Ketvirtu bandymu pagaliau prasimušęs į SSRS krepšinio rinktinę Š. Marčiulionis iškart tapo vienu svarbiausiu jos vedlių ir 1987-aisiais tik per plauką netapo Europos čempionu, kai finale išsibaudavo, o pergalę 103:101 po pratęsimo šventė graikai.
Tačiau jau po metų Šarūnas kartu su dar trimis lietuviais (Rimu Kurtinaičiu, Valdemaru Chomičiumi ir Arvydu Saboniu), atstovaudami SSRS komandai, iškovojo vieną skambiausių pergalių per visą savo karjerą – pusfinalyje Seule 82:76 nukovė pačius amerikiečius su būsimomis NBA žvaigždėmis priešakyje, o paskui 76:63 pranoko ir Jugoslaviją bei tapo olimpiniais čempionais.
Šią savaitę po auksinio triumfo 1988-ųjų Seulo olimpinėse žaidynėse praėjo lygiai 27-eri metai. Be to, visai neseniai Š. Marčiulionis buvo įtrauktas ir į FIBA Šlovės muziejų. Šių dviejų progų fone Lietuvos krepšinio legenda apsilankė specialioje DELFI TV laidoje „Du prieš du“, kur ne tik sutiko atverti gilią it vandenynas savo svaiginančios karjeros prisiminimų dėžę, bet ir pasidalinti ateities vizija – tuo, kokio darbo netrukus žada imtis ir ko tikisi iš savo taip pat krepšinį žaidžiančio sūnaus bei vietą po NBA saule vis labiau atrandančių Donato Motiejūno ir Jono Valančiūno.
Seulo auksas ar Barselonos bronza?
„Mes turime tokį kaip ir organizatorių – rinktinės gydytoją Vasilijų Avramenką. Jis, kaip pats sako, iš Aleksandro Gomelskio yra gavęs iki gyvenimo galo įgaliojimus ganyti mus, tas avis. Tai jis visada paskambina pranešti, kada kolegos gimtadienis, kada kokį nors susitikimą darome, bet ketvirtadienį kažkodėl nepaskambino, nepriminė. Tiesa, mes su juo kalbėjome trečiadienį. Bet reikėtų susibėgti kada nors visiems, kai kokie nuliai ar penketukai sukakčių pabaigoje, nes tas gyvenimas toks trumpas ir keli kolegos jau yra išėję“, – paklaustas apie tai, kaip mini pergalių metines, tokias kaip Seulo auksą, teigė Šaras.
Paprašytas įvardyti, kuris apdovanojimas – 1988 m. Seule su SSRS rinktine iškovotas olimpinis auksas ar 1992 m. su Lietuva laimėta olimpinė bronza – jam yra svarbesnis, Š. Marčiulionis paaiškino, kad abu jie labai skirtingi, tačiau savaip brangūs.
„1988-ieji man buvo tie metai, kai įrodžiau sau ir kitiems, kad galiu žaisti, nes prieš tai trejus metus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986-aisiais – aš vis būdavau tryliktas rinktinėje ir jau buvau sumąstęs kabinti sportbačius. Tai buvo mano, kaip žaidėjo, brandos ir proveržio metai. Be to, mes tada sau tam tikra prasme išsipirkome bilietą į kitą gyvenimą ir laisvę. O 1992-ieji visada bus labai šiltas ir nuostabus emociškai prisiminimas. Todėl man labai sunku lyginti tai. Abu medaliai yra labai labai brangūs“, – tvirtino jis.
Š. Marčiulionis prisiminė ir priežastis, kodėl didžiąją savo karjeros dalį žaidė būtent 13-tu numeriu.
„Ta istorija tokia: esu birželio 13-tą dieną gimęs, po to pagal amerikietišką sistemą mano batų dydis buvo 13-tas (45-tas Europoje – Krepšinis.lt), kol neišaugau. Ir dar kokius trejus metus likau 13-tas Sovietų Sąjungos rinktinėje – vis atkabindavo. Tai tas irgi prisidėjo prie gerų ar blogų ženklų, bet 13-a visada buvo su manimi“, – kalbėjo jis.
M. Jordano akibrokštas ir „varlė“ Marčelos burnoje
Š. Marčiulionis tikino, kad jautėsi itin pakylėtai, kai Europos čempionato finalo metu buvo priimtas į FIBA Šlovės muziejų.
„Be abejo, labai didelė garbė būti taip išskirtam. Man pačiam tame Europos klubiniame krepšinyje kaip ir neteko dalyvauti, tik žemyno čempionatuose. Tokių žaidėjų, kurie iš Europos būtų įtraukti į abu šlovės muziejus (FIBA ir J. Naismitho – Krepšinis.lt), yra likę gyvi tik trys – bosnis Draženas Dalipagičius, Arvydas Sabonis ir aš“.
Ar Šarūnui neapmaudu, kad ceremonijoje Lilyje nedalyvavo bene geriausiu visų laikų pasaulio krepšininku tituluojamas šešiskart NBA čempionas Michaelas Jordanas, kurį FIBA taip pat nusprendė pagerbti, tačiau arenoje garbingo svečio taip ir nesulaukė?
„Labai geras yra Davido Sterno pasakymas: „Žaidėjas negali būti aukščiau už krepšinį“. Tokia pakankamai galinga frazė. Kad ir kokie ten būtų jo ekonominiai išskaičiavimai, manau, kad tai yra nuostolis krepšiniui.
Jeigu kas nors iš NBA buvo priimtas anksčiau už M. Jordaną, tai turbūt irgi nėra teisinga. Nes jam dabar būti ketvirtam eilėje (po Billo Russello (2007 m.), Oscaro Robertsono (2009 m.) ir Davido Robinsono (2013 m.) – Krepšinis.lt) nelabai gerai“, – svarstė Š. Marčiulionis.
Tiesa, 51-erių metų buvęs gynėjas pripažino, kad ir jam pačiam priėmimas į Jameso Naismitho muziejų yra didesnis įvertinimas nei FIBA pagerbimas.
„Į Jameso Naismitho muziejų europiečius renka ir įsileidžia tik nuo 1992 metų (pirmuoju tapo rusas Sergejus Belovas – Krepšinis.lt), todėl ta šlovė – išskirtinė. Tai – aukščiausia, ką galima pasiekti, už aikštelės ribų.
Man buvo didelė garbė būti šalia D. Sterno (į Šlovės muziejų priimtas tais pačiais metais – Krepsinis.lt). Jis pateko, kaip žmogus, išvystęs tokią lygą, taip pakėlęs jo vertę ir įvedęs tam tikras taisykles. Su Mitchu mes žaidėme vienoje komandoje ir vienas prieš kitą, o paskui vėl kartu Sakramente, taip kad su jais stovėti vienoje eilėje buvo tikrai kažkas nepaprasto. Vienu metu net „pagavau varlę“ savo burnoje, kai suėmė pasididžiavimo graudulys, kad stoviu ten, ant tos scenos“, – atviravo lietuvis.
Pirmi milijonai ir kitas pasaulis
Š. Marčiulionis atskleidė įdomų faktą, kad, nors į NBA lygą buvo pakviestas 1987 metų birželio 22 dieną 127-tu šaukimu, jo dalyvavimas toje naujokų biržoje buvo nelegalus, nes prieš kelias dienas jam jau buvę suėję 23-eji metai, todėl į lygą jis galėjo patekti jau tik kaip laisvasis agentas.
3,8 mln. JAV dolerių vertės ir trejų metų trukmės sutartį su „Golden State Warriors“ klubu Marčela pasirašė beveik lygiai po dvejų metų – 1989-ųjų birželio 23 d. JAV ambasadoje Zagrebe prieš Europos čempionato pusfinalį su Graikija (80:81).
Kokią dalį šio sotaus pyrago tada atsiriekė sovietų valdžia ir Vilniaus „Statyba“, kuriam tuo metu priklausė Š. Marčiulionis?
„Pirmiausia, yra mokesčiai, tačiau pirmais metais man jie nebuvo taikyti, nes aš šalyje nebuvau ilgiau nei 160 dienų. Bet tą dalį atsiriekė agentas, kliuvo ir kitiems aplinkui. O Lietuvos pusėje aš paprasčiausiai pasakiau, kad neleisiu, jog iš manęs kažkas kažką atimtų, aš geriau duosiu. Čia buvo pažadas dėl tos mokyklos. Išėjo toks kaip ir moralus prisidėjimas prie viso to. Paskui dar „Statybai“ palikau 100 tūkstančių ir pusantrų metų algas visiems mokėjau.
Bet tais laikais mūsų pinigų supratimas buvo toks, kad „Volga“ – tai visko viršūnė. Visa kita – tai skaičiai, kurie viršijo mūsų supratimą, nors kai kas aplinkui, juos pamatę, ir džiaugėsi. Rusai valdė pirmų mano metų NBA pinigus, buvo toks Arcadijus Gaydamakas, kiti, kuriems pasišildyti tikrai užteko“, – pasakojo legendinis žaidėjas.
Ar jam nesusisuko galva nuo tokių sumų? Juk prieš išvykstant į JAV Š. Marčiulionio mėnesinis uždarbis apsiribodavo viso labo keliais šimtais rublių?
„Visa esmė buvo neužkelti tos kartelės, kad tu gali taip gyventi ne pagal savo galimybes. Visi juk esame išlipę iš tos dviejų kambariukų „komunalkės“, todėl tikrai negriuvau aš ten pirkti žiedų, mašinų, kailinių, namų ir taip toliau, kadangi ir taip tie pinigai nėra ten kažkokie labai ypatingi. Tuo labiau, kad buvo statoma mokykla ir viešbutis – viskas buvo sukišta į tai, o aš JAV net pinigų neturėjau, nuomojausi namą ir iki paskutinių metų pragulėjau ant „matraso“.
NBA legenda Charlesas Barkley kritiškai atsiliepia apie išpūstus dabartinės lygos žaidėjų atlyginimus, kai dar visiškai jauni, nieko nepasiekę (neaišku, ar apskritai kada nors pasieksiantys) ir neįrodę krepšininkai susižeria po vidutiniškai 6 ir daugiau milijonų JAV dolerių per metus.
Š. Marčiulionis, kuris per visą 8-erius metus už Atlanto trukusią savo karjerą uždirbo 12,937 mln. JAV dolerių (palyginti, Jonas Valančiūnas nuo kitų metų už vieną sezoną gaus po 16 mln. JAV dolerių) iš dalies sutiko su seru Charlesu vadinamu savo kolega ir pareiškė, kad į NBA vyko pirmiausia ne pastorinti savo piniginės, o žaisti ir kažką įrodyti.
„NBA filosofija yra tokia: sakykime, mokytojas, inžinierius ar vadybininkas eina žiūrėti rungtynių ir moka 120-160 JAV dolerių, o, jei sėdi pirmoje eilėje, – tai kainuoja 4-5 tūkstančius JAV dolerių. Ar jie eitų žiūrėti, kaip tos žvaigždės žaidžia, jeigu jos gautų 200 tūkst. JAV dolerių? Žaidėjai turi būti kažkuo patepti, auksiniai, kad į juos eitų žiūrėti. Todėl jie ir kainuoja 15-20 mln. JAV dolerių. Jie daro kažką tokio, ko tu negali.
Man pačiam svarbiausia buvo žaisti. Nenorėjau būti bloga preke, nes tai psichologiškai būtų baisiau negu baisu: jeigu tu nuvažiuoji ir pats jauti, kad esi 11-12-tas žaidėjas komandoje ir netinki. Tai būtų kankynė – sėdėti ant suolo ir kankintis. Nesvarbu, kad už pinigus“, – aiškino jis.
Ar sūnus sudarys duetą rinktinėje su D. Saboniu?
Savo laiku Š. Marčiulionis NBA aikštelėse išsiskirdavo ne tik buldozerio stiliaus veržliu ir itin kovingu žaidimu bei stipriomis it Heraklio kibiomis rankomis, bet ir stilingais ūsais.
„Čia buvo Kauno štampas, reikėjo juos turėti, nes tada visi tokie buvo. Dar odinės striukės, bet ne visi jas pirkdavo“, – šyptelėjo Šaras.
Jis turi tris vaikus – dvi dukras (Kristę ir Urtę) ir sūnų Augustą, kuriam dabar 13 metų ir kuris lanko krepšinio treniruotes. Ar gali nutikti taip, kad po kurio laiko Lietuvos rinktinėje vėl išvysime legendinių pavardžių duetą – Domantą Sabonį ir Augustą Marčiulionį?
„Jeigu jis ūgtels, dirbs ir supras, kad yra galimybė – nes kol kas pats aikštelės neieško, kad pamėtytų, reikia jį stumtelti link krepšio. Šiai dienai daug kas priklauso nuo jo fizinių savybių, o krepšinį kažkiek supranta. Kaip bus toliau, pamatysime, viskas yra jo paties rankose.
Jo „driblingas“ geresnis nei mano – žemesnis, jis geriau jaučia kamuolį, žaidimą, nes niekada nebuvau tikras įžaidėjas. Taip kad tam tikrus privalumus jis turi“, – trumpai savo sūnaus galimybes apibūdino Šarūnas.
D. Motiejūnui – pagyros, o J. Valančiūnui – patarimai
Jis pasidalino savo mintimis ir apie tai, kaip vertina abiejų šiuo metu NBA lietuvių – D. Motiejūno ir J. Valančiūno – žaidimą bei perspektyvas.
„Aš nustebau dėl Donato, kaip jis įsipaišė į „Rockets“ žaidimą. Prieš porą sezoną išgyvenau dėl jo, kad jam ten vietos nėra – nei jis „centriukas“, nei puolėjas. Bet paskui tą Hardeno barzdą lakstydamas jis tikrai ten ten atrado savo vietą. Pagal savo ūgį jis labai gerai bėga į abi puses, turi ištvermę.
Jonui, man atrodo, trūksta fundamentalių judesių. Jis truputį pamiršo savo metimuką iš 3-4 metrų, anksčiau ir verpstę turėdavo – per anksti tapo sunkiu penktu numeriu. Jam tą savo bagažėlį reikėtų susigrąžinti ir stengtis, kad jis puolime būtų kuo įvairesnis“, – patarinėjo Š. Marčiulionis.
Kaune gimęs Šaras taip niekada dorai ir nežaidė šio miesto pasididžiavimo „Žalgirio“ gretose, o persikėlė studijuoti žurnalistikos į Vilnių ir pasirinko „Statybą“. Kodėl viskas taip susiklostė ir ar niekada nebuvo minties grįžti?
„Esu žaidęs už „Žalgirio“ dublerius. Už vyrus, man atrodo, irgi – Williamo Joneso taurės turnyre. Bet kai pažaidžiau „Statyboje“, nebegalėjau grįžti – juk gavau pasitikėjimą, minutes. Tegul kauniečiai nepyksta, bet aš tikrai turėjau priežastį, dėl ko negrįžti“, – pakomentavo Marčela.
Kodėl NBA teisėjai nemėgo jo ir pirmųjų europiečių, o M. Jordanas visiškai nedegė noru gintis prieš veržlųjį lietuvį, kokį triuką, kurį dabar naudoja net Jamesas Hardenas, Š. Marčiulionis nuvežė už Atlanto ir ar jis pagaliau prisės pats parašyti knygą apie save?
Apie visa tai ir daugiau – išskirtinės DELFI TV laidos „Du prieš du“ vaizdo įraše: