Nors šį savaitgalį Eurolygos finalo ketverto turnyre Berlyne ir nebus Lietuvos krepšinio atstovų, mūsų šalis kuo didžiuotis tikrai turi kuo. Per visą šio prestižiškiausio klubinio turnyro istoriją čempionais, be 1999-ųjų Kauno „Žalgirio“ krepšininkų, yra tapę dar 6 lietuviai, o du iš jų – A. Sabonis ir Šarūnas Jasikevičius – netgi buvo apdovanoti finalo ketverto MVP titulu.
Nieko keisto, kad kelią link prestižiškiausio Senąjame žemyne trofėjaus pirmasis prasiskynė Sabas – dominuojanti 221 cm ūgio jėga po krepšiais, į neviltį variusi ne tik Lietuvos rinktinės, bet ir visų klubų, kuriems atstovavo milžinas, varžovus.
Pirmą ir paskutinį kartą Sabas Eurolygoje triumfavo prieš 21-erius metus – 1995-aisiais Saragosoje. Pusfinalyje lietuvio atstovauta Madrido „Real“ ekipa 62:49 nugalėjo Limožo CSP, o finale 73:61 – Pirėjo „Olympiakos“ ekipą.
Netrukus po šio triumfu pažymėto sezono, iš viso Madride praleidęs trejus metus, A. Sabonis persikėlė į NBA. Ten jis apsivilko Portlando „Trail Blazers“ marškinėlius ir, jo paties žodžiais tariant, tapo „30-mečiu naujoku“. 2002-aisiais, tuomet „Trail Blazers“ vis dar atstovavusį A. Sabonį apie legendinį jo triumfą turnyre ir pakalbino Eurolygos žurnalistai.
Pateikiame šį istorija jau tapusį pokalbį su garsiausiu mūsų šalies krepšininku.
– Arvydai, galima sakyti, kad trečias kartas nemelavo?
– Ačiū Dievui, taip. Aš nežinau, kaip būčiau atlaikęs dar vieną pralaimėjimą finale. Iki tol buvau iškovojęs daugybę titulų su Kauno „Žalgiriu“, Sovietų Sąjungos rinktine, Lietuvos rinktine, Madrido „Real“ klubu, tačiau man vis tiek trūko pačio svarbiausio klubinio titulo. Ir mums pavyko!
– Ir kaip jūs tai padarėte?
– Turėjome tikrai gerą komandą. Željko Obradovičius, mūsų treneris, žinojo kaip išnaudoti žaidėjų individualias savybes, kaip padaryti iš mūsų vieną kumštį. Mūsų pagrindinis tikslas buvo Eurolyga ir iš tikrųjų visos komandos pastangos buvo dedamos į tai, kad iškovotume šį titulą. Aš neslėpsiu, kad iki smulkmenų neprisimenu visko, kas nutiko tą sezoną – netgi neprisimenu, kaip nuvažiavome į Saragosą. Tačiau aš tikrai prisimenu finalo ketvertą!
– Pradžioje Limožas, o finale – „Olympiakos“ ...
– Mes nesunkiai įveikėme Limožo komandą, jie netgi nepelnė 50 taškų. Tai buvo mūsų kerštas už pralaimėjimą pusfinalyje prieš dvejus metus. O finale, rungtynėse su graikais, mes taip pat neturėjome jokių problemų. Aš prisimenu kad buvau ne pačios geriausios formos – skaudėjo pečius – tačiau vis tiek sugebėjau atlikti savo darbą.
– Pusfiinalyje pelnėte 21 tašką ir atkovojote 9 kamuolius, o finale surinkote 23 taškus ir atkovojote 7 kamuolius. Tiesiog „atlikote savo darbą?“
– Aš žaidžiau gerai, bet mes turėjome tikrai gerą komandą. Joe Arlauckas buvo puikus žaidėjas puolime. Antonio Martinas man padėjo grumiantis po lenta. Jose Miguelis Antunezas buvo geras gynėjas, gynyboje fantastiškai dirbo Garcia Collas ir Ismaelis Santosas. Jose Biriukovas buvo puikus metikas, ir, svarbiausia, puikus draugas.
– Ar vis dar bendraujate su kai kuriais tų laikų komandos draugais?
– Taip, daugiausia vasarų metu, kuomet aš dažniausiai būnu Ispanijoje. Aš vis pasikalbu su J. Biriukovu ar G. Collu... tai yra puikūs prisiminimai. Tai buvo titulas, kuris suteikė nepaprastai daug džiaugsmo, atšventėme tikrai labai stipriai. Ir turbūt aš esu vienintelis iš komandos, kuris vis dar žaidžia.
– NBA nuolat pritraukia geriausius žaidėjus iš Europos. Manote, kad tokia mada tęsis ir toliau?
– Aš nematau priežasčių, kodėl tai turėtų liautis. Tokie yra rinkos įstatymai, kaip ir gyvenimo įstatymai, taisyklės. Viskas – kaip ir manoje Lietuvoje: tai yra maža šalis, kuri negali išlaikyti savo talentų, tačiau joje nuolat gimsta nauji ir nauji. Tas pats yra ir likusioje Europoje: čia visuomet bus daug jaunų talentų.
– Ar įsivaizduojate NBA divizioną Europoje?
– Kodėl gi ne? Tai sudėtinga, bet nėra neįmanoma. Viskas priklauso nuo pinigų. Jeigu finansai leidžia, tai gali būti pelningas verslas...
– Tiktai verslas?
– Na gerai, verslas ir pramoga.
– Mes girdėjome, kad jūsų vyriausiasis sūnus Žygimantas buvo pakviestas į regioninę savo amžiaus Andalūzijos regiono rinktinę. Galima sakyti, kad Sabonių dinastija tęs pasirodymą aikštelėje?
– Anksti kažką prognozuoti. Šį mėnesį jam dar tik bus dvylika. Aš apskritai sūnaus nemačiau visus metus, kadangi mano šeima gyvena Toremolinose, o čia, JAV, aš gyvenu vienas – treniruojuosi, žaidžiu, keliauju ir miegu. Jis iš tikrųjų turi talenta, ir tikrai nemanau, kad buvo pakviestas tik todėl, kad yra Sabonis. Jis išsikovojo savo vietą dėl savo talento.
O štai kaip legendinę „Real“ komandą ir pergalę Saragosoje prisimena buvęs lietuvio bendražygis J. Arlauckas.
„Į komandą atvykus Ž. Obradovičiui viskas pasikeitė. Mes nebeturėjome tokios laisvės, kokią suteikdavo ankstesni treneriai. Jis pakietė viską,buvo itin griežtas, tačiau tai davė rezultatų: susikoncentravimas į tikslą – pergalę Eurolygoje – buvo lemiamas faktorius. Jo griežtumas mus šokiravo, tačiau ilgainiui prie to pripratome ir tapome geriausiais“, – prisiminė jis.
„Aš pats galiu prisipažinti, kad žaisti kartu su A. Saboniu pradžioje man buvo labai sunku. Mėgdavau rungtyniauti po krepšiu, tačiau „Real“ gretose šią poziciją užėmė Sabas. Jis prašydavo, tiesiog reikalaudavo kamuolio, ir jo buvo vertas. Ilgainiui mes vienas prie kito pripratome, ir galiu pasakyti, kad greta A. Sabonio aš dar labiau patobulėjau, nors tuo metu ir taip jau buvau subrendęs krepšininkas. Saragosoje Sabui buvo nelengva. Jis kiek negalavo, turėjo problemų dėl pražangų, tačiau galų gale aikštelėje padarė tai, ko visi ir laukė – vedė komandą į priekį ir pelnytai iškovojo MVP titulą“, – pažymėjo J. Arlauckas.
Be A. Sabonio, Š. Jasikevičiaus (čempionas keturis sykius) ir 1999-ųjų „Žalgirio“ komandos, Eurolygoje triumfavę Ramūnas Šiškauskas, Martynas Gecevičius, Robertas Javtokas ir Jonas Mačiulis, kuris Eurolygą laimėjo pernai su ta pačia komanda kaip ir Sabas – „Real“.