Vienas „Žalgirio“ herojų, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje galiausiai išvertusių iš sosto ilgai krepšinio padangėje dominavusį Maskvos CSKA, buvo Raimundas Čivilis.
Visgi, skirtingai nei pompastiškoje 1985-ųjų filmo citatoje paminėtos mitologinės dievybės, krepšinio aikštelių milžinai – ne nemirtingi: R. Čivilis ir kitas tų laikų žalgirietis Raimundas Valikonis jau iškeliavę amžinojo poilsio.
„Žalgirio“ barzdočius prie Panevėžio esančiose Šilaičių kapinėse atgulė prieš 20 metų, praėjus vos porai dienų po 41-ojo gimtadienio.
205 cm ūgio tvirto sudėjimo Raimundas turėjo svaiginamą karjerą – buvo ilgametis auksinio „Žalgirio“ starto penketo žaidėjas, tuometinių Lietuvos ir SSRS rinktinių narys.
1959-ųjų gimimo R. Čivilis žaliai baltus marškinėlius vilkėjo 11 sezonų, „Žalgirio“ garbę gynė iš viso per 313 rungtynių, tris kartus tapo SSRS aukščiausios lygos čempionu (1985, 1986 ir 1987 m.), keturis sykius iškovojo sidabrą, vieną – bronzą, o 1986-aisiais su bendražygiais į viršų iškėlė ir tarpžemyninę Williamo Joneso taurę.
Į „Žalgirio“ gretas R. Čivilis įsiveržė 1977-aisiais – kaip tik pasitraukus legendiniam Modestui Paulauskui. Po kelerių metų Lietuvos krepšinis sulaukė ryškiausio savo šviesulio – Arvydo Sabonio – pasirodymo, o Raimundas, galima sakyti, tapo vidurio puolėju ginklanešiu: su Sabu petys petin kovėsi prieš varžovų aukštaūgius, o kartais atsilaikydavo ir vienas – tais atvejais, jei Sabas išsibauduodavo, sirgdavo ar būdavo traumuotas.
Jei šiais laikais nieko nebestebina, kad 41-erių metų broliai Lavrinovičiai ar Mindaugas Lukauskis vis dar tęsia savo krepšininkų kelią, tai R. Čivilio, sulaukusio tokio amžiaus, kelionė šioje žemėje apskritai baigėsi.