Nebežaidžia lėto krepšinio
Nors Graikijos rinktinė žemyno pirmenybėse patyrė net tris pralaimėjimus, tačiau tai stipri, užgrūdinta rimtose kovose, patyrusi ekipa. Graikai pateko į labai pajėgią grupę, kurioje grūmėsi su slovėnais, prancūzais, milžinišką pažangą padariusiais suomiais.
Mūsų aštuntfinalio varžovai, turintys itin gerų metikų, čempionate puikiai atakuoja „iš žaidimo“ (51,2 proc., antra vieta). Graikai lietuvius lenkia ir pagal tritaškių pataikymą, ir pagal perimtus kamuolius, blokuotus metimus, jie rečiau klysta.
Svarbiausia figūra oponentų gretose – Georgios Printezis. Mes neturime tokio stiliaus sunkiojo puolėjo, todėl gali kilti problemų prieš jį ginantis. G. Printezis labai greitas, veržlus žaidėjas, fantastiškai žaidžia nugara į krepšį, sugeba pataikyti iš toli.
Nors vidurio puolėjas Ioannis Bourousis atrodo blankokai, tačiau tai nėra parankus varžovas Jonui Valančiūnui. Pirmiausia dėl to, kad graikas fiziškai stiprus, jį be galo sunku apstumdyti. Panašiai kaip gruziną Zazą Pačuliją. Prieš jį kovoti mūsų „centrui“ sekėsi sunkiausiai. Iš kitos pusės I. Bourousis gerokai lėtesnis už mūsų lyderį, todėl žaisdamas veidu į krepšį J. Valančiūnas turėtų pralaužti graikų gynybą.
Labai solidžiai atrodo įžaidėjas Kostas Sloukas, kuris yra rezultatyviausias ir naudingiausias Graikijos rinktinės krepšininkas. Jis tritaškius meta net 58 proc. taiklumu. Geros sportinės formos ir Nikkos Papas, gynybos specialistas Nickas Calathesas.
Graikijos krepšininkai vidutiniškai net 44 taškus (daugiau nei pusę) pelno iš baudos aikštelės (lietuviai – 37,2). Tokiu būdu tiek taškų nerenka nė viena turnyro komanda. Graikai turi ilgą atsarginių žaidėjų suolą – apčiuopiamos naudos duoda 11 žaidėjų iš 12-os.
Esame įpratę, kad šios šalies nacionalinė komanda, Graikijos klubai dažniausiai žaidžia lėtą, pozicinį, klampų krepšinį, tačiau šiame čempionate – nieko panašaus.
Graikai greitojo puolimo metu vidutiniškai per mačą renka net po 13 taškų. Tai vienas geriausių rezultatų žemyno pirmenybėse. Lietuviai pagal tai – vieni autsaiderių (vid. 5,8 taško).
D. Adomaitis suteikia daugiau laisvės
Ši Lietuvos rinktinė, kaip ir ankstesnė, kuriai dirigavo Jonas Kazlauskas, atakuodama pagrindinį dėmesį skiria poziciniam puolimui, o ne staigiems išpuoliams. Mūsų ekipa pagal atkovotus kamuolius užima antrąją vietą tarp visų rinktinių. Tai yra solidus pamatas rengti žaibiškas atakas, bet jų beveik nematome.
Kodėl taip yra? Spėju, kad Dainius Adomaitis nori išvengti didelio klaidų skaičius. Jo auklėtiniai ir taip dažnai pameta kamuolį (vid. 14). Pagrindinis įžaidėjas Mantas Kalnietis nepasižymi labai geru kamuolio varymu, jo driblingas aukštas. Neturime vijurko Luko Lekavičiaus, kuris galėtų žaibiškai „traukti“ į priekį.
Mūsų aukštaūgiai J. Valančiūnas, Artūras Gudaitis po atkovotų kamuolių nepasižymi kokybišku vadinamuoju pirmuoju perdavimu. Taigi D. Adomaitį lyg ir galima suprasti, bet vis tiek man norėtųsi greitesnio žaidimo. Pelnyti lengvi taškai suteiktų mūsų ekipai papildomos jėgos.
Tiesa, kitu svarbiu aspektu D. Adomaitis gerokais skiriasi nuo J. Kazlausko. Dabartinis strategas leidžia savo auklėtiniams žaisti kur kas laisvesnį krepšinį nei jo pirmtakas. Dabar kur kas dažniau žaidėjai gali užsiimti kūryba ir improvizacija. Ypač komfortabiliai tada pasijuto Mindaugas Kuzminskas, Adas Juškevičius. Nors, tiesą sakant, J. Kazlauskas per paskutinius porą metų, kai stovėjo prie rinktinės, vairo irgi smarkiai nebespraudė žaidėjų į rėmus.
Tarkim, šis vairininkas mėgo derinį „Flex“, kurio esmė – nuolatinis krepšininkų judėjimas puolant, dažnos užtvaros žaidėjams, kurie neturi kamuolio, kirtimai į baudos aikštelę. Visa tai daroma tam, kad visi penki oponentai būtų priversti sunkiai dirbti gynyboje sekinant jų jėgas. D. Adomaitis šio derinio nenaudoja.
Ši rinktinė apskritai atlieka mažiau derinių nei ankstesnė. Dauguma kombinacijų yra trumpos, nes to reikalauja šiuolaikinis krepšinis. Jame taktika jau nevaidina itin svarbaus vaidmens. Pergalę dažniausiai lemia žaidėjų energija, motyvacija, puikus fizinis pasirengimas.
Iš trumpų derinių galima paminėti tą, kuris skirtas J. Valančiūnui. Tarkim, Jonas Mačiulis ar kitas žaidėjas iš kairiojo krašto bėga prie dešiniojo baudos aikštelės „ūselio“ ir stato užtvarą mūsų vidurio puolėjui. Tada pastarasis juda prie kairiojo „ūselio“, o jam atiduodamas kamuolys. Tokiu atveju Jonas neretai gauna kamuolį gana arti krepšio, jam nebereikia grumtis dėl pozicijos su tiesioginiu savo oponentu. J. Valančiūnui dabar neretai pakanka tik apstumdyti žemesnį ir lengvesnį varžovą, kuris perima mūsų „centro“ globą, kai priešininkai priversti susikeisti ginamaisiais.
Krepšinis – patrauklesnis akiai
Diriguojant J. Kazlauskui nacionalinė komanda per 2015 metų Europos čempionatą ir per 2016-ųjų olimpines žaidynes turėjo penkis aukštus lėtokus priekinės linijos žaidėjus (J. Valančiūną, Paulių Jankūną, Domantą Sabonį, Antaną Kavaliauską ir Robertą Javtoką). Šiuo metu tokių krepšininkų yra tik trys (J. Valančiūnas, Donatas Motiejūnas ir Artūras Gudaitis). Žinoma, jei atstovauti rinktinei būtų galėję P. Jankūnas ir D. Sabonis, be abejonės, abu jie būtų paimti į komandą.
Spėju, kad tokiu atveju būtų atkabintas A. Gudaitis ir būtume turėję keturis bokštus. Vis tiek mažiau nei tokių krepšininkų pasitelkdavo J. Kazlauskas.
Nors ir D. Adomaitis neakcentuoja taškų rinkimo gretose kontratakose, jo propaguojamas pozicinis puolimas yra judresnis ir dinamiškesnis nei J. Kazlausko. Šiuo metu žaidimas patrauklesnis akiai, jame liko mažai „stenėjimo ir gimdymo kančių“. Tačiau jei lietuviai suklups aštuntfinalyje ar ketvirtfinalyje, daugelio sirgalių akyse D. Adomaitis iš didvyrio taps nevykėliu ir bus prisimenamas J. Kazlauskas su racionaliu, apgalvotu iki smulkmenų krepšiniu.
Abiems strategams be galo svarbi gynyba, bet šiek tiek labiau, ko gero, J. Kazlauskui. Pavyzdžiui, jis nekvietė į rinktinę Martyno Gecevičiaus. Ir tikriausiai nebūtų nekvietęs ir ateityje, jei toliau būtų vadovavęs rinktinei. M. Gecevičiaus kojos turbūt lėčiausios rinktinėje, jis prastai ginasi, tačiau yra užtikrintas snaiperis, be to, efektyviai žaidžia derinį dviese prieš du (pikenrolą). Pastarosios dvi savybės D. Adomaičiui pasirodė svarbesnės nei M. Gecevičiaus gynyba, ir treneris Martynui suteikia daug laiko aikštėje.
Jei kalbėtume apie gynybos taktiką, šių metų komanda beveik nepasitelkia vadinamojo „Step out“ modelio, kada aukštaūgis trumpam sustabdo varžovų gynėją (kai šiam pastato užtvarą jo komandos priekinės linijos žaidėjas) ir grįžta į baudos aikštelę. Tikriausiai taip yra dėl to, kad visi mūsų aukščiausi krepšininkai yra lėtoki. Jei rinktinė taikytų tokią gynybą, ko gero, kentėtų ir kova dėl atšokusių kamuolių, ypač žaidžiant prieš ekipas, kurios turi būrį labai šoklių krepšininkų. Tokiu atveju ir J. Kazlauskas nenaudodavo „step out‘o“. Tarkim, kovojant su Prancūzijos rinktine, kuri anksčiau turėjo daugiau atletiškesnių žaidėjų. Pavyzdžiui, Rudy Gobertą, Nicolą Batumą.
