių draugams. Tačiau keliu pravažiuojantys žmonės vis dažniau ėmė teirautis, ar yra čia ką išsinuomoti, ir pamažu viskas užsisuko.
Nustebino ir grandiozinė Užgavėnių ekspozicija Plateliuose, kur nenuilstanti kultūrologė Aldona Kuprelytė, regis, galėtų kažką negirdėto pasakyti apie kiekvieną iš 300 kaukių. Tuo metu medžio skulptorius Antanas Vaškys neatrodo labai kalbus, užtat dešimtys kryždirbystės darbų byloja apie meistro meilę amatui ir ištikimybę tradicijoms. Viską žinanti gidė Aušra, nusivedusi į Platelių ežero apžvalgos aikštelę, aprodė salas ir išpasakojo legendas. Buvo miela klausytis, tačiau iš atminties užkaborių įkyriai lindo 1998-ųjų vasarą anoje ežero pusėje įvykusi sraigtasparnio Mi-2 katastrofa.
Iš Rygos pasamdytas lakūnas, kažkoks Nikolajus, kaip vėliau paaiškėjo, neblaivus pramogai skraidino vestuvininkus ir nukrito į ežerą. Sraigtasparnis paniro į septynių metrų gylį, niekas iš 11 skridusių neišgyveno. Tarp aukų buvo abiejų jaunavedžių motinos ir jaunikio sesuo.
Būdamas Plungėje, kiekvieną sykį prisimenu čia gimusią legendinę lenkų alpinistę Vandą Rutkevič. Ši Plungėje gimusi moteris, mergautine pavarde Blaškevičiūtė, trečioji tarp savo lyties atstovių įkopė į Everestą. Ji pirmoji iš moterų pasiekė kalnu-žudiku vadinamo K2 (Čogori, 8611 m) viršūnę. Vandos Rutkevič gyvenimas 1992-ųjų gegužę nutrūko jai kopiant į Kančendžangą (8686 m). Tai buvo devintas iš keturiolikos aukštesnių kaip 8000 m Vandos kalnų.
Malonu patirti, kaip plungiškiai brangina Vandos atminimą. Rūpestingai saugomi jos gimtojo namo pamatai, o pernai bendruomenės ir Plungės bibliotekos rūpesčiu išversta į lietuvių kalbą ir išleista puiki lenkų rašytojos Annos Kaminskos knyga „Wanda“. Įtaigiai sudėliotoje monografijoje jauti šios asmenybės mastą ir nenumaldomą aistrą kalnams, nors pati žinojo, kad sumokės už ją aukščiausią kainą.
Jei žaidžiu su mirtimi, matyt, man to reikia. Simboliška, kad į Everestą Vanda įkopė 1978-ųjų spalio 16-ąją, tą pačią dieną, kai buvo išrinktas popiežius Jonas Paulius II. Praėjus metams, lankydamasis Lenkijoje, jis pasakė: Gerasis Dievas taip norėjo, kad tą pačią dieną abu pakiltume taip aukštai.
Po originalų litvakų atminimo sodą Žemaitijos nacionaliniams parke maloniai pavedžiojo žurnalistas ir rašytojas Eugenijus Bunka, žinomo tautodailininko, beje, Lietuvoje tarp žydų vienintelio, Jakovo Bunkos, sūnus. Lietuvos kontūrą atkartojančiame sode bujoja kalvio Artūro Platakio nukaltos obelys buvusioms žydų bendruomenėms atminti, o ant medžio kabo asmenybėms skirti obuoliai – Markas Šagalas, Leonardas Koenas, Leonidas Donskis.
Kalviui, kaip pats yra sakęs, šis darbas malonus, leidžiantis išreikšti meninius sugebėjimus. Kas be ko, pasitaiko ir linksmų užsakymų. Antai kažkoks danas paprašė savo direktoriui nukaldinti moliūgą, ir, atrodo, abu jie Artūro kūriniu liko patenkinti. O mūsų kelyje lyg tyčia – Moliūgkiemis. Tokias moliūgų stirtas, kokias išvydome šių daržovių augintojo Viliaus ūkyje, gali nebent tik susapnuoti, o jau rūšių ir kvapų įvairovė – galva gali susisukti. Pakeliui, prie kelių, vedančių į visas keturias puses, žiedo – modernus Konferencijų ir laisvalaikio centras bei žavi jo vadovė Agnė.
Šiuolaikiškas ir jaukus kompleksas svečiui siūlo ne tik platų patiekalų asortimentą, bet ir visokius boulingus, SPA, viešbučio paslaugas. Tačiau tai kitą kartą, nes maga dar pasiekti Šateikius, garsius ir tuo, kad čia, Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje, 1909-ųjų sausio 1-ąją susituokė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Kaip stebuklinga, kad mūsų jungtuvės įvyks Naujųjų metų dieną... Stebuklingesnės dienos neįmanoma išgalvoti.
Šateikiuose gyveno dažnai eilėraščiuose gimtinę prisimindavęs profesorius, biopsinių tyrimų Lietuvoje pradininkas Emilis Vinteleris. Vaikystėje jis gyveno Šateikių malūne. Viską apie žymius šio krašto žmones žinanti bibliotekininkė Margarita Gedvilienė, uoli Julijos Žymantienės-Žemaitės atminimo puoselėtoja, ragina atsiversti rašytojos „Autobiografiją“.
Nebeatsimenu, kiek turėjau metų, išgirdome, kad vyskupas į Šateikius atvažiuoja. Netrukus atsiuntė grapienė žinią, kad mano motyna mus visas atvežtų į dvarą. Taisys kompetą mergaičių vyskupui po kojų žoles barstyti... Neišpasakytas mūsų džiaugsmas tokia iškilme! Arba kitoks vaizdelis. Tėvas mums tankiai pasakojo apie senio grapo mirtį, kaip jo kūną balzamavo. Perskrodė pilvą, išėmė visus vidurius ir užkasė sodne. Pripylė kubilą spiruto, į tą įmerkė grapo kūną, įmerkę tris dienas laikė, paskui ištraukė, pakabino po dūmais rūkyti. Sako, surūko, sudžiūvo, net barška, paskui ištampė, pilvą susiuvo, išdailino... paskui visą aliejine maliava nutepliojo, nudžiovino ir aprėdė, paguldė pakajuj, apstatė žvakėmis ir žolynais, tuomet pagrabą kėlė per tris dienas.
Jaučius, avinus mušo, mėsą virė, duonas kepė, visiems valgyti ir gerti davė. Per tas dienas lažininkai buvo atliuosuoti nuo darbo, pagrabe giedojo, valgė ir gėrė. Degtinės bosai ant padvarijos išritinti, viedrai, uzbonai vis prileisti, gėrė, kiek tik kas norėjo, pasiskirdami – degtinės ar alaus; užkandai – mėsos bliūdai vis pilni, duonos stalai apraikyti, gėrė, valgė, kiek tik kas valiojo. Per naktis, sako, visi patvoriai privirtusių žmonių, bobų, be dvasios prisigėrusių, gulėjo…
Kaipgis, kaipgis...
