10-uoju numeriu pažymėti marškinėliai yra vieninteliai, iškelti į „Real“ namų – „WiZink Center“ arenos palubes. Karališkasis Madrido klubas turi ilgą ir šlovingą istoriją, jam atstovavo daug pačių ryškiausių krepšinio žvaigždžių, tačiau F. Martino atminimas Ispanijos sostinėje puoselėjamas ypatingai.
Šio Eurolygos sezono pradžioje prisiminimai apie išskirtinį aukštaūgį atkeliavo ir į Kauną.
Prieš rungtynes su „Žalgiriu“, „Real“ klubo atstovas šių eilučių autoriui perdavė dažais dar kvepiančią ispanų žurnalisto Javiero Balmasedos knygą „Fernando Martinas. Nugalėtojo instinktas“ (isp. „Fernando Martin. Instinto ganador“). Tai – išskirtinis ir išsamus, unikalių detalių kupinas pasakojimas apie ispanų atmintyje amžiams jaunu ir stipriu kaip Heraklis išlikusį sportininką, kuriam lietuviškų akcentų suteikia tuometinių mūsų šalies krepšinio žvaigždžių liudijimai.
Kadangi „Real“ ir „Žalgirio“ keliai ketvirtadienį Eurolygoje susikirto antrą kartą šiame sezone, naudojamės proga skaitytojams suteikti daugiau žinių apie vieną iš Europos krepšinio flagmanų ir pasakojame šlovingą, bet tragišką Madrido klubo metraščiuose išskirtine figūra tapusio herojaus istoriją.
Į „Blazers“ – anksčiau už Sabonį
1986-ųjų birželį vykusioje NBA naujokų biržoje Portlando „Trail Blazers“ klubas pasirinko Arvydą Sabonį, tačiau Lietuvos milžino debiuto elitinėje krepšinio lygoje dėl įvairių aplinkybių teko laukti dar dešimtmetį.
Visgi tais pačiais 1986-aisiais „Blazers“ marškinėlius apsivilko kitas aukštaūgis iš šios Atlanto pusės. Tuomet 24-erių metų 205 cm ūgio F. Martinas tapo pirmuoju Europos krepšininku Portlando komandoje ir apskritai antru NBA lygoje debiutavusiu Senojo žemyno atstovu. Ispaną pralenkė tik bulgaras Georgijus Gluškovas, metais anksčiau išmėginęs laimę Finikso „Suns“ gretose.
Ir nors ispanui, kaip ir bulgarui, NBA buvo lemta praleisti vos vieną sezoną, vien pats faktas, kad kažkas iš „savų“ sugebėjo praverti tais laikais mitais apaugusios elitinės lygos duris, Europos krepšinyje tapo ryškiu įvykiu.
„Su Fernando aikštėje teko susidurti ne kartą. Kai aš žaidžiau „Žalgiryje“, o jis – „Real“, taip pat per tuometinių rinktinių kovas. Jis buvo išskirtinai pajėgus fiziškai, tačiau kartu – labai vikrus, pavojingas ir ginantis, ir puolant. Duomenys buvo puikūs – todėl Martinas ir tapo vienu pirmųjų europiečių NBA lygoje. Visi tuo metu žinojome, kaip sudėtinga ten patekti“, – rengiant knygą „Nugalėtojo instinktas“ prisiminė A. Sabonis.
Tačiau prieš atsigręžiant į ispanų legendos sezoną „Blazers“gretose, vertėtų priminti, kaip F. Martinui apskritai pavyko pritraukti NBA klubų dėmesį ir ką jis iki tol spėjo nuveikti atstovaudamas gimtosios šalies klubams ir rinktinei.
Į pirmą treniruotę – brangiausiu automobiliu
1962-aisiais pasiturinčioje šeimoje Madride gimęs F. Martinas krepšinio treniruotes „Estudiantes“ klube pradėjo lankyti neįprastai vėlai – būdamas 16-os. Iki tol jaunuolis žaidė rankinį, demonstravo puikius rezultatus plaukimo baseine, jo dėmesį traukė ir dziudo.
Visgi tarp bendraamžių išskirtinai išstypęs vaikinas nepraslydo pro krepšinio trenerių akis, o vieną kartą apsilankęs „Estudiantes“ treniruotėje pamilo šį sportą ir su kamuoliu nebesiskyrė iki pat ankstyvos mirties.
Nors akivaizdžiai trūko technikos ir taktinio supratimo, F. Martinas mokėsi itin sparčiai, o įgūdžių trūkumą dažnai kompensuodavo išskirtine savo fizine jėga.
Tarp bendraamžių dominuoti jis ėmė itin greitai, ir dabartinis Roko Giedraičio treneris Berlyne – Aito Garcia Renesesas – nepasigailėjo pakvietęs Fernando į Ispanijos šešiolikmečių rinktinę.
Sirijos sostinėje Damaske 1979-aisiais vykusiame Europos jaunučių čempionate aukštaūgis buvo geriausias bronzą iškovojusių ispanų komandos žaiėjas. Sulaukęs 18-os puolėjas jau žaidė pagrindinės „Estudiantes“ komandos starto penkete ir su ja 1980-1981 m. Ispanijos čempionate iškovojo sidabrą.
Prieš aplinkybę, kad talentingiausias savo kartos žaidėjas iš Madrido atstovauja kitam sostinės klubui, „Real“ užsimerkti negalėjo. Karališkasis klubas 1981-ųjų vasarą naują F. Martino kontraktą nugvelbė Badalonos „Joventut“ atstovams iš panosės – dabar skaičiuojama, kad už krepšininką buvo sumokėta tiems laikams didelė suma – maždaug 78 tūkst. eurų. Po kelių metų „Real“ gretose atsidūrė ir jaunesnysis Fernando brolis Antonio, vėliau Madrido komandoje žaidęs kartu su A. Saboniu.
Vos sulaukus pilnametystės ėmė ryškėti F. Martino aistra automobiliams. Kita „Real“ legenda – Juanas Antonio Corbalanas – juokaudamas prisimena, kad jau pirmos savo treniruotės metu jaunasis krepšininkas sulaužė nerašytą Karališkojo klubo tradiciją – atvyko naujutėliu „Ford Capri“automobiliu, kuris buvo brangesnis už bet kurio iš klubo senbuvių „ratus“.
Ir jei po tokio akibrokšto kai kurie į jaunuolį žiūrėjo skeptiškai, jo profesionalumas treniruotėse, stebinanti fizinė jėga ir pribloškiantis pasirodymas debiutinėse rungtynėse tarp klubo senbuvių pasėjo mintį: „Real“ įsigijo tikrą žvaigždę.
Pirmą sykį oficialiai vilkėdamas baltus Karališkojo klubo marškinėlius, per Tarptautinio klubų čempionato (dabar – Interkontinentinė FIBA taurė) rungtynes su Australijos čempionais – „St. Kilda Saints“ krepšininkais – F. Martinas pelnė... 50 taškų.
Sustabdė tik Jordano karta
Neilgai trukus komandos draugų prognozės išsipildė – klubo titulų kraitis ėmė sparčiai augti, o įspūdingo stoto F. Martinas ramiai Madrido gatvėse ir kavinėse pasirodyti nebegalėjo. Sirgalių, o ypač – moterų, dėmesys buvo milžiniškas.
Iki 1986-ųjų F. Martino vedama „Real“ komanda keturis kartus laimėjo Ispanijos čempionatą, keletą tarptautinių klubinių turnyrų, o prie žaidėjo šlovės augimo prisidėjo ir iki tol neregėti pasiekimai su nacionaline rinktine.
Be Fernando, savo gretose turėdami J. A. Corbalaną, Juaną Antonio San Epifanio ir Chicho Sibilio, ispanai 1983-aisiais Europos čempionate iškovojo sidabrą, o po metų kiek pasikeitusia sudėtimi sidabro medaliais pasipuošė ir 1984-ųjų Los Andželo olimpinėse žaidynėse.
Faktas, kad Los Andžele nesivaržė olimpiadą boikotavusios Sovietų Sąjungos rinktinė, sumenkinti ispanų pasiekimo nė kiek negali. Prieš metus Europos čempionato pusfinalyje Ispanija 95:94 įveikė A. Sabonio (26 taškai) vedamus tuomečius sovietus, o F. Martinas prie pergalės pridėjo 16 taškų.
Savo ruožtu olimpinių žaidynių pusfinalyje ispanai pranoko Jugoslaviją su Draženu Petrovičiumi, ir tik finale juos sustabdė Michaelą Jordaną, Patricką Ewingą ir Chrisą Mulliną savo gretose turėjusi JAV rinktinė. Net ir kamuojamas Achilo sausgyslės skausmų, F. Martinas Los Andžele vidutiniškai rinko po 16,7 taško ir atkovojo po 4,6 kamuolio.
Nors dėmesio būta ir anksčiau, būtent sėkmingas žaidimas Los Andžele NBA klubus galutinai privertė susidomėti tvirtai sudėtu ispanu, pademonstravusiu, kad gali žaisti ir sunkiojo krašto, ir vidurio puolėjo pozicijose. 1985-ųjų NBA naujokų biržoje Fernando pasirinko tuometinis Naujojo Džersio „Nets“ klubas, o netrukus ispanas jau sėdėjo lėktuve ir skrido į klubo stovyklą Prinstone – dalyvauti treniruotėse ir žaisti Vasaros lygoje.
Ispanų Rambo – karti patirtis NBA
„Nets“ treneriams jis paliko puikų įspūdį, o kiti komandos žaidėjai dėl ispano raumenyno ir fizinės jėgos, ypač demonstruojamos kovojant dėl kamuolių, jį praminė Rambo – pagal tuo metu itin populiarios filmų serijos su Sylvesteriu Stallone herojų.
„Jeigu jis trejus metus pažaistų su profesionalais, būtų vienas geriausių sunkiųjų kraštų lygoje“, – žaidėjo galimybes vertino „New York Post“. „Nets“ europiečiui iš tikrųjų pasiūlė kontraktą, bet dėl agento pasyvumo (kai reikėjo derėtis su klubu, Lee Fentressas išvyko atostogauti) proga buvo pražiopsota. „Nets“ laukti nebenorėjo, todėl F. Martinas dar metus liko Europoje ir į NBA persikėlė 1986-ųjų rudenį – sulaukęs pasiūlymo iš „Blazers“.
Ir nors prieš savo kelionę į Portlandą F. Martinas neslėpė pozityvumo, su karčia realybe jam teko susidurti jau pirmose reguliariojo sezono rungtynėse – aikštėje ispanas pasirodė likus žaisti 2 min. ir 2 sek. iki susitikimo pabaigos, kai galutinis rezultatas jau buvo nulemtas.
Tai tapo tendencija – prieš tą sezoną prie „Blazers“ vairo stojęs treneris Mike'as Schuleris pasižymėjo konservatyvumu ir naujoku iš Europos nepasitikėjo. Iš viso per sezoną F. Martinas sužaidė vos 146 minutes – ant parketo jis pasirodė per 24 rungtynes, viso pelnė 22 taškus ir atkovojo 28 kamuolius.
Nepavyko pasinaudoti ir likimo dovanėlėmis – tiesioginiams konkurentams dėl vietos aikštėje patyrus traumas, susižeidė ir pats ispanas; pradžioje per treniruotę buvo sulaužyta nosis, vėliau ėmė kamuoti menisko skausmai.
Ir kai pasibaigus sezonui „Blazers“ aukštaūgiui pasiūlė atvykti į Vasaros lygą ir pakovoti dėl vietos kito sezono sudėtyje, ispanui to buvo gana. Supratęs, kad Portlando klubo trenerių nėra vertinamas, F. Martinas nusprendė sugrįžti į gerokai didesnį atlyginimą siūliusį „Real“ klubą.
„Žiūrėdamas iš laiko perspektyvos manau, kad atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti. Fernando pateko į asmeniškai sau netinkamą komandą. „Blazers“ buvo bėganti ekipa – pateko tarp trijų daugiausiai taškų pelnančių tame NBA sezone. Ir Martinui, kuris geriausiai jausdavosi arčiau krepšio, šis stilius nebuvo pats parankiausias.
Nors prieš vykdamas į NBA jis tobulino savo metimą iš toliau, vienaip ar kitaip jis buvo „ketvirtas numeris“, o „Blazers“ jį matė „trečiu“. Galbūt kitoje komandoje viskas būtų susiklostę kitaip, tačiau, bet kuriuo atveju, Fernando netapo vieninteliu europiečiu, neradusiu vietos NBA, o šio jo karjeros etapo negalima vadinti „juodu“, nes Europoje Martinui nieko įrodinėti nebereikėjo – krepšininkas sugrįžo į namais tapusį klubą, kurio legenda jau buvo tapęs“, – situaciją analizavo vienas žymiausių Ispanijos krepšinio žurnalistų Antoni Daimielis.
Herojus – tvirtas kaip uola
Viena lietuvių karta savo susižavėjimo krepšiniu pradžios negali atsieti nuo legendinio A. Sabonio laikų „Žalgirio“ pasiekimų, kiti augo ir oranžinį kamuolį pamilo stebėdami, kaip Europos čempionų titulą į orą kelia Sauliaus Štombergo, Šarūno Jasikevičiaus ir Arvydo Macijausko vedama Lietuvos rinktinė.
Tokiu pat reiškiniu Ispanijoje tapo F. Martinas – mažakalbis, bet savo darbais aikštėje visos ispanų kartos simpatijas užkariavęs „Real“ simbolis, dėl savo charakterio savybių užsitarnavęs ir didžiulę varžovų pagarbą.
„Būdamas aikštėje Fernando spinduliavo ir tiesiog traukte traukė akį. Jis buvo tarsi viena Ispanijos krepšinio epocha, su kuria kartu augo visa krepšinio gerbėjų karta. Nors tuo metu pats dar buvau vaikas, vien pasižiūrėjęs į jį suprasdavau, kodėl juo žaviuosi. Jis tiesiog buvo geriausias“, – unikalią žaidėjo charizmą apibūdino knygos „Nugalėtojo instinktas“ autorius J. Balmaseda.
Ir pirmu F. Martinas norėjo būti ne tik krepšinio aikštėje. Kaip pasakojo tuometinis „Real“ fizinio rengimo treneris Paco Lopezas, atliekant specialias užduotis treniruočių stovyklose, aukštaūgio rezultatai visuomet būdavo geriausi tarp visų „Real“ žaidėjų.
Atakuodamas F. Martinas išsiskyrė sunkiai uždengiamu metimu iš kelių metrų atstumo – ilgai ore iškabėti sugebėdavęs ispanas kamuolį į krepšį paleisdavo iš aukštai iškeltų rankų, netgi atšokdamas atgal – jo tiesioginiai oponentai dažniausiai jau būdavo nusileidę ant parketo.
„Real“ gerbėjus džiugindavo ir aukštaūgio puskabliai bei dėjimai į krepšį – dažnai juos jis atlikdavo pats puolime atsikovojęs kamuolį, noriai jungdavosi ir prie greitų atakų. Gynyboje puolėjas taip pat būdavo „kietas“, mėgdavo kontaktą, fizinę kovą dėl vietos po lenta.
„Fernando buvo išskirtinai stiprus – tikras žmogus-uola. Žaidėjas, turėjęs daug talento. Išsijuosęs dirbdavo abiejose aikštės pusėse. Be to, buvo labai garbingas varžovas ir žmogus, su kuriuo galėjai pasikalbėti po rungtynių nepaisant to, kas visai neseniai buvo įvykę ant parketo. Su J.A. Corbalanu ir J. A. San Epifanio Ispanijos krepšinį jis iškėlė į labai aukštą lygį“, – pripažino su A. Martinu aikštėje ne sykį susidūręs Sergejus Jovaiša.
„Tai buvo bendraujantis ir išsilavinęs žmogus, tavimi besirūpindavęs net būdamas varžovu. Ypač gerai pamenu kalėdinius turnyrus, organizuotus „Real“ klubo. Fiziškai buvo itin galingas, niekada nenusileisdavo gynyboje. Jo charakteris man asmeniškai labai primena brolius Alfonso ir Felipe Reyesus“, – svarstė ispaną taip pat pažinojęs Valdemaras Chomičius.
Dar viena amžininkus žavėdavusi F. Martino savybė – žmogiškumas. Nors stengėsi laikytis sportinio režimo, krepšininkas treneriams nebijodavo pripažinti nesantis šventasis – mėgdavo ir pasilinksminti, mėgdavo ir galų gale jį pražudžiusį greitį.
Be to, aikštėje Fernando mūru stodavo už savo komandos draugus, kuo savotiškai priminė A. Sabonį. Pavyzdžiui, 1984-aisiais aukštaūgis nedvejodamas ir beatodairiškai stojo ginti su „Barcelonos“ žaidėju Mike'u Davisu susimušusio Juanma Iturriagos.
Kiek kitoks buvo tik vienas atvejis.
Įtempti santykiai su Petrovičiumi
Jei negali nugalėti priešo, paversk jį savo draugu. Galima teigti, kad šio posakio logika vadovavosi „Real“ klubas, prieš 1988-1989 m. sezoną į savo gretas perviliojęs kitą tragiško likimo Europos krepšinio legendą D. Petrovičių – kroato vedama Zagrebo „Cibona“ tarptautiniuose turnyruose Madrido komandai buvo tapusi tiesiog užkeiktu ir neįveikiamu varžovu.
Į Madridą atvykęs Krepšinio Mocartas padėjo „Real“ iškovoti antrą pagal prestižą Europoje Raimundo Saportos taurę (finalo rungtynėse su Kazertos „Snaidero“ kroatas pelnė 62 taškus), tačiau šiuo atveju prasmę įgavo kitas populiarus posakis – per prievartą mielas nebūsi.
Superžvaigžde Europoje tapęs ir aikštėje sau kartais pernelyg daug leisdavęs D. Petrovičius Madride susidūrė su kitu dideliu ego – F. Martino ego. Santykiai tarp 24-erių kroato ir dvejais metais vyresnio ispano buvo itin specifiniai.
Nebe paslaptis, kad beatodairiškai laimėti trokšdavęs D. Petrovičius ant parketo pasitelkdavo ir ne pačius sportiškiausius triukus – varžovus provokuodavo šnekomis, tampymais už marškinėlių, smūgiais alkūnėmis, netgi žnaibymu ir spjaudymusi. Ir jei „Cibona“ klube tai buvo toleruojama, „Real“ žaidėjams tokie žvaigždės įpročiai kėlė pyktį – ypač prisimenant, kad dar prieš pusmetį Draženas tokią pačią „metodiką“ taikė žaisdamas prieš pačius ispanus.
Incidentų netrūko ir per treniruotes, o ypač to netoleravo F. Martinas – anot liudininkų, jo pyktį keldavo D. Petrovičiaus noras aikštėje viską padaryti pačiam vienam. Ir kroatui teko taikytis.
Sezono pradžioje tarp žaidėjų vyravusią konfrontaciją ir skirtingą požiūrį į krepšinio suvokimą gerai atspindi keletas epizodų.
Vienų rungtynių metu, kai penkios atakos iš eilės baigėsi D. Petrovičiaus metimais, F. Martinas atsigręžė į baudą metantį kroatą ir, girdint tiek varžovams, tiek saviškiams, jo paklausė: „Aikštėje esi ne vienas. Ar tu kada nors perduosi kamuolį kitiems?“ Kaip pasakoja įvykio liudininkai, D. Petrovičius tik nuleido galvą ir nieko neatsakė.
Kitas atvejis užfiksuotas per mūšį su principine varžove „Barcelona“. Pasakoja tuo metu katalonų komandai atstovavęs Joaquinas Costa: „Mano kantrybė dėl visų Draženo triukų buvo išsemta – jis bandė įžeidinėti, kaišioti kojas, stumdė, spjaudėsi.
Taigi, vieno iš prasiveržimų metu aš atsukau alkūnę į mane dengiantį Petrovičių, jis į ją atsitrenkė ir pats užsidirbo pražangą. Jo burna ėmė kraujuoti, nes po smūgio buvo nuskelti du dantys. Vieno iš momentų metu F. Martinas priėjo prie manęs ir tyliai pasakė: „Už tai, ką jis daro, turėjai jam trinktelėti dar smarkiau.“
Visgi, anot tuometinių „Real“ žaidėjų, tiek Draženas, tiek Martinas suprato, kad vienas be kito pergalių pasiekti negalės, todėl didžiąją laiko dalį išliko tolerantiški vienas kitam, o sezono pabaigoje bandė žengti koja kojon.
„Iš esmės kolizija buvo neišvengiama, nes jie abu buvo lyderiai, tačiau krepšinį suvokė kitaip. Nors nebuvo paprasta, iš tikrųjų komanda žaidė gerai. Fernando norėjo būti svarbesnis aikštėje, tačiau tuo metu mes atakoje labiau akcentavome gynėjų, o ne aukštaūgių žaidimą. Manau, kad geriausios mūsų rungtynės buvo su „Snaidero“, kuriose radome balansą“, – prisiminė „Real“ puolėjas Jose Biriukovas.
Lygiai taip netikėtai, kaip atvyko į Madridą, po metų D. Petrovičius jį ir paliko. Kroatas pakėlė sparnus į NBA – simboliška, kad taip pat išvyko į Portlando „Trail Blazers“ klubą. Simboliška, kad jame pritapti taip pat nepavyko.
Liūdniausia diena: tragedija ir šokas
Pats šiurpiausias netikėtumas Ispaniją sukrėtė 1989-ųjų gruodžio 3-iosios popietę. Likus maždaug pusantros valandos iki ACB lygos rungtynių tarp „Real“ ir Saragosos CAI komandų, per radiją buvo perduota pribloškusi ir krepšinio bendruomenę pravirkdžiusi žinia.
Paskelbta, kad vieno iš Madrido greitkelių posūkyje į avariją pateko „Real“ klubo krepšininkas. Netrukus žinia patikslinta – automobilių susidūrimo metu buvo sunkiai sužalota Madrido klubo žvaigždė F. Martinas, pakeliui į Santiago Ramon y Cajal vardo ligoninę krepšininkas mirė. Tuo metu jam buvo 27-eri.
Atlikus tyrimą tapo aišku, kad F. Martinas nesuvaldė vairuoto raudonos spalvos „Lancia Thema 8.32“ automobilio su „Ferrari“ varikliu. Slidi kelio danga ir gerokai viršytas greitis prisidėjo prie to, kad „Lancia“ išlėkė į priešingą eismo juostą ir kaktomuša susidūrė su „Opel Kadett“, vairuojamu maisto prekių išvežiotojo Ricardo Delgado. 29-erių vyras taip pat buvo sunkiai sužalotas, tačiau išgyveno. Po ilgų ligoninėje praleistų mėnesių jis pripažino, kad avarijos visiškai neatsimena, nežino, kas atsitiko F. Martinui, o vėliau nuo žiniasklaidos atsitvėrė tylos siena.
Pranešimas apie F. Martino žūtį trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Rungtynės tarp „Real“ ir CAI buvo atšauktos, priblokšti ir raudantys sirgaliai priversti skirstytis po namus. „Buvau paauglys ir tą vakarą vienintelį kartą mačiau verkiantį savo tėvą. Supratau, kad nutiko kažkas neatitaisomo“, – prisiminė vienas iš „Real“ klubo gerbėjų.
Lygos vadovybė svarstė ir apie viso turo mačų atšaukimą, tačiau tai padaryti dėl tik vakarop plačiai išplitusios naujienos buvo per vėlu.
„Tylos minute pagerbkime Fernando Martino atminimą“, – likus porai minučių iki rungtynių tarp „Barcelonos“ ir „Collado Villaba“ komandų pradžios paskelbė „Palau Blaugrana“ arenos diktorius. Šoko ištikta katalonų arena nuščiuvo, ašarų sulaikyti negalėjo patys „Barcelonos“ krepšininkai. „Tai buvo brutaliausia tylos minutė mano gyvenime“, – liudijo tuo metu arenoje buvęs žurnalistas Miguelis Panadesas.
Tuo metu Ispanijoje jau žaidęs ir Valjadolido „Forum“ atstovavęs A. Sabonis neslėpė, kad žinia apie tragediją Madride buvo šokiruojanti.
„Naujiena apie jo mirtį buvo smūgis. Negalėjome suvokti: kaip, kada, kur, kas nutiko? Krepšinis prarado didį žaidėją ir puikų žmogų“, – prisiminė po trejų metų pats „Real“ marškinėlius apsivilkęs lietuvis.
„Žinia apie įvykį pribloškė. Prisimenu, kad su tuometiniais komandos draugais netgi nutilome minutei, kad pagerbtume Fernando atminimą“, – teigė tuo metu legionieriaus karjerą Vokietijoje pradėjęs S. Jovaiša.
Tiksliai nėra aišku, kur avarijos metu važiavo Fernando – incidento metu iki rungtynių dar buvo likę daugokai laiko, o automobilis judėjo ne ta kryptimi, kuria įprastai į sporto rūmus vykdavo krepšininkas.
Manoma, kad prieš mačą F. Martinas bandė suskubti nuvažiuoti į vieną iš Madrido priemiesčio restoranų, kuriame tragedijos išvakarėse vakarieniavo su draugų kompanija. Tik po vakarienės, jau sugrįžus į centrą, viena iš sportininko bičiulių pasigedo rankinės. „Nesijaudink, rytoj mes ją tau sugrąžinsime“, – tokie buvo vieni iš paskutinių F. Martino žodžių, ištartų artimiausiems draugams.
Sukrėtimas buvo milžiniškas. Atsisveikinti su F. Martinu plūdo gausybė sporto pasaulio asmenybių, jo talento gerbėjai madridiečiai. Emocijos tiesiog sprogo, kai sustojęs prie ispano karsto ašaromis prapliupo principinis jo varžovas, po krepšiais nuožmiai su „Real“ milžinu kovodavęs amerikietis Audie Norrisas iš „Barcelonos“ klubo.
Po smūgio galutinai neatsigavo ir tą sezoną NBA legendos George'o Karlo treniruotas „Real“ klubas.
Nors po keleto dienų madridiečiai aikštėje išsiliejo 92:71 sutriuškindami Salonikų PAOK ir Saportos taurės turnyre nužygiavo iki galų gale pralaimėto finalo, Ispanijos čempionate jie suklupo pusfinalyje, anksčiau laiko užbaigdami fatališku iki šiol laikomą sezoną.
Atsitiesė atvykus lietuviui
Ispanijos čempionatą vėl laimėti „Real“ pavyko tik 1993-iaisiais, kai Madrido komandos marškinėlius jau vilkėjo ir finalo MVP tapo A. Sabonis. Tai įvyko tais pačiais metais, kai Europa neteko ir keistais likimo saitais su F. Martinu susieto Krepšinio Mocarto D. Petrovičiaus.
Su Sabu priešakyje 1995-aisiais „Real“ pagaliau pavyko susigrąžinti stipriausio Europos klubo vardą ir triumfuoti Eurolygoje. Iškovodamas šį titulą profesionalo karjerą užbaigė nuo 1987-ųjų „Real“ marškinėlius vilkėjęs Fernando brolis Antonio.
„Sabonis tapo žmogumi, į „Real“ galų gale sugrąžinusiu lyderystę, kurios trūko ne vienus metus. Palyginčiau jį su Fernando, nes Arvydas tapo tuo, kuo buvo ir mano brolis – žaidėju, į kurį buvo galima atsiremti sunkiu momentu ir juo pasitikėti“, – pristatydamas knygą apie savo brolį Madride kalbėjo A. Martinas.
Verta pažymėti, kad Antonio netapo paskutiniuoju Martinu „Real“ gretose. 2006-2008 m. Ispanijos sostinės klube žaidė ir vienintelis Fernando sūnus Janas – 203 cm ūgio krašto puolėjas debiutavo ir ACB lygoje, ir Eurolygoje. Visgi, nors ir buvo laikomas labai perspektyviu, savo tėvo ir dėdės karjeros aukštumų jis nepasiekė. Šio dešimtmečio pradžioje J. Martinas profesionalo karjerą tyliai užbaigė Izraelyje, kur į istoriją įsirašė kaip pirmasis ispanas šios šalies aukščiausioje lygoje.
