Negalėčiau tvirtinti, kad šeimininkai penktadienį nesistengė ir nekovojo, bet „raudonarmiečiams“ užimti lietuvių areną iš esmės pakako dešimties minučių – CSKA jau po pirmojo kėlinio į priekį pabėgo 15 taškų skirtumu. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo ne nokdaunas, o nokautas. Po jo šeimininkai gyvybės požymių iš esmės nebeparodė.
Susidarė įspūdis, kad arba „Žalgirio“ treneriai pasirinko netinkamą gynybos planą, arba jų auklėtiniai visiškai nevykdė strategų nurodymų. CSKA yra viena geriausiai dvitaškius ir tritaškius metanti Eurolygos ekipa. Du patys stambiausi jos puolimo banginiai – Nando De Colo ir Milošas Teodosičius, kurie pelno liūto dalį taškų. Ir arkliui turbūt aišku, kad trūks plyš negalima prancūzo ir serbo palikti nedengiamų prie tritaškio linijos ir nevalia leisti jiems laisviems atakuoti iš vidutinio nuotolio.
Tuo tarpu beveik visi „Žalgirio“ antrosios linijos žaidėjai, prižiūrėję N. De Colo ir M. Teodosičių, nuolat bandė padėti savo priekinei linijai gintis prieš varžovų aukštaūgius, kurie puldami šį sezoną kalnų neverčia.
Tarkim, kamuolį „ant ūselio“ gavo Nikita Kurbanovas, kurį tuo metu dengė Edgaras Ulanovas. Tada neaišku, kurių velnių L. Lekavičius puola į pagalbą komandos draugui, atsitraukia nuo M. Teodosičiaus, o šis įpliurina eilinį tritaškį. Juk N. Kurbanovas toli gražu nėra kažkoks supermonstras. Tik paprastas „raudonarmiečių“ eilinis.
Ir Paulius Jankūnas pajėgus apsiginti prieš Viktorą Chriapą, o Ianas Vougioukas gali pristabdyti Joelį Freelandą. Panašių situacijų, kai buvo atsitrukiama nuo N. De Colo ir M. Teodosičiaus, matėme ne vieną, ir ne dvi. Šiurkščiai klydo gindamiesi ir Olivier Hanlanas, ir Renaldas Seibutis, ir Martynas Pocius.
Dar vienas svarbus dalykas badė akis. „Žalgirio“ gynėjai nesugebėjo išlįsti ir iš vidutiniškos kokybės užtvarų. Matėme paprastų, bet efektyvių maskviečių derinių. Pavyzdžiui, N. De Colo ar M. Teodosičius nusileidžia „žemyn“ – arčiau krepšio, paskui juda prie tritaškio linijos, kažkuriam iš jų prie baudos metimų linijos užtvarą stato Kyle'as Hinesas, iš jos nepajėgia išlįsti vienas iš kauniečių gynėjų, I. Vougiuokas per lėtas, kad spėtų susikeisti ginamaisiais ir laiku prišoktų prie prancūzo ar serbo, ir – tritaškis „Žalgirio“ krepšyje.
Kauniečių gynėjai greiti, bet kone visi jie neturi tvirto kūno, kad įveiktų priešininkų užtvaras. Taigi neprošal būtų ilgiau paplušėti štanginėje.
„Žalgiriui“ jokių vaisių nedavė ir spaudimas visoje aikštėje. Beveik visi CSKA antrosios linijos žaidėjai yra greiti ir pasižymi puikiu driblingu. Be to, svečių išsidėstymas („spacing“) prieš presingą buvo tobulas.
Juodąjį penktadienį skurdus buvo ir „Žalgirio“ puolimas. Rimčiau suspurdėjo tik Paulius Jankūnas. Visiems kitiems teko ne itin garbingas statistų vaidmuo. Žalgiriečiai net 27 kartus atakavo iš trijų taškų zonos – beveik dvigubai daugiau nei buvo jų vidurkis iki košmariško mačo su CSKA. Šeimininkai iš tolimos distancijos pataikė tik varganus šešis sykius (22 proc.).
Maskviečiai elgėsi išmintingai – koncentravo gynybą baudos aikštelėje ir šalia jos, kad eliminuotų kauniečių prasiveržimus. Svečiai žinojo, kad „Žalgiris“ mažiausiai tritaškių metanti ir mažiausiai jų pataikanti komanda. Dimitrio Itoudžio auklėtiniai paliko žalgiriečiams nemažai erdvės ties perimetru, bet ta laisve Lietuvos čempionai nepasinaudojo. Kita vertus, kauniečiai ir patys stengėsi kuo dažniau, skirtingai nei ankstesnėse rungtynėse, atakuoti iš tolimojo nuotolio, bet kamuoliai dažniausiai skriejo pro šalį. Čia jau ir treneriai niekuo negali pagelbėti.
Po dvikovos Šarūnas Jasikevičius vėl prisiėmė kaltę dėl pralaimėjimo ir nemėtė akmenų į žaidėjų daržą. Tai garbingas poelgis, bet kiekvienąkart save kalti prie kryžiaus ir muštis į krūtinę, manau, nereikėtų. Tada kai kuriems krepšininkams gali pradėti kirbėti abejonės, ar treneris renkasi teisingą taktiką. O tai iki nepasitikėjimo treneriu – vienas žingsnis.
Iš kitos pusės, su tokios sudėties „Žalgiriu“ daug laimės Eurolygoje neturėtų, net jei jam diriguotų Željko Obradovičius, D. Itoudis ar Xavieras Pascualis. Kauno klubo komplektavimo klaidos bado akis. Viena pagrindinių klaidų, mano galva, ta, kad „Žalgiris“ pasirašė sutartis su dviem lėtokais tipiškais vidurio puolėjais – Ianu Vougiouku ir Robertu Javtoku (kita vertus, neneigiu, kad šiuo metu R. Javtokas tikrai praverstų).
Tokie „centrai“ šiuolaikiniame krepšinyje tampa atgyvena, nes jiems sudėtinga gintis, kai varžovai atlieka derinį du prieš du. O juk pikenrolas yra puolimo pagrindas. Tokiu būdu puolantiesiems lengviau išsklaidyti varžovų gynybą, kai jie aikštėje turi lėtą aukštaūgį. Tokie „centrai“ nepajėgia, susikeitus ginamaisiais, efektyviai pristabdyti priešininkų gynėjo arba vėluoja grįžti į savo baudos aikštelę pakilę „aukštai“ – prie tritaškio linijos ar dar toliau.
Galima pateikti marias pavyzdžių. Štai tas pats CSKA žaidžia kur kas brandesnį krepšinį nei tada, kai turėjo Nenadą Krstičių ir Aleksandrą Kauną. Šios ekipos kertiniu priekinės linijos krepšininku tapo 198 cm ūgio K. Hinesas. Su mobiliu aukštaūgiu Janu Vesely įspūdingai rungtyniauja Stambulo „Fenerbahce Ulker“ komanda, atsikračiusi dviejų „inkarų“ Oguzo Savašo bei Semiho Erdeno.
Stambulo „Anadolu Efes“ atrodo solidžiau nei tada, kai turėjo N. Krstičių. Belgrado „Crvena Zvezda“ sužydėjo be Bobano Marjanovičiaus. Krasnodaro „Lokomotiv Kuban“ nieko neprarado, atsisakiusi tradicinio „centro“ Kirilo Fesenkos.
Tuo tarpu matome, kaip vargsta „Barcelona“ su Ante Tomičiumi, Madrido „Real“ – su Gustavo Ayonu, Stambulo „Darussafaka – su S. Erdenu ir O. Savašu. Turėdamas du lėtus vidurio puolėjus Miroslavą Raduljicą ir Ognjemą Kuzmičių buksuoja Atėnų „Panathinaikos“.
Išimtis – aukšto lygio tradiciniai „centrai“. Pavyzdžiui, J. Freelandas (tiesa, jis dar neatgavo geros sportinės formos, nes neseniai grįžo po sunkios traumos). Tačiau tokie aukštaūgiai yra labai brangūs ir „Žalgiriui“ neįperkami.
Vadinasi, kauniečiams kitą sezoną turbūt reikėtų ieškoti tokio tipo ir stiliaus priekinės linijos žaidėjų (tik, žinoma, pigesnių) kaip K. Hinesas, Bryanas Dunstonas („Anadolu Efes), Othello Hunteris („Olympiakos“). Neaukštų, bet greitų, šoklių, atletiškų.
Žinoma, verkiant būtinas naujas įžaidėjas. Svarbiausia – pataikantis į krepšį. Ir vargu bau ar bereikia Kasparo Vecvagaro, Vytenio Lipkevičiaus, Martyno Pociaus, Brocko Motumo. Ko gero, vis dėlto geriau turėti mažiau lietuvišką, bet dažniau laiminčią komandą. Su veržliais, taikliais, fiziškai stipriais amerikiečiais. Tokių galima rasti ir už įkandamą kainą. Tuo tarpu dabar dalis „Žalgiro“ krepšininkų neverti nė pusės tiek, kiek uždirba. Gal net nė trečdalio.